Apie krikščionybę: cenzūruotas Nacionalinio aljanso vadovo pareiškimas

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: https://nationalvanguard.org/2... 2020-07-22 22:13:00, skaitė 1827, komentavo 7

Apie krikščionybę: cenzūruotas Nacionalinio aljanso narystės vadovo skyrius
Rosemary W. Pennington ROSEMARY W. PENNINGTON · 2015 m. Kovo 29 d

William William Pierce

Šiuos dalykus dr. Pierce parašė 1992 m. Ir įtraukė į originalų Nacionalinio aljanso narystės vadovo leidimą (46–51 psl.). Deja, visa ši svarbi politikos gairė - vienas iš esminių elementų, išskiriančių Nacionalinį aljansą nuo kitų rasinių organizacijų - buvo visiškai pašalinta antrajame leidime, kurį išleido Walkeris ir Gliebe. Jis buvo atstatytas pirmininkaujant Viliui Viljamsui.

2.d. SIŪLOMOS IDEOLOGIJOS

2d.vii. Krikščionybė

Nacionalinis aljansas nėra religinė organizacija įprasta šio termino prasme. Vis dėlto ji turi rūpintis religiniais dalykais, nes religijos daro įtaką žmonių, visuomenės ir vyriausybių elgesiui. Įvairių religinių grupių - krikščionių, musulmonų, žydų, budistų ir kt. - doktrinos. - spręsti tiek laiko, tiek dvasinius reikalus, todėl dažnai prieštarauja Nacionalinio aljanso doktrinai.

Krikščioniškos doktrinos kelia daug didesnį susirūpinimą Nacionaliniam aljansui nei kitų didelių religinių grupių doktrinos, nes krikščionybė yra pati įtakingiausia religija JAV, Europoje ir likusiame baltųjų pasaulio kraštuose. Dauguma Nacionalinio aljanso narių yra iš šeimų, kurios bent prieš metus buvo krikščionys, arba prieš keletą kartų buvo iš šeimų, kurios praktikuoja ar praktikuoja islamą, budizmą ar kitas religijas. Be to, per pastaruosius tūkstančius metų mūsų rasės istorija buvo neatsiejamai susijusi su krikščionybe. Nacionalinis aljansas tikrai negali išvengti pozicijų dėl krikščioniškų įsitikinimų ir praktikos, nepaisant komplikacijų, kurios sukelia mūsų darbą.

Rasinė mišrioji santuoka

Krikščionybė nepaiso rasinių skirtumų ir skatina egalitarizmą bei rasių maišymąsi.

Betarpiškas ir neišvengiamas faktas, verčiantis susitaikyti su krikščionybe, yra tas, kad pagrindinės krikščionių bažnyčios be išimties skelbia baltosios rasės išnykimo doktriną. Jie skelbia rasinį egalitarizmą ir rasių maišymąsi. Jie skelbia nesipriešinimą ne baltųjų visuomenės perėmimui. Krikščionių bažnyčios, labiau nei bet kuri kita institucija, paralyžiavo baltųjų pietų afrikiečių valią išgyventi. Būtent krikščioniškoji įstaiga Jungtinėse Valstijose vyrauja norėdama pasipriešinti baltųjų amerikiečių pasipriešinimui, kad būtų panardinta į nebaltųjų padangę, šluojančią visą šalį. Daugelis krikščionių valdžios institucijų atvirai bendradarbiauja su žydais, nepaisydami paniekos ir piktnaudžiavimo, kurį jie gauna mainais, o likusieji bent jau laikosi žydų politikos visais svarbiais rasės klausimais. Retkarčiais pasitaikanti anomalija - katalikų vyskupas Lenkijoje pasipiktino prieš žydų aroganciją, kelios JAV protestantų grupės, reiškiančios užuojautą prispaustiems palestiniečiams, nepaneigia šios taisyklės.

Todėl esame įpareigoti neprieštarauti krikščionių bažnyčioms ir pasisakyti prieš jų doktrinas. Tačiau mes, kaip jau padarė kai kurios grupės, nekaltiname krikščionių lyderių, kad jie yra melagingi krikščionys. Mes nesakome: „Mes esame tikrieji krikščionys, nes mes pasisakome už vertybes, kurias prieš šimtmetį laikė pagrindinės bažnyčios, prieš joms pavergiant“. Mes nesiekiame savo Biblijos ir atkreipiame dėmesį į eiles, kurios, atrodo, atitinka Nacionalinio aljanso politiką ir prieštarauja dabartinei krikščionių bažnyčių politikai. Kruopštus Biblijos tyrinėtojas judėjų ir krikščionių raštuose gali rasti palaikymą ar amuniciją prieš bet kokią politiką.

Be tiesioginio mūsų ir krikščionių bažnyčių konflikto rasiniais klausimais, egzistuoja ilgalaikė ir gana esminė krikščionybės ideologinė problema. Tai nėra arijų religija; kaip ir judaizmas bei islamas, jis yra semitų kilmės ir visus šimtmečius trukusį dalinį prisitaikymą prie arijų būdų nepakeitė jo pagrindinio skonio. Jį iš Levanto į graikų-romėnų pasaulį vežė žydas, Tarso Saulius (vėliau žinomas kaip Paulius). Jos doktrinos, kad romieji paveldės žemę ir kad paskutinė bus pirmoji derlinga dirva tarp gausiausios Romos vergų klasės. Šimtmečiais vėliau, kai Roma pasidavė vidiniam puviniui, kuriame krikščionybė neturėjo jokios reikšmės, Romos šauktinių legionai primetė importuotą religiją keltų ir germanų gentims šiaurėje.

Galų gale krikščionybė tapo vienijančiu veiksniu Europai. Jėzaus vardu europiečiai pasipriešino islamo maurų ir turkų puolimams ir išsiuntė žydus „Kristų žudančius“ iš vienos šalies į kitą. Tačiau religija išlaikė savo svetimą mintį, nesvarbu, kiek kai kurie jos aspektai buvo europietiški. Jos kitas pasauliškumas iš esmės nesuderinamas su arijų žinių ir pažangos siekiu; jos universalizmas tiesiogiai konfliktuoja su idėja išsaugot baltąją rasę.