Orbano apsilankymas Maskvoje prilygsta vidurinio piršto rodymui Europai

Autorius: mInfo.lt Šaltinis: https://minfo.lt/pasaulis/stra... 2018-09-24 22:02:37, skaitė 898, komentavo 1

Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vakaruose, o tiksliau Europoje yra laikomas priešu, bet Vengrijos ministras pirmininkas Orbanas toliau tvarko reikalus su Kremliaus valdovu. 

Politinių disidentų „salon des refusés“ Europoje skaičius vis auga. Praėjus vos savaitei po to, kai Europos parlamentas balsavo Vengrijos vyriausybės nenaudai, Orbanas išvyko į Maskvą pasikalbėti apie energetiką su Putinu. Jo vizitas Rusijoje prilygsta vidurinio piršto Europai rodymu.      

Orbanas ne vienas. Šiame mūšyje su Europa dėl imigracijos įstatymų jį remia Lenkija ir Čekija. Lenkija, kuri taip pat yra teisiame Europos komisijos, pagal septintą straipsnį, prisiekė ginti Vengriją, o Vengrija prisiekė ginti Lenkiją. Taigi nėra nė menkiausio šanso, kad Vengrija ar Lenkija sulauks sankcijų, nes tam reiktų reiktų vienbalsio visų 28-nių šalių pritarimo. Orbanas visai neseniai sulaukė palaikymo iš Čekijos ministro pirmininko Andrej Babio ir iš Italijos vidaus reikalų ministro Matteo Salvinio.

Šie politikai išreiškė pritarimą Orbano pozicijai prieš imigraciją. Jie taip pat palaiko jo pragmatišką požiūrį į Rusiją. Salvinis yra gerai žinomas sankcijų Rusijai kritikas, ministras mano, jog jos turėtų būti nutrauktos. Dalis Austrijos vyriausybės palaiko Austrijos užsienio reikalų ministrės Karina Kneissl priimtą sprendimą į savo vestuves kaip garbės svečią  pakviesti Putiną, o kanclerio pavaduotojas Hansas Kristianas Štrachas gerai žinomas dėl savo pro-rusiškų pažiūrų. Kita vertus, kancleris Sebastijanas Kurcas nuramino kritikus, kurie ėmė kalbėti, jog Austrija įsikūrusi Europoje ir rodo palankumą Rusijai.    

Sukrečantis faktas apie Orbaną ir jo centrinės Europos sąjungininkes (tarp kurių atsitiktinai atsirado ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas) – visos šios šalys praeityje kentė „Rusijos priespaudą“. Vengrijoje priespauda reiškėsi ypač žiauriai, nes 1956-aisiais sovietų kariai slopino revoliuciją Budapešte. Ir vis dėl to būtent šios šalys šiandien palaiko pragmatiškus santykius su Rusija, kol tokios šalys kaip Britanija ir net Vokietija elgiasi su Rusija taip lyg ji vis dar vykdytų komunistinę diktatūrą ir šaltąjį karą.   

Ironiška, nes daugelis istorikų pamiršo, kad Orbanas atsakingas už sovietinio režimo pabaigą centrinėje Europoje. Jis pirmasis „Hősök“ aikštėje Budapešte 1989-aisiais, birželio 16d. prabilo apie sovietų kareivių pasitraukimą. Jo kalba įkvėpė žmones tikėti, kad komunistinės diktatūros galios senka. Po dviejų mėnesių Vengrijos ir Austrijos valdžia atvėrė savo sienas, o tai leido tūkstančiams Rytų Vokietijos gyventojų persikelti į Vakarų Vokietiją, o po penkių mėnesių griuvo Berlyno siena. Orbano indėlis šiai grandininei reakcijai buvo lemiamas.   

Šiam paradoksui gali būti tik vienas paaiškinimas, kodėl buvę anti-komunistinių pažiūrų centrinės Europos šalių vadovai dabar yra pro-rusiškų pažiūrų. Kitaip nei jų kolegos iš vakarų, kurie tiesiogiai nebuvo paveikti komunistinio režimo, centrinės Europos šalys suprato, kad šių dienų Rusija apleido komunizmą, o šalys  įgavo nacionalinį identitetą bei pasididžiavimą juo. Tai tapo pagrindiniu kriterijumi atsisakyti komunistinio valdymo centrinėje Europoje, o vėliau ir Rusijoje. Orbano 1989-ųjų kalba buvo patriotinis kreipimasis į vengrus: ji priminė apie 1848-ųjų kovas už laisvę. Laisvė ir nacionalinis pasididžiavimas ėjo iš kartos į kartą.  

