Prieš 17 metų Lietuva vėl prarado savo nepriklausomybę.
Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com... 2021-03-11 21:18:00, skaitė 1445, komentavo 39
Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus.
1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize).
Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų.
Nedalyvavau šiame cirke - referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno - ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos).
Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.
Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių).
Iš esmės Lietuvoje liko tik tie kas gali pikantiškai ir kokybiškai aptarnauti užsienio ponų įvairius poreikius t.y. 72 lyčių profesionalai, laisvo elgesio moterėlės ir juos aptarnaujantis, bei saugantis personalas. Na dar slaptų ir nelabai slaptų kalėjimų prižiūrėtojai.
Labiausiai širdis skauda dėl niekur pabėgti neturinčių galimybės ir ubagišką egzistenciją velkančių Lietuvos senolių ir invalidų.
Na, tai liūdna realybė, o šiame tekste norėčiau papasakoti kaip aš praleidau tą istorinę Lietuvos nepriklausomybės praradimo datą.
Labai gerai prisimenu 2004 metų Gegužės 1 dieną, nes būtent savaitę prieš tai aš buvau suorganizavęs Geležinkelio profsąjungos protesto akciją Briuselyje. Tai buvo bado akcija prie Europos parlamento, kurią mes surengėm nes buvo išnaudoti visi įmanomi teisėti įrankiai darbininkų teisių gynimui Lietuvoje.
Mes dviese, su neteisėtai atleistu iš darbo už priklausymą profsąjungai, Lietuvos geležinkelio traukinio mašinistu Leonidu Malomūžu, atsivežėme į Briuselį specialias specialias kėdes, didelius pastatomus lietsargius ir pradėjome bado akciją, dalindami visiems įeinantiems į Europarlamentą ir prie jo vaikščiojantiems žmonės informacinius lapelius, kodėl mes čia esam ir ko siekiam.
Prieš tai, dar iš Lietuvos aš registruotu paštu išsiunčiau oficialius savo reikalavimus ir protesto akcijos motyvus Eurokomisijos ir Europarlamento pirmininkams.
Briuselio merui išsiunčiau pranešimą apie akcijos vietą ir laiką.
Aš užsitikrinau gan neblogą palaikymą iš vietinių profsąjungų, taip pat Belgų ir Prancūzų, kai kurių politikų ir žurnalistų, kurie padėjo pasamdyt gerą advokatų kontorą ir sudaryti sutartį su medikais, kad prižiūrėtų mūsų sveikatą bado akcijos metu.
Pačią pirmą akcijos dieną, mus pabandė iš ten iškrapštyti Euro-parlamento apsauga juodais kostiumukais, bet atkišus mūsų advokatų vizitinę kortelę ir pasiūlius kreiptis į juos dėl visų teisinių klausimų, vyrų juodais drabužiais užsidegimas iškarto užgeso. Vėliau atvyko Briuselio policijos komisaras ir perdavė Briuselio mero pasiūlymą perkelti mūsų protesto akciją į kažkokio universiteto kiemelį, nes būtent Gegužės 1-ją, Euro-parlamente turėjo iškilmingai priimti naujas valstybes (tame tarpe ir Lietuvą) į naująjį sojūza. O čia kažkaip ne "KOMILFO" (pranc. comme il faut) sėdi kažkokie badautojai.
Aš atsisakiau.
Po to, vakare atvyko didelės policijos mašinos. Mus sukrovė su visa manta ir išvežė į kažkokias Briuselio katakombas. Aš ne juokauju. Mus vedė per metro stotis su policijos palyda, iš ten leidomės dar giliau į kažkokius požeminius bunkelius. Šiuose bunkeriuose buvo paimti mūsų pirštų anstpaudai, daromos nuotraukos, buvome apieškomi ir apklausiami. Kadangi nieko pas mus neleistino nerado (o gal tiesiog tai buvo tokia savotiška bauginimo akcija) mus anksti ryte su visa manta paleido į laisvę.
Mes vėl viską nusinešėme atgal. Dar porą dienų mes pasėdėjom ir tada, prieš pat didžiąją naujų narių priėmimo ceremoniją, priešais mus išsirikiavo apytiksliai 10 specialios paskirties policijos automobilių. Iš jų iššoko kaukėti ir iki dantų ginkluoti specialios paskirties padalinio kariai. Prie mūsų priėjo Briuselio policijos komisaras ir perskaitė įspėjimą, jog mes turime pasitraukti iš šios vietos. Aš atsakiau, kad mes jau savaitę badaujame ir nesiruošiame niekur eiti. Tada mus vėl sukrovė į tas policijos mašinas, Leonidui uždėjo antrankius (man kažkodėl nedėjo) ir išvežė į centrinį policijos komisariatą.
