Prekyba pažadais: kodėl kol kas neverta jaudintis dėl "popierinės naftos"

Autorius: Borisas Marcinkevičius Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-03-26 10:07:00, skaitė 886, komentavo 1

Artėja balandžio 1-oji — diena, kai baigiasi OPEC+ susitarimo sąlygų, pasirašytų šalių ministrų 2019 metų gruodžio 5 dieną, galiojimo laikas

Nuo balandžio 1 dienos dvi šalys, įtrauktos į OPEC kartelį, ir 11 valstybių, dalyvaujančių OPEC+ susitarime, galės padidinti naftos gavybą savo nuožiūra, remdamosi tik savo interesais. Tai reiškia, kad nuo kito mėnesio pradžios į pasaulio rinką pradės plūsti papildomi fiziniai naftos kiekiai ir tik po to mes galime suprasti, kokius sprendimus priėmė kuri šalis.

Viskas, kas vyksta biržose nuo kovo 9 dienos, taikoma prekybai ne fizine nafta, o ateities sandoriams, kur žadama po tam tikro laiko tam tikromis sąlygomis pristatyti tam tikrus naftos kiekius. Kitaip tariant: visus kainų svyravimus pasaulinėje naftos rinkoje, kuriuos mes šiuo metu stebime, iki šiol lemia prekyba tik "popierine" nafta, tuo tarpu aukcione nepasirodė papildomų barelių naftos, neviršijančios gruodžio mėnesio OPEC+ susitarime nustatytų ribų. Atitinkamai, visas informacinis triukšmas, kurį uoliai palaiko daugelis informacinių portalų, yra sąlyginai susijęs su realia padėtimi pasaulinėje naftos rinkoje.

Be jokios abejonės, analizuoti kasdienius kainų lygio šuolius penkiais–dešimčia procentų, bandant sugauti tendencijas ir padaryti toliaregiškas išvadas — įdomus užsiėmimas. Bet lygiai taip pat sėkmingai galite pabandyti prognozuoti hipodromo lenktynių rezultatus, transliuodami informaciją kas dešimt sekundžių — daugiau naudos iš to nebus. Tikroji situacija paaiškės tik po balandžio 1 dienos, kai į "popierinę" naftą bus įpilta fizinės. Tik tada mes pagaliau pamatysime, ar, pavyzdžiui, Saudo Arabija ir jos "Saudi Aramco" įvykdys savo pažadus suteikti dideles nuolaidas "Arab Light" naftos pirkėjams, ar nenorės pamiršti šių pažadų.

Daug kas priklauso nuo to, kaip Europos šalys susidoroja su COVID-19 pandemija — juk griežtos karantino priemonės, be kita ko, priveda prie to, kad šių šalių gyventojų "plieniniai žirgai", užuot skrieję greitkeliais, stovi automobilių stovėjimo aikštelėse. Keliuose nėra automobilių — degalinėse nevyksta prekyba, nėra naftos perdirbimo gamyklų produktų paklausos, taip pat nėra rafinavimo įmonių paskatų pirkti papildomus kiekius žaliavų.

Žinoma, jei po balandžio 1 dienos naftos kainos išliks 25–30 USD už barelį, įmonės, kurios valdo rafinavimo įmones, bus linkusios pirkti naftos atsargas, tačiau juodojo aukso laikymo galimybės yra ribotos. Vienaip ar kitaip, visi, atidžiai sekantys prekių biržų naujienas, turėtų tausoti savo nervus ir šiek tiek atsipalaiduoti — iki balandžio 1-osios dar yra laiko.

Kinija atsigauna

Visomis šiomis dienomis, kurių metu Europa, Amerika ir Azija suaktyvino kovą su koronaviruso pandemija, Kinija pamažu sprendžia kitas problemas — jai reikia atkurti pramonės darbą, kurio nuosmukis pernai vasarį siekė 13 procentų. Tai yra organizacinė problema — Kinijos gyventojai yra gana mobilūs, daugelis gyvena vienuose miestuose, o dirba kituose, dažnai net kitose provincijose.

COVID-19 protrūkis Kinijoje prasidėjo Kinijos Naujųjų metų išvakarėse. Tradiciškai šiomis dienomis šalies gyventojai grįžta į gimtąjį kraštą — ir būtent ten juos užklupo griežtos vyriausybės vykdomos karantino priemonės. Dabar visi šie milijonai kinų turėtų organizuotai grįžti į darbo vietas, o tai, suprantate, nėra lengva užduotis. Tuo tarpu įmonių savininkai yra priversti vienu metu spręsti antrąją problemą: kas vyksta su galimu pagamintos produkcijos pardavimu, ar prasminga padidinti gamybos apimtį iki 100 procentų, ar šis sprendimas netaps tiesiog "sandėliavimu". Labai tikėtina, kad tam tikras protekcionizmo priemones dabar kuria Kinijos provincijų valdžia ir centrinė vyriausybė — jos abi yra tiesiogiai suinteresuotos įveikti vasario mėnesio nuosmukį ir užkirsti kelią priverstinėms įmonių prastovoms virsti didėjančiu nedarbu ir mažėjančiu gyvenimo lygiu.

Kinijos ir JAV prekybos susitarimas

Verta prisiminti, kad Kinijos pasitraukimas iš laikino nuosmukio yra atidžiai stebimas kitoje vandenyno pusėje, JAV. Leiskite jums priminti, kad 2020 metų sausio 15 dieną JAV ir Kinija pasirašė prekybos susitarimą, skirtą sustabdyti ekonominį karą, vykusį tarp dviejų šalių kelerius metus. Pagal šį susitarimą Kinija įsipareigojo įsigyti JAV pagamintų produktų už 200 milijardų dolerių 2020 ir 2021 metais, įskaitant 52 milijardus dolerių energijos išteklių.

Kol Kinijoje siautė koronavirusas — nenugalimos jėgos faktorius, valstybės negalėjo reikalauti, kad Kinija nedelsdama pradėtų vykdyti šiuos įsipareigojimus. Tačiau dabar, kai Kinijos pramonė vėl pradeda normaliai veikti, padėtis pradeda keistis, ir tai gali sukelti rimtų pokyčių pasaulinėje naftos rinkoje. Ar Kinija pradės pirkti didelius kiekius naftos? Jei pradės, tai su kuriomis bendrovėmis — Amerikos, ar mieliau bendradarbiaus su tiekėjais iš kitų šalių? Greičiausiai atsakymus į šiuos klausimus gausime po balandžio 1 dienos, nes Kinija taip pat stebės, kaip keisis naftos kainos pasibaigus OPEC+ susitarimui.

ESPO: East Siberian — Pacific Ocean

Klausimų yra daug, atsakymų sulauksime netrukus, ir tai yra puiki proga prisiminti įdomius įvykius, kurie Kinijos naftos sektoriuje vyko 2019 metais — stebėtina, kad daugelis apie tai jau pamiršo. Tradiciškai Saudo Arabija buvo didžiausia naftos tiekėja Kinijai, tačiau 2018 metais tradicija buvo "sulaužyta", o Rusija užtikrintai užėmė pirmąją vietą. Priežastis — 2018 metų sausio 1 dieną baigta ESPO Rytų Sibiro ir Ramiojo vandenyno naftotiekio (MNP) statyba, kurio pajėgumas yra 30 milijonų tonų, arba 220 milijonų barelių per metus.

ESPO darbai nesibaigė, 2018 ir 2019 metais "Transneft" užsakė vieną naftos siurblinę po kitos. 2019 metų lapkričio 27 dieną buvo iškilmingai paleista ESPO EOR, kurios didžiausias projektinis pajėgumas yra 80 milijonų tonų, arba 580 milijonų barelių per metus. ESPO duomenimis, keletas Rusijos kompanijų ("Rosneft", "Gazprom Neft", "Surgutneftegas" ir kitos) tiekia "ESPO Blend" — mažai sieros turinčią lengvą naftą, kuri kotiruojama Dubajaus naftos rinkoje, tačiau su nuolaida, nes sudėtyje turi sieros tris kartus mažiau nei Dubajaus nafta. "Saudi Aramco" ir jo "Arab Light" taip pat nesugeba konkuruoti su ESPO — Sibiro naftos kokybė yra daug aukštesnė.

Kalbant apie kokybę, vienintelis tikras konkurentas yra skalūnų nafta, pagaminta JAV, ir dėl šios priežasties tiek JAV, tiek Rusijoje naftos kompanijos stebi, kas vyksta Kinijoje, laukdamos savo vyriausybės sprendimų. Akivaizdu, kad beveik neįmanoma konkuruoti su ESPO dėl tanklaivių pristatymo per vandenyną, tačiau Kinijai neabejotinai nėra pelninga nevykdyti prekybos susitarimo su JAV sąlygų.

Kur pasisuks Kinijos švytuoklė? Ar Rusija gali realizuoti visą ESPO potencialą? Nemažai analitikų įsitikinę, kad ši įvairovė gali tapti Šiaurės Azijos nuoroda. Kaip elgsis Saudo Arabija, kuriai 2019 metais pavyko atgauti pirmąją vietą pagal naftos tiekimą Kinijai? Ar "Transneft" įgyvendins savo planus visiškai panaudoti ESPO-2? Kaip matote, kyla daug klausimų — iki balandžio 1 dienos turėsime apie ką pagalvoti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC)