Paraštės. Dieviškoji butelio žosmė

Autorius: Marius Burokas Šaltinis: http://iq.lt/kultura/parastes-... 2015-06-26 12:30:55, skaitė 2947, komentavo 1

Senas kaip pati literatūra klausimas – kodėl rašytojai geria? Ar blaivus kūrėjas – nuobodus, ar metusį gerti autorių pameta ir jo mūza?

Kai Viljamas Folkneris gavo Nobelio premiją, jį imta dažnai kviesti į užsienį kaip JAV kultūros ambasadorių. Tik, deja, buvo viena nedidelė problema: „autorius turi bėdų dėl svaigalų“. Todėl visoms ambasadoms išplatintas toks raštas – „Instrukcija, kaip prižiūrėti poną Folknerį užsienyje“. Toje instrukcijoje rašoma: „a) viešuose pasirodymuose pirmosiose eilėse turėtų sėdėti keletas dailių merginų, kad autorius neprarastų susidomėjimo klausytojais; b) vienas žmogus turėtų prižiūrėti, kad autorius negertų per greitai ir per daug; c) nereikia leisti jam išeiti kur nors vienam be palydos.“

Ši beveik 70 metų instrukcija nepaseno nė per nago juodymą. Netgi dabartiniais visuotinio susirūpinimo sveikata laikais esama nemažai kūrėjų, kuriems reikalinga auklė. Nes kitaip atskridęs į kokį miestą ar šalį rašytojas liks palaimingai ar bejėgiškai tysoti viešbučio lovoje ir retkarčiais paskambins, kad atneštų kitą butelį.

Prieš trejetą metų JAV pasirodė Olivios Laing knyga „The Trip to Echo Spring“ (angl. „Kelionė prie Aido šaltinio“). Joje autorė analizuoja šešių rašytojų – Ernesto Hemingvėjaus, Frensio Skoto Ficdžeraldo, Tenesio Viljanso, Džoho Berimano (genialus, bet visiškai pas mus nežinomas poetas), Džono Čyverio ir Reimondo Karverio – likimus ir alkoholizmą.

Ji neatsako į klausimą, kodėl jie gėrė? Tik įdėmiai ir kruopščiai atkuria jų gyvenimus – sulaužytus, sudarkytus. J. Berimanas nusižudė itin groteskiškai – šoko nuo tilto į upę ir užsimušė atsitrenkęs į ledą. Mat pamiršo ar nepastebėjo, kuris metų laikas.

Pavyzdys be moralizavimo – geriausias pavyzdys. O. Laing gana meistriškai demontuoja JAV įsivyravusį genialaus rašytojo – bičo su rašomąja mašinėle ir buteliu viskio – mitą. Ji primena, kad jie buvo tikri gėrimo proceso ir paties alkoholio šlovinimo meistrai. Skaitant kai kuriuos jų tekstus išdžiūsta burna ir ranka pati ieško stiklinės. Tikras girtuoklis padarys bet ką, kad pateisintų savo gėrimą. O jeigu jis genialus ar labai geras rašytojas – sukurs mitą, sukurs jį nepriekaištingai, pateiks gėrimą kaip būtinybę, kaip idėjų variklį, kaip vieną gyvenimo malonumų, pateiks taip, kad neatsiplėši. Ir taps savo paties nupiešto paveikslo ir susikurto pateisinimo auka.

Neįsivaizduoju tokios knygos mūsų šalyje. Rašytojų girtuoklystės, mirtys nuo alkoholio – Polišinelio paslaptis. Visi viską žino. Bet paanalizuoti girtavimo priežastis, padarinius, įtaką kūrybai – nejauku. Alkoholizmas, girtavimas laikomi didžiule gėdos dėme, užstojančia švytintį autoriaus įvaizdį, šmeižtu, menkinančiu tiek jo kūrybą, tiek palikimą.

