Pareiškimas dėl „Vilniaus viešojo transporto“ vairuotojų išnaudojimo

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-03 09:18:23, skaitė 5951, komentavo 1

Matydami pastoviai besitęsiantį valdžios ir darbdavių vykdomą „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų žeminimą ir išnaudojamą bei pažeminimą ir faktą, jog šiems sąžiningai sunkų ir itin atsakingą darbą dirbantiems tautiečiams kapitalistinės sistemos atstovai sunkiu ir prakaituotu darbu pelnytus atlyginimus teketina tariamai išmokėti tik atėjus 2015-iesiems, laikome būtinu glaustą savo pažiūrų šios situacijos klausimu išdėstymą.

Šiuo klausimu esame ne kartą rašę anksčiau (žr. straipsnius: „Vilniaus troleibusų vairuotojai – zuokininkų korupcijos ir kapitalistinio išnaudojimo įkaitai“, „Vilniaus transportas: kapitalistinis išnaudojimas tęsiasi“), bet dabar, šiai situacijai paaštrėjus ir vėl patekus į žiniasklaidos akiratį, kylant net ir vairuotojų streiko idėjai (streiką valdžia draudžia, tad didžiuliai šansai, kad bet koks streikas turėtų būti nesankcionuotas), reikalingas dar vienas klausimo išaiškinimas.

Bendros teorinės pastabos

Esamoji viešojo transporto vairuotojų ekonominė ir socialinė padėtis yra ne atsitiktinumas, o nuoseklus viešpataujančios kapitalistinės sistemos, jos gamybinių, visuomeninių santykių ir iš jų neišvengiamai kylančio darbo žmogaus pažeminimo, engimo ir išnaudojimo padarinys.
Kapitalizme, būdamas ir pardavėju, ir preke, t. y. turėdamas parduoti patį save ir, tuo būdu, pats būdamas preke vadinamojoje darbo rinkoje, darbo žmogus realios laisvės neturi ir yra priverstas dirbti pagal darbdavio, t. y. darbo jėgos pirkėjo, siūlomas ar, tiksliau, diktuojamas sąlygas – išeidamas iš darbo juk rizikuosi likti bedarbiu ir taip nusmukti į patį buržuazinės visuomenės dugną.
Kadangi darbdavys kapitalizme – netgi jei jis yra ir valstybė (kuri visada yra ne kas kita, kaip viešpataujančiosios klasės, šiuo atveju, buržuazijos, hegemonijos įtvirtinimo įrankis) – kaip darbo jėgos pirkėjas, yra suinteresuotas kuo pigesne prekės kaina, o, tuo tarpu, dirbantysis, kaip darbo jėgos pardavėjas, yra suinteresuotas kuo didesne prekės kaina, t. y. parduoti savo darbo jėgą kuo brangesne kaina, tai ir kapitalistinio darbdavio bei darbininko interesai yra iš esmės priešingi ir, galiausiai, kad ir kiek to nenorėtų pripažinti įvairių krypčių kapitalizmo apologetai, nesuderinami.
Dėl šios priežasties, t. y. objektyvaus darbo ir kapitalo, darbininko ir kapitalisto, interesų priešingumo, bet kokia profesinė organizacija, galinti kad ir vien tik ekonominėje plotmėje ginti einamuosius, tiesioginius dirbančiųjų interesus, privalo remtis klasių kovos, o ne veidmainiško jų taikstymo, suvokimu.
Atskiri asmenys ar netgi atskiros profesinės grupės, be bendro darbininkijos susivienijimo prieš kapitalą
Tačiau kapitalizmo panaikinimas ir pilnai darbo interesus atitinkantis darbo visuomeninis organizavimas tėra įmanomas nugalėjus valdančiąją klasę politinėje kovoje ir pašalinus jos hegemoniją, todėl vien tik profsąjunginės veiklos nepakanka – yra reikalinga darbo interesus ginanti, už juos kovojanti ir sąmoningai į revoliucinį visuomenės pertvarkymą vedanti nacionalinė Darbininkų partija, kaip priešakinis dirbančiosios tautos būrys, kaip avangardas.

Bendra padėtis

Šių teorinių teiginių, galime net sakyti, faktų, šviesoje turėtume vertinti ir praktinę mūsų dabar liečiamo klausimo padėtį Lietuvoje.

