V. Turčinavičius. Ar Lietuvos valdžios naudojasi tarptautine teise?
Autorius: Vladas Turčinavičius Šaltinis: http://alkas.lt/2020/07/13/v-t... 2020-07-13 20:13:00, skaitė 1132, komentavo 7
Lietuvos žemėlapis su žemėmis, kurios pagal 1920 m. taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai | wikipedia.org nuotr.
Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.
Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Šiemet sukako 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.
Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.
Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.
Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Žečpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių. Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.
1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.
Lenkijos Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal 1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.
Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.
Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.
Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.
Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno “Tautiškos giesmės” autorius.
Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.
Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882-1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.
Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.
Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.
Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.
Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.
Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Žečpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: Pasirėmus „Rusijos tautų teisių deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių gyvenamoje teritorijoje su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.
Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.
Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga, 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“
Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.
Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18 Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.
Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektu. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.
Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugrąžino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes.
Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.
Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.
Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai. Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau kai Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.
Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.
Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus sovietiniais pavadinimais.
Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo,- sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
2020 m. liepos 12 d.