Ten mes su Leonidu pareiškėme, kad jie pažeidžia mūsų teisę į TAIKŲ PROTESTĄ, todėl mes skelbiame sausą streiką ir tiesiai policijos komisaro kabinete išmetėme savo vandens buteliukus. Taip pat aš pareikalavau susisiekti su mūsų advokatų kontora. Policija atsisakė. Prasidėjo kažkokia erzelynė. Mus skubiai, su visais mūsų daiktais sumetė į policijos mašiną ir išvežė į ORO UOSTĄ. Visą kelią reikalavau susisiekti su advokatais. Jie nereagavo. Tik oro uosto deportacijos pataplose man pavyko gauti priėjimą prie telefono automato. Aš paskambinau advokatams. Jie iškarto išsiuntė faksu reikalavimą mus paleisti, bet buvo jau vėlu, nes mus krovė į seną propelerinį lėktuvą skrendantį Lietuvos link.
Kai atskridome į Lietuvą, pasieniečiai paklausė kokiu pagrindu mes esame deportuoti? Aš atsakiau, kad jie turbūt turėtų geriau žinoti, nes su mumis atvyko ir uždarytas vokas su deportacijos dokumentais. Kai atidarė voką, pasirodė, jog ten NIEKO NĖRA, vokas buvo tuščias.
Štai tokia, mano manymu įdomi istorija, kaip aš praleidau Lietuvos nepriklausomybės praradimo dieną ir kaip elgiamasi su taikiais protestuotojais tada, kai jų buvimas yra nemalonus tiems kas parduoda savo tėvynę naujojo šeimininko surengtoje iškilmingoje ceremonijoje.
Šiaip norėčiau papasakoti ir apie Leonidą Malomūžą dėl kurio aš ir buvau surengęs visą tą protestą Briuselyje. Jis mirė 2009 m. lapkričio 22 d. nuo išsekimo vienišas savo namuose.
Nuotraukoje Leonidas Malomūžas protesto akcijos metu Briuselyje
In memoriam:
Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.
Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.
Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.
Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.
Aš nurodžiau savo teisininkams kreiptis į teismą dėl Lionios. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų.
Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.
Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.
Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.
Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.
Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.
Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Būtent todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį.Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Tuo labiau, kad turėjo būti Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą ceremonija ir aš maniau jog tai privers Lietuvą valdančius kompradorus elgtis teisėtai (aš stipriai klydau, šie nusikaltėliai vėliau ne kartą parodė, ką jiems reiškia įstatymai, moralė ir teisėtumas. Garliavos kankinės Deimantės atvejis buvo tiesiog jų pasityčiojimų iš Lietuvos žmonių etalonas)
Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija apie kurią aš jau papasakojau aukščiau. Tai nedavė jokių rezultatų.
Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė mano profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man asmeniškai baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir .... jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.
2008 metais į valdžia atėjus "naujai" koalicijai be socdemų, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su tuo metų paskirtu Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą".
Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.
Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Prieš pat mirtį Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai buvo JAU nebesvarbu.
Kai jis mirė, aš jau buvau Anglijoje (Lietuviška kompradorų nomenklatūra jau buvo mane visiškai sutraiškiusi per teismus ir teisėsaugą, VSIO ZAKONNO, jie atėmė iš manęs viską įskaitant ir namus Vilniuje). Bet išgirdęs, kad mirė Lionia, aš mečiau visus savo darbus ir atvažiavau į Lietuvą atiduoti paskutinę pagarbą šiam KOVOS SU SISTEMA KANKINIUI, bei atsiprašyti jo tėvų, kad nesugebėjau jo apginti. Nors Dievas mato, dariau viską kas buvo mano jėgose.
p.s. Šiaip Masiulis dabar yra būtent Lionios Malomūžo kailyje ir irgi jau beveik 5 metus mina teismų slenksčius. Kaip sakoma viskas apsisuka gyvenime. Taip gražiai apgavo mane, pažadėjęs padėti šiam žmogui, jei aš duosiu jam dokumentus apie socdemų įsigalėjimą geležinkeliuose. Džiūgavo padidėjusiomis paramomis savo šlykščiai liberalų partijai ir štai, kokia tragedija.
Iš pačio viršaus nusirito į patį dugną.
Na dabar Eligijus nuosekliai seka Lionios Malomūžo pėdomis.
(kaip moko Šv.Raštas apie Dievo atpildą: Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam-tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka