Vladimiras Putinas: 75-ieji Didžiosios Pergalės metai: bendra atsakomybė prieš istoriją ir ateitį (lietuvių kalba, 2 dalis)
Autorius: Anno Šaltinis: http://kremlin.ru/events/presi... 2020-06-20 10:56:00, skaitė 1168, komentavo 4
I DALIS II DALIS
O neformaliuose pokalbiuose su tarybiniu įgaliotuoju I. Maiskiu anglų aukšto rango politikai ir diplomatai kalbėjo labiau atvirai. Britanijos užsienio reikalų viceministras R. Batleris 1939 m. spalio 17 d. pasidalijo: „... Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniuose manoma, kad negali būti jokios kalbos apie Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos grąžinimą Lenkijai. Jei pavyktų sukurti kuklaus dydžio etnografinę Lenkiją su ne tik TSRS ir Vokietijos garantija, bet taipogi ir Anglijos bei Prancūzijos garantija, tada Didžiosios Britanijos vyriausybė laikytų save visiškai patenkinta.“ 1939 m. spalio 27 d. vyriausiasis N. Čemberleno patarėjas G. Vilsonas pasakė: „Lenkija turi būti atkurta kaip nepriklausoma valstybė savo etnografinėje bazėje, bet be Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos“.
Verta paminėti, kad šių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie tarybinių-britų santykių gerinimą. Šie kontaktai iš esmės padėjo pamatus būsimam aljansui ir antihitlerinei koalicijai. Tarp atsakingų, toliaregiškų politikų išsiskyrė V. Čerčilis, kuris, nepaisant žinomos antipatijos TSRS atžvilgiu, ir anksčiau pasisakė už bendradarbiavimą su ja. Dar 1939 m. gegužės mėn. Bendruomenių rūmuose jis pareiškė: „mes atsidursime mirtiname pavojuje, jeigu nesukursime didelės sąjungos prieš agresiją. Tai būtų didžiausia kvailystė, jeigu atmesime natūralų bendradarbiavimą su Tarybine Rusija“. O jau po karo veiksmų pradžios Europoje - susitikime su I. Maiskiu 1939 m. spalio 6 d. - jis konfidencialiai pasakė: „... Tarp Didžiosios Britanijos ir TSRS nėra jokių rimtų prieštaravimų, todėl nėra pagrindo įtemptiems ir nepatenkinamiems santykiams. Britanijos vyriausybė ... norėtų plėtoti ... prekybos ryšius. Taip pat būtų pasirengusi aptarti visas kitas priemones, kurios galėtų padėti pagerinti tarpusavio santykius".
Antrasis pasaulinis karas neįvyko nenuspėjamai, jis neprasidėjo nelauktai, staiga.Ir vokiečių agresija prieš Lenkiją nebuvo netikėta. Ji -tai rezultatas daugelio to laikotarpio pasaulio politikos tendencijų ir veiksnių. Visi prieškario įvykiai susidėliojo į vieną lemtingą grandinę. Bet, be abejo, pagrindinis dalykas, nulėmęs didžiausią žmonijos istorijos tragediją - valstybinis egoizmas, bailumas, pataikavimas stiprėjančiam agresoriui ir politinio elito nepasirengimas rasti kompromisą.
Todėl nesąžininga sakyti, kad dviejų dienų nacistinio užsienio reikalų ministro Ribentropo vizitas Maskvoje - tai pagrindinė priežastis, paskatinusi Antrąjį pasaulinį karą. Visos pirmaujančios šalys vienokiu ar kitokiu laipsniu neša savo kaltės dalį dėl jo pradžios. Kiekviena padarė nepataisomų klaidų, arogantiškai manydama, kad įmanoma pergudrauti kitus, užsitikrinti sau vienapusiškus pranašumus ar likti nuošalėje nuo artėjančios pasaulinės bėdos. Ir už tokį trumparegiškumą, už atsisakymą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą reikėjo sumokėti milijonus gyvybių, kolosaliais nuostoliais.
Aš apie visą tai rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo prisiimti teisėjo vaidmenį, ką nors apkaltinti ar pateisinti, juo labiau inicijuoti naują tarptautinės informacijos konfrontacijos turą istoriniame lauke, kuris gali supriešinti tarpusavyje valstybes ir tautas. Manau, kad praėjusių įvykių svariais vertinimais turi užsiimti akademinis mokslas, kurį plačiai atstovautu autoritetingi mokslininkai iš įvairių šalių.Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo.iš savo pusės aš visada kviečiau kolegas ramiam, atviram ir pasitikėjimo dialogai, savikritiškam, nešališkam požiūriui į bendrą praeitį. Toks požiūris neleis pakartoti tuomet padarytų klaidų ir užtikrins taikų bei sėkmingą vystymąsi ilgiems metams į priekį.
Tačiau daugelis mūsų partnerių dar nėra pasirengę dirbti kartu. Atvirkščiai, siekdami savo tikslų, jie didina informacinių išpuolių prieš mūsų šalį skaičių ir mastą, nori priversti teisintis, patirti kaltės jausmą, ir priima visiškai veidmainiškas politizuotas deklaracijas. Taip, pavyzdžiui, Europos parlamento rezoliucija "Dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai", kurią Europos Parlamentas patvirtino 2019 m. rugsėjo 19 dieną tiesiai apkaltina TSRS - kartu su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo pradėjimu. Žinoma, kad kažkokių tai užuominų į Miunchenas ten nėra.
Manau, kad panašius „popierius“, negaliu pavadinti šios rezoliucijos dokumentu, nes akivaizdūs ketinimai skandalui kelia realias pavojingas grėsmes. Juk ją priėmė gana gerbiamas organas. Ir ką jis pademonstravo? Kad ir kaip tas nebūtų liūdna - sąmoninga pokario pasaulio tvarkos naikinimo politiką, kurios sukūrimas buvo šalių garbės ir atsakomybės reikalas, kurių nemažai atstovų šiandien balsavo už šią melagingą deklaraciją. Ir, tokiu būdu, pakėlė ranką prieš Niurnbergo tribunolo išvadas, prieš pasaulio bendruomenės pastangas, sukūrusios universalius tarptautinius institutus po pergalingų 1945 metų. Ryšium su tuo priminsiu, kad pats europinės integracijos procesas, kurio eigoje buvo sukurtos tam tikros struktūros, tame tarpe ir Europos parlamentas, tapo galimas tik dėka pamokų, kurios buvo paimtos iš praeities, jo aiškiu politiniu ir teisiniu vertinimu. Ir tie, kas sąmoningai abejoja šiuo komsensumu, griauna visos pokarinės Europos pagrindus.
Be grėsmės esminiams pasaulinės tvarkos principams, egzistuoja ir moralinė pusė. Pasityčiojimas, pasityčiojimas iš atminties - tai niekšybė. Niekšybė buna sąmoninga, veidmainiškas, visiškai suvokiama, kada pareiškimuose dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-penkmečio yra išvardijami visi antihitlerinės koalicijos dalyviai, išskyrus TSRS. Niekšybė buna baili, kada griauna paminklus, pastatytus kovotojų prieš nacizmą garbei, pateisindami gėdingus veiksmus melagingais kovos su nepageidaujama ideologija ir tariama okupacija šūkiais. Niekšybė buna kruvina, kada žudomi ir deginami tie, kurie pasisako prieš neonacistus ir banderorovcų įpėdinius. Pakartosiu, niekįybė pasireiškia skirtingais būdais, tačiau nuo to nenustoja būti šlykšti.
Istorijos pamokų pamiršima, neišvengiamai virsta sunkiu atpildu. Mes tvirtai ginsime tiesą, paremtą dokumentais patvirtintais istoriniais faktais, ir toliau sąžiningai bei nešališkai kalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Į tai tame tarpe yra orientuotas didelio masto projektas, kurio tikslas - sukurti Rusijoje didžiausią archyvinių dokumentų, kino- ir foto medžiagos kolekciją apie Antrojo pasaulinio karo, prieškario, istoriją.
Toks darbas jau vyksta. Ruošdamas šį straipsnį taip pat naudojau daug naujos, neseniai rastos, išslaptintos medžiagos. Ir šiuo atžvilgiu galiu atsakingai pareikšti, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų versiją apie TSRS ketinimus pradėti prevencinį karą prieš Vokietiją. Taip, tarybinė karinė vadovybė laikėsi doktrinos, kad agresijos atveju Raudonoji armija greitai duos atkirtį priešą, pereis į puolimą ir tęs karą priešo teritorijoje. Tačiau tokie strateginiai planai visai nereiškė ketinimo pirmiems pulti Vokietiją.
Žinoma, šiandien istorikai disponuoja karinio planavimo dokumentais, tarybinių ir vokiečių štabų direktyvomis. Galiausiai mes žinome, kaip įvykiai vystėsi realybėje. Iš šių žinių aukštumos daugelis svarsto apie šalies karinės-politinės vadovybės veiksmus, klaidas, klaidingus apskaičiavimus. Pasakysiu vieną dalyką šiuo klausimu: kartu su didžiuliu įvairaus pobūdžio dezinformacijos srautu tarybiniai vadovai taip pat gaudavo ir tikros informacijos apie ruošiamą nacistų agresiją. Ir prieškario mėnesiais jie ėmėsi priemonių, siekdami padidinti šalies kovinę parengtį, įskaitant užmaskuotą dalies rezervo kariškių šaukimą į mokymus, ir rezervų dislokaciją iš vidinių karinių apygardų arčiau prie vakarinių sienų.
Karas nebuvo netikėtas, jo laukė, jam ruošėsi. Tačiau nacistų smūgis buvo tikrai dar neregėtos istorijoje griaunančios galios. 1941 metais birželio 22 dieną Tarybų Sąjunga susidūrė su galingiausia, mobilizuota ir apmokyta armija pasaulyje, kuriai dirbo beveik visos Europos pramoninis, ekonominis, karinis potencialas. Šioje mirtinoje invazijoje dalyvavo ne tik vermachtas, bet ir Vokietijos satelitai, daugelio kitų Europos žemyno valstybių kariniai kontingentai.
Dėl sunkių 1941 metų karinių pralaimėjimų šalis atsidūrė ant katastrofos slenksčio. Kovinį efektyvumą ir valdymą teko atkurti nepaprastais metodais, visuotine mobilizacija, įtempiant visas valstybės ir liaudies pajėgas. Jau 41-ųjų vasarą iš po priešo ugnies prasidėjo milijonų piliečių, šimtų gamyklų ir pramonės įmonių evakuacija į šalies rytus. Trumpiausiais terminais buvo pradėta ginkluotės ir šaudmenų gamyba, kuriuos pradėjo tiekti į frontą pradėjo jau pirmąją karinę žiemą, o iki 1943 metų buvo viršyti Vokietijos ir jos sąjungininkų karinės gamybos rodikliai. Per pusantrų metų tarybiniai žmonės padarė tai, kas atrodė neįmanoma, tiek fronte, tiek užnugaryje. Iki šiol vis dar sunku suvokti, suprasti, įsivaizduoti, kokių nepaprastų pastangų, drąsos, atsidavimo pareikalavo šie dideli laimėjimai.
Prieš galingą, ginkluotą iki dantų, šaltakraujišką, agresyvią nacistų grobuonišką mašiną pakilo gigantiška tarybinės visuomenės galia, kurią vienijo noras apsaugoti savo gimtąjį kraštą, atkeršyti priešui, kuris sulaužė, sutrypė taikų gyvenimą, jo planus ir viltis.
Žinoma, per šį baisaus, kruviną karo metu kai kuriuos žmones užklupo baimė, sumišimas, neviltis. Buvo išdavystė ir dezertyravimas. iškilo į paviršių žiaurūs lūžiai, kuriuos sukėlė revoliucija ir pilietinis karas, nihilizmas, pasityčiojantis požiūris į nacionalinę istoriją, tradicijas, tikėjimą, kurios bandė įdiegti bolševikai, ypač pirmaisiais metais po atėjimo į valdžią. Tačiau bendras tarybinių piliečių ir užsienyje atsidūrusių mūsų tautiečių požiūris buvo kitoks - išgelbėti, išsaugoti savo Tėvynę. Tai buvo tikras nesustabdomas impulsas. Žmonės ieškojo atramos tikrose patriotinėse vertybėse.
Nacistiniai „strategai“ buvo įsitikinę, kad didžiulę daugianacionalinę valstybę galima lengvai pavergti. Buvo tikėtasi, kad staigus karas, jo negailestingumas ir nepernešami sunkumai neišvengiamai pagilins tarpnacionalinius santykius, ir šalį bus galima būti padalinti į dalis. Hitleris tiesiai pareiškė: "Mūsų politika tautų, gyvenančių didžiuliuose Rusijos plotuose, atžvilgiu turėtų skatinti bet kokio pobūdžio nesutarimus ir susiskaldymą."
Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad šis nacistų planas žlugo. Iki paskutinio kraujo lašo Bresto tvirtovę gynė daugiau nei trisdešimties tautybių kariai. Viso karo eigoje - ir svarbiausiose lemtingose mūšiuose, ir ginant kiekvieną placdarmą, kiekvieną savo gimtosios žemės metrą - mes matome tokios vienybės pavyzdžius.
Milijonams evakuotų žmonių jų namais tapo Pvolgis ir Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai, Centrinės Azijos ir Kaukazo respublikos. Jų gyventojai dalijosi paskutiniu, palaikė viskuo kuo galėjo. Tautų draugystė, tarpusavio pagalba priešui tapo tikra nesunaikinama tvirtove.
Į nacizmo sunaikinimą - kad ir ką dabar bandytu įrodinėti - Tarybų Sąjunga, Raudonoji Armija įnešė svarbiausią, lemiamą indėlį. Didvyriai, kurie kovojo iki galo, apsuptyje ikigalo prie Bialstoko ir Mogiliovo, Umanio ir Kijevo, Viazmos ir Charkovo. Jie į ataką prie Maskvos ir Stalingrado, Sevastopolio ir Odesos, Kursko ir Smolensko. Jie išlaisvino Varšuvą, Belgradą, Vieną ir Prahą. Jie šturmu ėmė Kionigsbergą ir Berlyną.
Mes atstovime tikrąją, o ne aplaižytą ar nulakuotą tiesą apie karą. Šią liaudišką, žmogišką tiesą - rūsčią, karčią ir negailestingą - kurią mums daugumoje perdavė rašytojai ir poetai, kurie perėjo per ugnį ir pragarą fronto išbandymų metu. Mano, kaip ir kitoms kartoms, jų nuoširdūs, gilūs pasakojimai, romanai, persmelkianti „leitenantinė proza“ ir eilėraščiai paliko savo amžiams žymę sieloje, tapo testamentu - gerbti veteranus, kurie padarė viską, ką galėjo dėl Pergalės, kad atminti tuos, kurie liko mūšio laukuose.
Ir šiandien sukrečia paprastos ir puikios Aleksandro Tvardovskio poemos „Aš užmušttas prie Rževo ...“ eilutės, pašvestoos kruvino, žiauraus Didžiojo Tėvynės karo mūšio dalyviams centriniame tarybinio-vokiečių fronto ruože. Vien tik per mūšius dėl Rževo miesto ir Rževskio iškyšulio nuo 1941 m. spalio mėn. iki 1943 m. kovo mėn. Raudonoji Armija neteko 1 mln. 342 tūkst. 888 žmonių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius. Pirmą kartą įvardinu šiuos baisius, tragiškus, dar toli gražu ne visai pilnus skaičius, surinktus iš archyvinių šaltinių - pagerbdamas garsių ir bevardžių didvyrių žygdarbius, apie kuriuos pokario metais dėl įvairių priežasčių kalbėjo nepelnytai, nepagrįstai mažai arba visiškai tylėjo.
Pateikiu dar vieną dokumentą. Tai Tarptautinės reparacijų iš Vokietijos komisijos, kuriai vadovauja I. Maiskis, ataskaita, parengta 1945 m. vasario mėnesį. Komisijos užduotis buvo nustatyti formulę, pagal kurią nugalėta Vokietija turėjo kompensuoti valstybių-nugalėtojų patirtą žalą. Komisija padarė tokią išvadą: „Kareivio-dienų kiekio, kurį Vokietija panaudojo tarybiniame fronte, skaičius viršija tą pačią sumą visuose kituose sąjungininkų frontuose mažiausiai 10 kartų. Tarybinis frontas taip pat pritraukė keturis penktadalius vokiečių tankų ir maždaug du trečdalius vokiečių lėktuvų. “ Iš viso TSRS daliai teko apie 75 procentus visų antihitlerinės koalicijos karinių pastangų. Per karo metus Raudonoji armija „permalė“ 626 „ašies“ šalių divizijas, iš kurių 508 - vokiškos.
