Aš pasiruošęs grįžti atgal į Siriją, bet pinigų jau nebėra! Mus įviliojo į spąstus

Autorius: Darja Aslamova Šaltinis: http://sauksmas.lt/as-pasiruos... 2015-09-22 09:54:35, skaitė 3789, komentavo 1

Specialioji „KP“ korespondentė Darja Aslamova perduoda iš pabėgėlių stovyklos Vengrijos-Serbijos pasienyje (video).

Šlykšti sudegusių padangų iškart primena man ukrainietišką maidaną. Palapinės, kalnai šiukšlių, žmonės, sėdintys naktį ant žemės. Mini sukilimas pasienio punkte Chorgoš-2 tarp Serbijos ir Vengrijos.

„Kas čia buvo! – susijaudinęs pasakoja kanadiečių žurnalistė Rebeka. – Pabėgėliai ėmė šturmuoti, bet vengrai stovėjo iki galo. Ašarinės dujos, vandens patrankos. Kada buvo griebtasi lazdų, netgi žurnalistai pakliuvo po karšta ranka“.

Rebeka nerūpestingai graužia obuolį iš gretimo sodo. Beveik visą derlių suvalgė pabėgėliai ir žurnalistai.

„Aš visus pabėgėlius paimčiau į Kanadą, – sako ji. - O ką? Negaila. Mano ir tėvai, ir visi draugai – imigrantai, Kanada - bendrai šalis ištisinės imigracijos“.

Bet vengrai yra kitokios nuomonės negu ekspansyvioji kanadietė. Jie netgi kategoriškai atsisako maitinti visą šitą nelegalų bandą. Jeigu jau pabėgėliai serbų pusėje, tegul serbai jais ir užsiima.

Maistą į improvizuotą stovyklą atveža Raudonasis Kryžius. Šis reginys ne silpnus nervus turintiems. Minios jaunų, agresyvių vyrų atakuoja mašinas ir netgi bando išplėštu maistą jėga.

Moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės spaudžiasi nuošaliau. Vaikinas iš Raudonojo Kryžiaus, jaunas aziatas, įtūžta ir bando išstumti iš sunkvežimio ypač nachališkus peštukus. „Atgal! Asitraukite!“ – pašėlusiai rėkia jis ir pradeda mėtyti maistą į minią, kaip laukiniams žvėrims zooparke.

Iki ryto vengrai stato pasienio punkte antrą liniją iš spygliuotos vielos „britvos“ tipo. Serbijos valdžia, praradusi viltį, atvaro į pasienį nemokamus autobusus, ant kurių parašyta:“Į Kroatiją“. Savanoriai įkalbinėja pabėgėlius važiuoti į Kroatiją. „Iš ten jums tiesus kelias į Slovėniją, į Šengeną“. Dalis migrantų, sugriebę savo menką mantą, juda link autobusų.

„Aš ant šitos meškerės neužkibsiu,- išdidžiai aiškina man žurnalistas iš Irako Muchamedas Ibrahimas. – Kroatija, gali būti, mus leis, užtai Slovėnija jau uždaro sieną“. Šitas vaikinas pats priėjo prie manęs prisistatyti, pareiškęs, kad jis mano kolega, ir netgi pateikė Irako žurnalistų sąjungos press-kortelę. Jis, kaip ir visi, svajoja apie Vokietiją.

„Bet kodėl? – stebiuosi aš. – Pažiūrėkite, aplink jus puikus žemdirbystės kraštas, daug tuščių namų. Čia reikalingos darbo rankos. Jūs galite pasilikti ir dirbti žemę“.

„Čia skurdas! Ir kodėl aš turiu dirbti žemę? – su puikybės natele balse kalba Muchamedas. – O Vokietijoje mūsų laukia. Vokiečiai patys kviečia migrantus. Angela Merkel – tokia gera! Pas ją net vardas angeliškas. Mums ją Allachas atsiuntė“.

„O kodėl jūs nutarėte, kad vokiečiai jūsų laukia? Ir bendrai, iš kur jūs sužinojote kelią ir kokiu maršrutu keliauti į Vokietiją?“ – įtariai klausiu aš. „ Tvitteris, – atviraširdiškai sako Muchamedas. – Ten daug gerų žmonių pasakoja mums, kur eiti, kur prašyti pagalbos, kas gali mus pamaitinti. Aš dar nuo pavasario pradėjau skaityti Tvitteryje apie tai, kaip gražu Vokietijoje, kokios ten pašalpos“. „O kodėl, pavyzdžiui, ne Prancūzija arba Anglija?“ „Anglai pikti, o prancūzai nekenčia arabų. Štai vokiečiai – kitas reikalas. Jie pasitinka pabėgėlius su aplodismentais“.

Drumsta prielaida kirba man galvoje. Šitas milžiniškas kryptingas srautas jaunų, ryžtingų vyrų iš Artimųjų Rytų man kažkuo primena Arabų pavasarį Egipte. Kas gi tuomet išvedė į gatves milijonus įpykusių žmonių? Tai tas pats Tvitteris.

„Aš pasiliksiu čia ir lauksiu, kada vengrai atidarys sienas“, – kalba Muchamedas. „Bet Orbanas kietas riešutėlis. Kodėl jūs nutarėte, kad jis pasiduos?“. „O jūs pažiūrėkite aplink, – Muchamedas žestu rodo man į skaitlingas telekameras ir press-autobusus. – Aš žinau media jėgą. Čia susirinko visas pasaulis. Visos kameros žiūri į mus. Į MANE! Ir žurnalistai daro savo darbą: visas pasaulis apie nacistą Orbaną ir sadistus-vengrus. Ilgai tokio spaudimo jie neatlaikys.“

Tai, kaip dirba kolegos,- tai atskira daina. Aš su įdomumu stebėjau, kaip Britų radioreporteris kvotė (būtent taip!) ploną, ramų vaikiną iš Sirijos. „Kas pradėjo karą Sirijoje?“ – klausia žurnalistas. „Nežinau“, – abejingai atsakė vaikinas. „Kaip nežinai?“- virė reporteris,- Tu gi iš Sirijos! Kas gi pagrindinis kaltininkas? Ar ne Asadas“ „Bet kodėl Asadas? Ten buvo daug priežasčių“. Sudirgęs reporteris išeina ieškoti kitos aukos. Ir aš neabejoju, kad jis suras būtinai reikalingą žmogų, kuris pareikš į mikrofoną, kad viskuo kaltas Asadas. It nebūtinai tai bus siras.

Kiti du su kuriais kalbėjau – jau nejauni žmonės. Lieknas futbolo treneris iš Sirijos Zuru ir pedietras iš Irako Kachtan. (Pabandyk patikrink, kas yra kas.) Zuru vos neverkia. Jis išleido penkis tūkstančius dolerių kelionei ir užstrigo Serbijoje. „ Aš pasiruošęs sugrįžti atgal į Siriją,- sako jis. – tiktai kur gauti pinigų? Mus įviliojo į sląstus“.

Kachtanas atrodo solidžiai. Jis apsivilkęs marškinėlius „Locost“ ir švarias išlygintas(!) kelnes. Sužinojęs, kad aš iš Rusijos, jis džiaugsmingai šaukia rusiškai:“Elki-palki! Kaip uošve? Sveikas, drauge!“ Perrinkęs negudrų rusiškų žodžių bagažą, jis pradeda jau angliškai.

„Žmonės iš DAEŠ(taip arabai vadina ISIL, (uždraustą Rusijoje radikalią grupuotę-D.A.) pagrobė mano sūnų,-sako jis. – Man teko užmokėti išpirką 5000 dolerių, kad jį grąžintu sveiką. Po to aš pagriebiau keturis savo vaikus ir bėgau iš Irako. Pats aš sunitas, bet netikėkite, kad sunitai ir šiitai visada vienas kito nekentė. Valdant Saadamui Huseinui mes gyvenome draugiškai. O po to atėjo amerikonai ir pasėjo neapykantą, supriešino mus. Jie tai moka“.

Be pabėgėlių pasienyje gyvena pačios egzotiškiausios asmenybės. Kaip serbas Filipą Šačirovičių iš marksistinės organizacijos „Raudonieji“. „Aš trockistas, – pareiškia Filioas, – Aš kovoju už humanizmą ir žmogaus teises. Ir aš prieš netikrus liberalus ir veidmainius europiečius, kurie Europoje stato naują geležinę uždangą nuo migrantų.“

Sudirginimo laipsnis stovykloje auga. Štai ką man papasakojo serbų policininkai: “Sirai nemėgsta irakiečių, bet kažkaip sutaria tarpusavyje. Bet užtai visi arabai nepakenčia afganų. Ir tuo pačiu afganai ir arabai vieningai neapkenčia afrikiečių. Jie net šlykštisi sėdėti greta su jais. Bet juokingiausia, kad visi jie save vadina sirais!“.

P.S. Kelios dienos atgal ant geležinkelio netoli nuo pasienio punkto Chorgoš rado suplėšytus albaniškus pasus. O reiškia, pulkas netikrų „sirų“ pasipildė. Dabar verkiančios albanų moterys pasakoja vakarų žurnalistams, kaip jas persekiojo žiaurusis Asadas.

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas