Lietuva praranda Tichanovskają. Baltarusijos revoliuciją perima Lenkija

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-09-11 20:50:00, skaitė 1526, komentavo 5

Svetlana Tichanovskaja Lenkijoje gavo raktus nuo naujos "Baltarusijos namų" rezidencijos. O ką Lietuva?

Buvusi kandidatė Baltarusijos prezidento rinkimuose Svetlana Tichanovskaja nuvyko į Lenkiją, kur susitiko su šalies premjeru Mateušu Moravieckiu bei pilietinės visuomenės atstovais. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad ji buvo priimama kaip valstybės lyderė, o nevalstybiniu lygiu buvo pristatyta kaip Baltarusijos prezidentė. Kontrolinis šūvis — Donaldas Tuskas pasiūlė skirti jai Nobelio premiją. Ką tai rodo?

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad evoliucionuoja Vakarų požiūris į Tichanovskajos statusą. Iš pradžių buvo sakoma, kad prezidento rinkimai Baltarusijoje suklastoti, o tai reiškia, kad teisėtu valstybės vadovu negali būti laikomas nei Aleksandras Lukašenka, nei ji. Dabar jau imta formuoti idėją, kad Tichanovskaja yra išrinkta prezidentė, o Lukašenka po lapkričio 5 dienos bus niekas.

"Lukašenka neturės jokių valdžios įgaliojimų po šios datos. Aš noriu, kad visos valstybės pagalvotų, kaip jos žiūrės į šį asmenį po lapkričio penktosios. Mūsų šalyje mes žinome, kad jis jau ne mūsų prezidentas, jis falsifikavo rinkimus", — pareiškė Tichanovskaja Lenkijoje. Turint omenyje tai, kad be nurodymų ji beveik nieko nesako, žinia pasauliui pakankamai aiški. Schema, prisiminus Chuano Gvaido pavyzdį Venesueloje, irgi nenauja.

Klausimas — kodėl tokios permainos dabar? Tai gali būti susiję su konkurencija Baltarusijos opozicijos viduje ir/ar tarp jos kuratorių. Neseniai lyderystės antklodę į save pradėjo tempti Marija Kolesnikova, kuri nusprendė kurti partiją su konstitucinės reformos akcentu ir kurios pranašumas yra tas, kad ji yra Baltarusijoje, o ne Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje ar Vokietijoje. Šiandien jos opozicinis autoritetas gali dar labiau išaugti, nes ji suplėšė pasą ir tapo "įkalinta režimo auka" (kaip kadaise Julija Tymošenko Ukrainoje).

Kitaip tariant, Kolesnikova keičia protesto kryptį ir turinį — faktiškai siūlo sulaukti konstitucinės reformos, po kurios (kaip leido suprasti Lukašenka) Baltarusijoje gali įvykti nauji prezidento ir parlamento rinkimai, po kurių ji (jeigu nesėdės kalėjime) turi gerų šansų vienaip ar kitaip įsilieti į naują šalies valdžios sistemą. Tuo tarpu Tichanovskaja tokioje situacijoje tampa niekam nereikalinga, o planas nuversti Lukašenką jau dabar žlunga.

Todėl konkuruojančiai su Kolesnikova stovyklai reikėjo skubiai kažką daryti. Ir štai Tichanovskaja (kitos alternatyvos iš esmės nėra, nes Cepkalos šeima — ne toks technologiškai perspektyvus variantas žaidimo ir kontrolės prasme) važiuoja į Lenkiją, kur iš jos faktiškai daroma prezidentė išeivijoje. Kitas klausimas — kodėl Varšuva, o ne Vilnius, kur ji atsidūrė po to, kai išvyko iš Baltarusijos?

Manytina, kad tai lėmė didesnis Lenkijos "kalibras" tarptautinėje politikoje bendrai (ypač santykiuose su JAV) ir nuo pat pradžių reikšmingesnis šios šalies vaidmuo Baltarusijos revoliucijoje konkrečiai. Žinoma, Vilnius bandė ir bando užimti išskirtinę vietą baltarusių "gelbėjimo" operacijoje. Lenkija naujus "Baltarusijos namus" atidarė, o Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, kuri "ragina tarptautinę bendruomenę remti Baltarusijos žmonių išrinktos lyderės Svetlanos Cihanouskajos ir jos kvietimu sukurtos Koordinacinės tarybos kaip vienintelių teisėtų baltarusių tautos atstovų reikalavimą, kad šalyje būtų surengti nauji, skaidrūs ir demokratines procedūras atitinkantys parlamento ir prezidento rinkimai".

Tačiau akivaizdu, kad varžytis su lenkais (įtikinti Baltarusijos revoliucijos iniciatorius, kad būtent Vilnius turėtų tapti pagrindiniu jos štabu) Lietuvai šiuo atveju labai sunku. Trūksta tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus potencialo. Todėl tikėtina, kad kuo toliau, tuo labiau Vilnius Baltarusijos istorijoje bus nustumiamas į antrą planą. Kitaip tariant, į "muštynes" įsivėlėme, santykius su Minsku sugadinome taip, kad artėja rimtos ekonominės pasekmės, o naudos — nulis: ačiū, viso gero, dabar — Lenkija.

Normali valstybė po tokios patirties padarytų išvadas — jeigu ne pereitų prie pragmatiškos užsienio politikos, tai bent jau susilaikytų nuo aštresnės retorikos ir praktinių žingsnių joje (ypač kaimynų atžvilgiu). Tačiau Lietuva nemano, kad jos išnaudojimas (net žeminimas) ir veikimas prieš savo interesus yra problema.

Grėblių atsargos pas mus didelės. Tiesa, kenčia nuo to ne politikai, o paprasti šalies piliečiai...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.