Vytautas Petkevičius. Keturi komunistai
Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-12-29 00:58:00, skaitė 1445, komentavo 36
Keturi Komunarai (iš kairės į dešinę): K. Požėla, J. Greifenbergeris, K. Giedrys ir R. Čarnas
Tarp puikių Žaliakalnio šlaitų į kalną vingiuoja skalda grįstas tvirtovės keliukas. Seku paskui didžiulį vežimą su nepaprastai sunkiu akmeniu rankose ir, vos tik arklys padusęs sustoja, tuoj pakišu jį po ratu. Bėris truputį atleidžia raumenis, pailsi ir vėl, dėdės raginamas, plėšia vežimą aukštyn.
– Opa, Bėri! Na, dar truputį! Dar kartelį!..
Pagaliau mes ant kalno. Dėdė eina šalimais, o man leidžia užsikarti ant didžiulės dėžės, su kaupu prislėgtos šviežių, dar šiltų pjuvenų. Nuo aštraus medienos kvapo svaigsta galva. Po manimi darda ratai, man minkšta ir nuo tokios aukštybės matau labai toli. Taip, rodos, važiuotum ir važiuotum, bet už posūkio prasideda trieilė geležinė tvora, spygliuotų vielų užtvara, o už jų – po žeme išmūryti tvirtovės kazematai. Apie juos vaikšto ginkluoti kareiviai.
– Kas čia? – klausiu dėdės.
– Šeštasis fortas.
– O kodėl jį saugo?
– Kalėjimas. Jo viršininką mes vadindavom Kirviu, o jo padėjėjus – kotais.
Kad tu žinotum, kokie tai niekšai. Aš visą savaitę čia sūrią duoną ėdžiau ir kiauru kibiru daržus laisčiau. Kokie ten daržai!.. Vieni akmenis sodinom, o kiti laistėm...
Su didžiausia baime stebiu tą siaubingą pastatą, ieškau akimis Kirvio ir bijau net pajudėti, tačiau smalsumas nugali:
– O už ką jie tave?..
– Nesidaviau jodinėjamas. Savo nuomonę turėjau. Et vaikeli, ta nuomonė nei sveria, nei jos matai, bet kaip sunku ją užsivertus ant pečių nešti per gyvenimą.
Keliukas ima leistis žemyn. Vėl turiu už pasivėžinimą stropiai eiti savo pareigas. Mes įvažiuojam į gilius tvirtovės gynybinius griovius. Pakišu po ratu akmenį ir duodu Bėriui truputį atsikvėpti, nes pakalnėn jam dar sunkiau: prikrautas vežimas pats rieda nuolydžiu keliu ir mauna per galvą pavalkus. Dėdė irgi atsipučia, paskui neskubėdamas apsidairo, nusiima kepurę ir žiūri kažkur į šoną. Jo galva neprakaituota, jis jos nesišluosto, jis netgi nesušilęs, tiktai kumšteli man lyg bažnyčioj ir nieko nesako.
Nusiimu kepurę ir aš.
Kiek pastovim tylėdami ir vėl pajudam priekin. Bėris traukia, dėdė stumia pečiu, o aš paskui velku sunkų akmenį...
– Dėde, o kodėl tu šitaip?
– Taip reikia: mirusius pagerbiau.
– Kokius mirusius?.. Juk čia ne kapinės, plynas laukas.
– Eik tu, varvanosi, – nepiktai subara jis. – Kiek šita žemelė kraujo sugėrusi!..
Versmėmis neišmatuosi. Bet aš ne todėl. Matai, tenai už posūkio, kur sedulomis apžėlęs tvirtovės volas?
– Matau.
– Tenai keturis komunistus sušaudė ir užkasė kaip šunis. Vieną iš jų aš pažinojau, doras buvo žmogus.
O keturiasdešimtaisiais, atkūrus Tarybų valdžią, visa Lietuva sužinojo apie didvyrišką kankinių revoliucionierių mirtį.
1926 metų gruodžio mėnesį Lietuvoje įvyko fašistinis perversmas. Policija areštavo Lietuvos KP pogrindinio CK sekretorių Karolį Poželą, biuro narius – Kazį Giedrį ir Juozą Greifenbergerį bei LKJS pogrindinio CK biuro narį Rapolą Čarną, apkaltino juos tėvynės išdavimu ir nuteisė mirti. Komunistai pasigailėjimo neprašė. Trečią kalėdų dieną juos keturis sušaudė šešto forto gynybiniuose voluose. Darbo žmonės jautė, ko jie neteko. Jie nepamiršo jų. Visa darbo Lietuva stovėjo tada prieš juos be kepurių. Ji ir dabar lenkia galvą jų drąsai, jų ištvermei, ji šlovina begalinę jų meilę ir didį pasišventimą tėvynei, o keturių komunistų vardas šiandien mūsuose skamba kaip taurumo ir tikro vyriškumo simbolis.
– „Draugai! – savo priešmirtiniame laiške rašė Karolis Požela. – Dirbau, kiek galėjau, mirštu už mūsų bendrą tikslą. Linkiu jums dirbti, dirbti, kovoti, kol nugalėsite.“
Jau daugel metų prabėgo nuo tų dienų, daug nutekėjo vandens, nutirpo sniego... Ir visai neseniai, gal tik prieš dešimtį metų, eidamas nedidele, į Nemuną atsiremiančia gimtų Šančių gatvele, pakėliau akis ir pamačiau bronzinę paminklinę lentą:
...ŠIAME NAME GYVENO
ĮŽYMUS REVOLIUCIONIERIUS
JUOZAS GREIFENBERGERIS...
Ir staiga aš visas nukaitau, lyg sugautas nusikaltimo vietoje. Man pasidarė be galo apmaudu, kad šitiek metų, gal po kelis kartus per dieną, aš pragūrindavau pro tą kaimynystėje stovinčią medinę bakūžę, nekart nesustodamas, nenulenkdamas galvos ir giliau nesusimąstydamas, kieno dėka ir aš, palikęs dar labiau sukrypusią lūšną, iškopiau į šviesius, miesto centre pastatytus rūmus?..*
Tas slegiantis gėdos jausmas mane gana dažnai apvaldo ir dabar, kai aš pasielgiu neteisingai arba susiduriu su pabrėžtu jaunimo nedėkingumu, su plikbajorišku pagyvenusių žmonių pasipūtimu, su tuščiu manieringumu ir žmonėmis, be atodairos švaistančiais brangų gyvenimo laiką.
Šaltinis: V. Petkevičius. Yra šalis. V., 1975, p. 16-17.
* Na, o kaipgi šiandien? Gi šita apybraiža rašyta dar tarybiniais metais, kada tiek Keturių komunarų, tiek kitų Lietuvos revoliucionierių – komunistų, patriotų – atminimas vis dėlto buvo laikomas vertu įamžinimo. Tuo tarpu šiai dienai net tokios štai atminimo lentos nuplėšytos; paminklai išardyti ir išvežioti: padaryta viskas, kad tik būtų ištrintas šių Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos puslapių atminimas; didieji mūsų liaudies sūnūs vaizduojami nusikaltėliais, išdavikais ir kolaborantais, o paskutiniai niekšai – geradėjais, patriotais ir didvyriais... – Red. past.