Egzistuojančios oficialiosios profsąjungos iš esmės yra darbdavių kišenėje ir net neketina vesti nuoseklios klasinės darbo kovos prieš kapitalą, dirbančiųjų lietuvių prieš jų išnaudotojus. Jos verčiau atlieka savotiško tarpininko ir garo nuleidinėtojo liaudžiai vaidmenį, tuo pačiu trukdydamos dirbantiesiems įsitraukti ne tik į profsąjunginę, bet ir į politinę veiklą, kuri būtinai reikalinga jų teisėms iškovoti.
Jokios veiklios, organizuotos ir idėjiškai tvirtos politinės partijos, kuri esamu momentu būtų pajėgi vesti dirbančiąją tautą į protestą ir į kovą, nėra ir artimiausiu metu tėra realus kad ir ryžtingas, bet lėtas šitokio ateities judėjimo pagrindų kūrimas darbo rateliuose pagrindu. Už darbo interesus ir revoliucines permainas kovojančios nacionalinės Darbininkų partijos sukūrimas turėtų būti suvokiamas kaip vienas svarbiausių ilgalaikių mūsų siekių.
Neegzistuojant nei nuosekliai darbininkų interesus ginančiai profsąjungai, nei organizuotai ir veikliai politinei partijai, bet kokių streikų praktinė pergalė yra žymiai sunkiau pasiekiama, bet vis dėlto, tik ryžtingas dirbančiųjų protestas, net ir esamu momentu (t. y. be kovingos profesinės organizacijos, be politinio išprusimo ir be partijos) yra reikalingas tam, kad būtų parodytas orumas ir nesutikimas nusilenkti išnaudotojų valiai.

Pareiškimas dėl Vilniaus viešojo transporto vairuotojų

Nepastovus ir taip už itin sunkų, intensyvų bei atsakingą darbą (be to, itin nepatogiomis ir, tiesą pasakius, niekingomis darbo sąlygomis, kurias darbuotojams suteikia dabartinė taip vadinama mūsų valdžia – apie jas plačiau galite skaityti mūsų straipsnyje „Vilniaus troleibusų vairuotojai – zuokininkų korupcijos ir kapitalistinio išnaudojimo įkaitai“, skirto apgailėtino atlygio mokėjimas yra jau labai ilgą laiką, chroniškai besitęsianti tendencija, kuriai vargu ar ateis galas kol ponas Zuokas su savo kompanija nebus sėkmingai prasukęs aferos dėl tramvajų Vilniuje įvedimo (tuo būdu didelė dalis vairuotojų tiesiog būtų atleidžiami iš darbo).
Net ir su pilnu darbo užmokesčiu, viešojo transporto vairuotojams pragyventi vargiai išeina, tuo tarpu be užmokesčio – o šitaip iš jų tikimasi ištempti iki 2015-ųjų metų pradžios – praktiškai neįmanoma. Tai yra visiškai netoleruotina padėtis ir streikas, be jokios abejonės, yra būtinas dalykas netgi patiems elementariausiams, einamiesiems dirbančiųjų vairuotojų interesams apginti.
Tik streikas iš viso turi realias galimybes priversti valdžią nors kiek su viešojo transporto darbuotojais skaitytojais – juk dabar ir taip reikalaujama iš jų dirbti veltui, tad iš esmės jau nėra ko prarasti.
Yra būtinai reikalinga suprasti, kad vien tik viešojo transportų vairuotojų, kaip atskiros profesinės grupės, streikas nieko nepasieks, apart to, kad – o tai jau kažkas – parodys, jog šie žmonės nesiruošia nusilenkti savo pavergėjams; todėl yra būtina kelti visų profesinių grupių, visų fizinio bei protinio darbo žmonių solidarumą kovoje prieš kapitalo diktatūrą, už savo teises, nes tik vienybėje yra jėga.

Mes, nacionaldarbininkai, pareiškiame visišką ir nuoširdų solidarumą su Vilniaus Viešojo Transporto darbuotojais ir jų padėtimi, smerkiame nusikalstamą buržuazinės valdžios politiką ir raginame visų pirmiausia pačius viešojo transporto darbuotojus, o tuo pačiu, ir kitus fizinio bei protinio darbo žmones, vienytis į vieningą profesinę bei ekonominę, o taip pat ir politinę kovą dėl savo teisių.