Dovilas Petkus. Raudonasis Linas vis dar sėdi kabinete

Autorius: Dovilas Petkus Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/1... 2018-10-19 11:34:57, skaitė 431, komentavo 1

Dalinamės rašytiniu variantu kalbos, kuri pasakyta spalio 16-ąją prie Užsienio reikalų ministerijos vykusiame mitinge prieš ministro Lino Linkevičiaus sistemingai vykdomą antisovietinės rezistencijos dalyvių šmeižto kampaniją. Video variantą rasite ČIA.

Šiandien susidariusi situacija, kai yra šmeižiami mūsų laisvės kovotojai, mūsų partizanai, o tą daro net ir aukščiausi mūsų valstybės atstovai, kaip ministras Linkevičius. Kyla klausimas, kaip mes atsidūrėme šioje situacijoje? Kokios klaidos buvo padarytos, kad šiandien turime taip gintis? 

Man į galvą ateina vienas atsakymas. Mes ir jūs buvome pernelyg atlaidūs. Prieš trisdešimt metų mums sakė: „žmonės keičiasi, žmonės gali pasikeisti“. Bet šie trys dešimtmečiai tikriausiai įrodė, kad seni komunistai niekada nesikeičia. 

Kodėl turime problemas ir dėl dekomunizacijos įstatymo? Juk pavasarį Seime buvo pateiktas projektas: pasmerkti komunistų partiją, jos atstovus. Kodėl šio tariamo elito jis buvo taip griežtai sustabdytas? Manau, akivaizdu: nes raudonasis Linas vis dar sėdi kabinete ir mus visus auklėja. 

Tik kai suprasime savo praeities klaidas ir padarysim teisingas išvadas, tuomet pagaliau galėsime atsikratyti tų vočių ant mūsų valstybės kūno ir judėti į priekį. Tai yra dalykas, kurį turime pasidaryti patys, savo viduje. 

Kita problema yra valstybės išorėje, neretai ir Vakaruose. Nereikia galvoti, kad mūsų laisvė, mūsų partizanai, nepriklausomybė ten visiems yra svarbūs ir naudingi. Tikrai ne. Deja, yra dalykas, kuris vadinasi Holokausto industrija. Yra labai patogu, kai mes, mūsų laisvės gynėjai, partizanai, yra apšaukiami žydšaudžiais. Kyla tam tikrų laikraščių skaitomumas, kyla vanagaičių knygų skaitomumas. Tai šių žmonių verslas. 

Dažnai mes ginamės istoriniais ir teisiniais argumentais. Mes kartojame, kad Noreika-Vėtra, Kazys Škirpa, kiti buvo išteisinti. Noreika reabilituotas Aukščiausiojo Teismo. Jie to negirdi. Dar daugiau, kai kurios valstybės ir jų istorikai jau atvirai bando nusiplauti nekaltų žmonių kraują nuo savo rankų. Atvažiuoja, štai, į Lietuvą istorikai iš Vokietijos ir sako „tai čia jūs, lietuviai, žydšaudžiai, žydus patys iššaudėt, mes praktiškai ne prie ko“... 

Jeigu yra šalys, kurios nesupranta diplomatinės, teisinės, istorinių faktų kalbos, galbūt mums reikia pakeisti toną? Ar mes kurti, akli? Nematome, ką daro Lenkija, ką daro Graikija? ES ir NATO šalys, partnerės, reikalauja Vokietijos reparacijų už II pasaulinio karo nusikaltimus ir okupacijas. Akivaizdu. Jeigu mūsų nesupranta diplomatine ir teisine kalba, visada galima kalbėti kitaip: susimokėkite milijardus eurų už okupaciją, už nužudytus žydus ir turtą, sunaikintą mūsų šalyje. Gal tada būsim išgirsti?

Todėl aš sakau: niekada ne vėlu yra suprasti savo klaidas, padaryti teisingas išvadas, atsistoti ant kojų ir apginti – savo istoriją ir save pačius.