1942 metų balandžio 28 d. Ruzveltas, kreipdamasis į Amerikos tautą, pasakė: „Rusijos kariuomenė sunaikino ir toliau naikina daugiau mūsų bendro priešo gyvos jėgos, lėktuvų, tankų ir pabūklų nei visos kitos suvienytos tautos kartu“. Čerčilis 1944 m. rugsėjo 27 dienos laiške Stalinui rašė, kad „būtent Rusijos armija paleido žarnas iš vokiečių karinės mašinos ...“.
Toks vertinimas rado atgarsį visame pasaulyje. Nes šiuose žodžiuose - ta pati didžioji tiesa, kuria tada niekas negriso abejoti. Beveik 27 milijonai tarybinių piliečių žuvo frontuose, vokiečių nelaisvėje, mirė iš bado ir bombardavimo, nacistų mirties stovyklų krosnyse ir getuose. TSRS neteko vieno iš septynių savo piliečių, Didžioji Britanija - vienas iš 127, o JAV - vieną iš 320 žmonių. Deja, šis sunkiausių, nepataisomų Tarybų Sąjungos nuostolių skaičius nėra galutinis. Teks tęsti kruopštų darbą atkuriant visų žuvusiųjų vardus ir likimus: Raudonosios Armijos karių, partizanų, pogrindžio dalyvių, karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų kalinių, taikių gyventojų, sunaikintų baudėjų. Tai mūsų pareiga. Ir ypatingas vaidmuo čia priklauso paieškos judėjimo dalyviams, karinėms-patriotinėms ir savanorių asociacijoms, tokiems projektams kaip elektroninė duomenų bazė „Liaudies atmintis“, paremtai archyviniais dokumentais. Ir, žinoma, glaudus tarptautinis bendradarbiavimas, norint išspręsti tokią bendrą humanitarinę problemą.
pergalę vedė visų šalių ir tautų, kovojusių su bendru priešu, pastangos. Britų armija gynė savo tėvynę nuo invazijos, kovojo su naciais ir jų satelitais Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje. Amerikos ir Britanijos kariuomenė išlaisvino Italiją, atidarė Antrąjį frontą. JAV smogė galingus, triuškinančius smūgius agresoriui Ramiajame vandenyne. Mes atmename milžiniškas Kinijos liaudies aukas ir didžiulį jos vaidmenį nugalint japoniškus militaristus. Nepamiršime „Kovojančios Prancūzijos“ kovotojų, kurie nepripažino gėdingo pasidavimo ir tęsė kovą su nacistais.
Mes taip pat visada būsime dėkingi už pagalbą, kurią suteikė sąjungininkai, aprūpindami Raudonąją Armiją šaudmenimis, žaliavomis, maistu ir technika. Ir ji buvo reikšminga - apie septynis procentus visos Tarybų Sąjungos karinės produkcijos apimties.
Antihitlerinės koalicijos branduolys pradėjo formuotis iškart po Tarybų Sąjungos užpuolimo, kada JAV ir Didžioji Britanija besąlygiškai palaikė ją kovoje su hitlerine Vokietija. 1943 m. Teherano konferencijoje Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis suformavo didžiųjų valstybių aljansą, sutarė sukurti koalicijos diplomatiją, bendrą strategiją kovojant su bendra mirtina grėsme. Didžiojo trejeto lyderiai aiškiai suprato, kad TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos pramoninio, išteklių ir karinio potencialo apjungimas sukurs neginčijamą pranašumą priešo atžvilgiu.
Tarybų Sąjunga visiškai įvykdė įsipareigojimus sąjungininkams ir visada ištiesdavo pagalbos ranką. Taip Baltarusijoje vykusią plataus masto operacija „Bagration“, Raudonoji Armija parėmė anglo-amerikiečių desanto išsilaipinimą Normandijoje. 1945 m. sausio mėn., prasiveržę prie Oderio, mūsų kareiviai nutraukė padėjo kryžių ant paskutinio galingo vermachto puolimo Vakarų fronte Ardenuose. O po trijų mėnesių po pergalės prieš Vokietiją, TSRS, visiškai laikydamasi Jaltos susitarimų, paskelbė karą Japonijai ir nugalėjo milijoninę Kvantuno armiją.
Dar 1941 metais liepos mėn. tarybinė vadovybė pareiškė, kad „karo prieš fašistinius pavergėjus tikslas yra ne tik grėsmės likvidavimas, pakibusios virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, stenančioms po vokiečių fašizmo jungu“. Iki 1944 m. vidurio priešas buvo ištremtas iš beveik visos tarybinės teritorijos. Tačiau jis turėjo būti sumuštas iki galo savo irštvoje. Ir Raudonoji Armija pradėjo išvadavimo misiją Europoje, išgelbėjo ištisas tautas nuo sunaikinimo ir pavergimo, nuo Holokausto siaubo. Išgelbėjo šimtų tūkstančių tarybinių karių gyvybių kaina.
Taip pat svarbu nepamiršti apie didžiulę materialinę pagalbą, kurią SSRS suteikė išlaisvintoms šalims likviduojant bado grėsmę, atkuriant ekonomiką ir infrastruktūrą. Ji tai padarė tuo metu, kai degėsiai tęsėsi tūkstančius varstų nuo Bresto iki Maskvos ir Volgos. Taip, pavyzdžiui, 1945 m. gegužės mėn. Austrijos vyriausybė paprašė TSRS suteikti pagalbą maisto produktais, nes „ji nežinojo, kaip išmaitinti savo gyventojus per sekančias septynias savaites, iki naujo derliaus“. Tarybinės vadovybės sutikimą pasiųsti maisto Austrijos Respublikos laikinosios vyriausybės valstybės kancleris K. Reneris apibūdino kaip „išsigelbėjimo aktą ...“, kurio „austrai niekada nepamirš“.
Sąjungininkai kartu sukūrė Tarptautinį karinį tribunolą, skirtą nubausti nacistų politinius ir karo nusikaltėlius. Jo sprendimuose duodama aiški nusikaltimų prieš žmoniškumą, tokių kaip genocidas, etninis ir religinis valymas, antisemitizmas ir ksenofobija, teisinę kvalifikaciją.
Niurnbergo tribunolas tiesiogiai ir nedviprasmiškai pasmerkė nacių bendrininkus, įvairius pakalikus.
Šis gėdingas reiškinys vyko visose Europos šalyse. Tokie "veikėjai" kaip Petenas, Kvislingas, Vlasovas, Bandera, jų pakalikai ir pasekėjai, nors ir rėdėsi kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ar už laisvę nuo komunizmo rūbais, yra išdavikai ir budeliai. Nežmoniškumu jie dažnai pranoko savo šeimininkus. Stengdamiesi išsitarnauti, pelnyti palankumą, specialiose baudžiamosiose grupėse noriai vykdė pačias žmogėdriškiausias užduotis. Jų kruvinų rankų rezultatas — "Babij Jar" sušaudymai, sudeginta Chatynė, Volynės pjautynės ir žydų naikinimas Lietuvoje ir Latvijoje.
Ir šiandien mūsų pozicija išlieka nepakitusi: nacistų bendrininkų nusikalstamų veiklų negalima pateisinti, jos neturi senaties termino. Todėl nesuprantama, kada eilėje šalių tie, kuri bendradarbiavo su nacistais, staiga prilyginami Antrojo pasaulinio karo veteranams. Manau, kad yra nepriimtina dėti lygybės ženklą tarp išvaduotojų ir okupantų. O nacistų bendrininkų heroizavimas gali būti vertinamas tik kaip mūsų tėvų ir senelių atminimo išdavystė. Išdavystė tų idealų, kurie suvienijo tautas kovai su nacizmu.