Taip pat ir Lenkijoje, kur ne tik nacionalinis identitetas, bet ir religija suvaidino svarbų vaidmenį. Vengrai (ir čekai, ir daugelis kitų) dabar pastebi, kad Briuselyje esantys komisarai kelia grėsmę tam pačiam nacionaliniui identitetui, kuris padėjo išsilaisinti iš komunizmo. Tai vyksta todėl, kad vakarų Europa į viską žiūri atvirkščiai. Pasididžiavimas vienai tautai – pavojus kitai, greičiausiai todėl, kad nacionalinis pasididžiavimas buvo nepataisomai pažeistas per karą.     

Iš tikrųjų pirmosios Europos Sąjungos valstybės-narės buvo nugalėtos per karą vokiečių arba sąjungininkų. Pralaimėjus, nacionalinis identitetas buvo pažeistas nacizmo ir fašizmo arba kitų panašių formų. Visa tai ardė tautiškumą. Tik Britanijoje pasididžiavimas tauta buvo raktas į pergalę; visiems kitiems tai  buvo raktas į pralaimėjimą. (Vienintelė išimtis iš dalies yra Prancūzija, kuri susigrąžino dalį pasididžiavimo tauta po karo. Tačiau vėliau Gaullist pasipriešinimo atminimą užtemdė labiau į atmintį įsirėžęs prisiminimas – tautinė Vichy gėda.)   

Dėl to vakarų Europos šalys patikėjo Europos Sąjungos ideologija, kuri teigė, jog prieš įkuriant ES Europą alino karai tarp valstybių-narių. Tikrai, juk nacionalinė konkurencija buvo visų karų priežastis. Tam kad įsivyrautų taika, Europos šalys turi susijungti į vieną bendrą visumą. Vokietija įvykdė užduotį ir atvertė naują, švarų savo istorijos puslapį. Ji užvertė daugiausiai lapų nei bet kuri kita Europos valstybė, nors kitą vertus kitos šalys dalinasi tuo pačiu Vokietijos istoriografiniu ir politiniu modeliu.      

Centrinė Europa irgi slepia „skeletus“ savo spintose. Vengrija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė viso karo metu. Bet naujesnis prisiminimas – nacionalinė pergalė prieš komunizmą – atgaivino tautinį pasididžiavimą, kai tuo tarpu vakarų Europos šalys neturėjo progos pasidžiaugti panašiomis pergalėmis, tad jie sutelkė visas viltis į postmodernistinį Europos projektą. Kadangi, komunizmas kaip ideologija buvo atmestas žmonių, kurie gyveno tokio valdymo metu – įskaitant ir Sovietų Rusiją – liberalizmo ideologija prasiskverbė ir įsišaknijo į vakarų Europos sąmonę iki tokio lygio, jog net buvo pamirštas nacionalinis identitetas. Liberalizmas tapo labiau nusisekusia ideologija nei komunizmas, nors ir ortodoksinis Marksizmas  kvietė vienytis į vieną sąjungą.            

Šis rytų-vakarų ideologijų skirtumas yra pagrindinė linija, skirianti Europos Sąjungą. Balsavimas Europos parlamente praeitą savaitę, kuriame du trečdaliai EP narių susivienijo prieš šalį-narę, remdamiesi šališku įstatymo interpretavimu, tapo istorinis momentas, kuris atvėrė prarają tarp radikaliai skirtingų istorijų ir politikavimo būdų. Požiūris į Rusiją taip pat skiriasi tarp skirtingų Europos Sąjungos šalių. Kaip Marksas sakė, istorija kartojasi, pirma kaip tragedija, o po to kaip farsas, ką mes ir matėme Strasbūre praeitą savaitę: Europos Sąjunga, kaip ir Sovietų Sąjunga, anksčiau ar vėliau supras, kad tautinis identitetas yra stipresnis nei politinė ideologija.