Kol lietuvių autorius gyvas ir dalyvauja išgertuvėse – jis šaunus ir savas. Anekdotai apie jo žygius keliauja iš lūpų į lūpas. Štai ir aš, rašydamas apie rašytojų girtuoklystes, vengiu minėti konkrečius pavyzdžius. Neetiška. O senas legendas žino visi. Visi galvoja: būkime atlaidūs, jis – Kūrėjas. Kažin ar prisilupęs Dievas per šešias dienas būtų ką gero sukūręs?

Kada tas mitas įsigalėjo Lietuvoje? Tarpukariu? Kai Kaune siautėjo šaunioji Kazio Binkio kompanija? Bet, kiek žinoma, niekas iš jų netapo gėrimo auka. Gal nespėjo – viskuo pasirūpino karas? Sovietmečiu gėrimas buvo laikomas maišto prieš sistemą dalimi. Ak, koks tai klastingas paradoksas: pati sistema, netiesiogiai skatindama girtavimą, per jį ir integruodavo kūrėjus į save arba tiesiog sužlugdydavo kaip asmenybes. Girtavimas tapo rašytojo įvaizdžio dalimi, o išgertuvės – būtina iniciacija į rašytojus: juk reikia „aplaistyti“ pirmąją publikaciją, pirmąją (antrąją, trečiąją ir t. t.) knygą, premiją. Šis įvaizdžio šleifas vilkosi turbūt iki pat XXI amžiaus. Jaunieji autoriai vadinamuoju gariūnmečiu irgi gėrė – iš pradžių džiugiai (kai tiek daug pigių padirbtų svaigalų), o vėliau todėl, kad jau užkibo ant kabliuko.

Dabar, blaivėjant požiūriui į rašytojo profesiją, blaivėja ir patys autoriai. Kai kūryba vis labiau suvokiama ne vien kaip kančia ar dieviškas pašaukimas, kuriam reikalinga ypatinga, pakylėta būsena (o, tas pagiringo žvilgsnio skaidrumas, ta nulupta oda, kai žeidžia mažiausias šnarantis lapelis!), bet ir kaip rimtas, kryptingas darbas, gėrimas ima trukdyti.

Lietuviški poezijos ir literatūros festivaliai, anksčiau jau pirmąjį vakarą virsdavę fantasmagorišku sverdėjančių žmogystų karnavalu, po truputį tampa panašūs į gerai organizuotas darbo ir poilsio išvykas. Grįždamas iš jų jau nebeparsiveži ne tik trūkusios sąmonės juostos, bet ir beprotiškų istorijų, pasakojimų ar legendų. O, kiek jų būta! Bet tos istorijos galų gale tik sentimentalios nesąmonės.

Išblaivėjęs rašytojas turi viską išrasti iš naujo: pertvarkyti kūrybos procesą, išmokti kitaip nugalėti balto lapo baimę, išmokti tvarkytis su depresija ar nuotaikų permainomis. Didžiausia baimė – kad blaivas daugiau nieko nebeparašysi. Nes neišvengiamai kurį laiką stoja pauzė.

Bet ta blaivybė gali ir išlaisvinti, atverti iki tol buvusias užlituotas ir užvirintas įkvėpimo talpyklas. Gali visiškai pasikeisti rašytojo stilius, temos, net žanrai, prie kurių jis dirba. Pavyzdžių yra pakankamai.

Gal šis mano minimas poslinkis netikras? Gal rašiau šiek tiek utopiškai? Bus matyti. Vietoj moralo ir paliekant šiek tiek dviprasmybės reikėtų pacituoti Mikalojų Vilutį: „Galima pasiekti visiškos laimės būseną prisigėrus degtinės. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos mėginau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas, kaip paprastai.“ Arba: „Degtinė yra geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti, tačiau visuomenėje tikslas ne visada pateisina priemones.“ Išvadas, kaip visada, reikia pasidaryti patiems.