Tuomet prieš TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus buvo iškilęs be perdėjimo istorinis uždavinys. Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis atstovavo šalims, turinčioms skirtingas ideologijas, valstybinius siekimus, interesus, kultūras, tačiau demonstravo didelę politinę valią, pakilo aukščiau prieštaravimų ir šališkumų ir iškėlė pirmiausia tikruosius pasaulio interesus. Dėl ko jie sugebėjo susitarti ir pasiekti sprendimą, nuo kurio laimėjo visa žmonija.
Valstybės-nugalėtojos paliko mums sistemą, kuri tapo kvintessensija (pagrindinis, aukščiausia forma, būties esmė) intelektualiems ir politiniams ieškojimams keliems šimtmečiams. Konferencijų serija - Teheranas, Jalta, San Franciskas, Potsdamas - padėjo pagrindą faktui, kad pasaulis jau 75 metus gyvena be pasaulinio karo, nepaisant aštriausių prieštaravimų.
Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar stebime vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo baigtį, yra pavojingas, tuo nes jis grubiai, ciniškai iškraipo 1945 m. Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytus taikaus vystymosi principų supratimą. Pagrindinis istorinis Jaltos ir kitų to meto sprendimų laimėjimas buvo susitarimas sukurti mechanizmą, kuris leistų vedančiosims valstybėms išlikti diplomatijos rėmuose sprendžiant iškylančius nesutarimus.
Dvidešimtasis amžius atnešė totalius ir visaapimančius pasaulinius konfliktus, o 1945 m. į areną išėjo ir branduoliniai ginklai, galintys fiziškai sunaikinti Žemę. Kitaip tariant, ginčų sprendimas jėga tapo ypač pavojingas. Ir nugalėtojai Antrajame pasauliniame kare tą suprato. Jie suprato ir suvokė savo atsakomybę prieš žmoniją.
Į liūdną Nacijų lygos patirtį buvo atsižvelgta 1945 m. JT saugumo tarybos struktūra buvo suprojektuota taip, kad taikos garantijos būtų kuo konkretesnės ir efektyvesnės.
Taip atsirado nuolatinių Saugumo tarybos narių institucija ir veto teisė tapo jų privilegija ir atsakomybe.
Kas tokia yra veto teisė JT saugumo taryboje? kalbant tiesiai, tai yra vienintelė protinga alternatyva tiesioginiam didžiausių šalių susidūrimui. Šis vienos iš penkių valstybių pareiškimas, kad tas ar anas sprendimas jai yra nepriimtinas, prieštarauja jos interesams ir idėjoms apie teisingą požiūrį. Ir kitos šalys, net jei ir nesutinka su tuo, priima tokią pozicijos, kokia ji yra, atsisakydamos bandymų įgyvendinti savo vienašališkus siekius. Tai yra, vienaip ar kitaip, tačiau reikia ieškoti kompromisų.
Nauja pasaulinė konfrontacija prasidėjo beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo ir kartais buvo labai nuožmi. O tai, kad Šaltasis karas neišsivystė į III pasaulinį karą, įtikinamai patvirtino Didžiojo trejeto sudarytų susitarimų veiksmingumą. Elgesio taisyklės, dėl kurių susitarta kuriant JT, leido dar labiau sumažinti riziką ir kontroliuoti konfrontaciją.
Žinoma, mes matome, kad dabar JT sistema veikia su įtampa, ir ne taip efektyviai, kaip galėtų. Tačiau JT ir toliau vykdo savo pagrindinę funkciją. JT Saugumo Tarybos principai - tai unikalus didelio karo ar pasaulinio konflikto prevencijos mechanizmas.
Pastaraisiais metais gana dažnai girdimi raginimai panaikinti veto teisę ir atsisakyti nuolatinių Saugumo Tarybos narių ypatingų galimybių yra iš tikrųjų neatsakingi. Galų gale, jei taip atsitiks, Jungtinės Tautos iš esmės pavirsta ta pačia Nacijų Lyga - tuščių pokalbių susirinkimu, neturinčiu jokios įtakos pasauliniams procesams; kuo visa tai baigėsi, yra gerai žinoma. Būtent todėl šalys-nugalėtojos labai rimtai žiūrėjo į naujos pasaulinės tvarkos sistemos formavimą, kad nekartotų savo pirmtakų klaidų.
Šiuolaikinės tarptautinių santykių sistemos sukūrimas - vienas iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Net patys labiausiai nesuderinami prieštaravimai - geopolitiniai, ideologiniai, ekonominiai - netrukdo ieškoti taikaus sambūvio ir sąveikos formų, jei tik tam yra noras ir valia. Šiandien pasaulis išgyvena ne pačius ramiausius laikus. Viskas keičiasi: pradedant nuo globalaus jėgų pusiausviros ir įtakos, iki socialinių, ekonominių ir technologinių visuomenių, valstybių, ištisų žemynų gyvenimo pagrindų . Ankstesniais laikais tokio masto poslinkiai beveik niekada nevyko be didelių karinių konfliktų ir be jėgos naudojimo dėl naujos globalios hierarchijos kūrimo. Todėl valstybių sąjungininkių politinių lyderių išminties ir įžvalgos dėka pavyko sukurti sistemą, užkertančią kelią kraštutinėms tokio tikslo apraiškoms, istoriškai būdingoms pasaulio konkurencijos raidai.
Mūsų pareiga - visų tų, kurie prisiima politinę atsakomybę, ypač Antrojo pasaulinio karo valstybių-nugalėtojų atstovams, garantuoti, kad ši sistema būtų išsaugota ir patobulinta. Šiandien, kaip ir 1945 metais, svarbu parodyti politinę valią ir kartu aptarti ateitį. Mūsų kolegos - ponai Si Czinpinas, Makronas, Trampas, Džonsonas - palaikė Rusijos iniciatyvą, surengti penkių branduolinių valstybių vadovų - nuolatinių Saugumo Tarybos narių - susitikimą. Mes dėkojame jiems už tai ir tikimės, kad toks asmeninis susitikimas gali įvykti kuo anksčiau.
Kokią mes matome būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę? Visų pirma, mūsų manymu, tikslinga aptarti žingsnius, kaip vystyti kolektyvinį pradą pasauliniuose reikaluose, atvirai kalbėti apie taikos palaikymą, apie pasaulinio ir regioninio saugumo stiprinimą, strateginių ginklų kontrolę, bendras pastangas kovojant su terorizmu, ekstremizmu ir kitomis aktualiomis problemomis bei grėsmėmis.
Atskira susitikimo darbotvarkės tema - padėtis pasaulinėje ekonomikoje, pirmiausia įveikiant koronaviruso pandemijos sukeltą ekonominę krizę. Mūsų šalys imasi precedento neturinčių priemonių apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, paremti sunkioje padėtyje atsidūrusius piliečius. Tačiau, kokios sunkios bus pandemijos pasekmės, kaip greitai pasaulio ekonomika išeis iš nuosmukio, priklauso nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu ir bendrai, kaip tikriems partneriams. Tuo labiau nepriimtina ekonomiką paversti spaudimo ir konfrontacijos įrankiu. Tarp aktualių temų yra aplinkos apsauga ir kova su klimato kaita, taip pat pasaulinės informacinės erdvės saugumo užtikrinimas.
Rusijos siūloma būsimo „penketuko“ viršūnių susitikimo darbotvarkė yra nepaprastai svarbi ir aktuali tiek mūsų šalims, tiek visam pasauliui. Ir visais punktais turime konkrečių idėjų ir iniciatyvų.
Neabejotina, kad Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikimas atliks svarbų vaidmenį ieškant bendrų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius ir grėsmes bei parodydamas bendrą atsidavimą aljanso dvasiai, aukštiems humanistiniams idealams ir vertybėms, už kurias petys į petį kovojo tėvai ir seneliai.
Remdamiesi bendra istorine atmintimi, mes galime ir turime pasitikėti vienas kitu. Tai taps tvirtu pagrindu sėkmingoms deryboms ir suderintiems veiksmams siekiant sustiprinti planetos stabilumą ir saugumą, visų valstybių klestėjimą ir gerbūvį. Be perdėjimo, tame yra mūsų bendra pareiga ir atsakomybė prieš visą pasaulį, prieš dabarties ir ateities kartas.