Lietuvos kėlimasis iš klastų ir išdavysčių liūno

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/liet... 2021-08-01 14:40:00, skaitė 655, komentavo 2

Lietuva ir kaimyninės valstybės per pastaruosius aštuonis šimtus metų patyrė daugybę karų. Tiesa sakant per šį laikotarpį visame pasaulyje įvyko daug karų, okupacijų ir neįtinkančiųjų diskriminacijos didžiąja dalimi dėl Vatikano veiklos. Šį reiškinį aiškinčiau tokia paradigma, kad egzistuoja slapta organizacija, kuri jau daugiau nei tūkstantį metų siekia pavergti visus Žemės gyventojus išnaikinant jų gentines pasaulėžiūras ir diegiant vergo sąmonę palaikančias ideologijas. Panašu, kad iki XIII a. jau buvo pavergta didelė dalis Europos, – tik dalyje Europinės Sarmatijos (tuometinėje Prūsijoje, Lietuvoje, Žemaitijoje) buvo likusios tuo metu gyvavusios laisvos kunigaikštystės. Siekusiems pavergti visą Europą labai reikėjo pavergti ir visą Sarmatiją, kadangi ji buvo tarsi atsvara likusiajai jau pavergtai Europai ir joje diegiamai paklusnumo ideologijai.

Prūsijos pavergimas

Conrad von Landsbergis 1230 m. buvo paskirtas pradėti Prūsijos (Sarmatijos dalies) užkariavimą. Netrukus prie jo prisijungė iš Izraelio į Kulmo, vakarinės Prūsijos, vietoves atsikėlęs teutonų (kryžiuočių) ordinas. Užkariavimas vyko skverbiantis gilyn į Prūsiją ir kas 50 ar daugiau kilometrų teutonams statant savo pilis užkariautose prūsų žemėse. 1250 m. jau buvo pavergta beveik visa vakarinė Prūsijos dalis ir teutonai jau taikėsi užimti rytinę Prūsiją, todėl prūsams labai reikėjo lietuvių pagalbos kovoje už išlikimą. Taigi, kas tuomet vyko Lietuvoje, – ar lietuviai pagelbėjo prūsams? Tuomet, pasak teutonų ordino kronikų, Lietuvoje vyko vidaus karas, kai kunigaikštis Mindaugas kovėsi su savo priešininkais kitais Lietuvos kunigaikščiais dėl Lietuvos kunigaikštystės sosto…

Kunigaikštis Mindaugas, negalėdamas susitvarkyti su žemaičiais, susitarė su teutonų ordinu, kad jis „atiduoda“ jiems dalį Žemaitijos ir kitas vietoves, tačiau pats tampa „nepriklausomu“ valdovu kurio pavaldume būtų dabartinė Aukštaitija ir jotvingių kunigaikštystė. Galimai buvo susitarimas, kad Mindaugas tvarkytųsi su jotvingiais stengdamasis pajungti juos savo pavaldumui tokiu būdu jotvingiams neleisdamas pagelbėti prūsams laisvės kovose prieš teutonų ordiną. Dėl tokio kunigaikščio Mindaugo „protingumo“ 1253 m. popiežius karūnuoja jį katalikišku karaliumi. Iki 1260 m. kunigaikštis Mindaugas „atidavė“ teutonų ordino „globon“ Žemaitiją, Nadruvą, Sėlą, Skalvą, Dainavą, Sūduvą. Laimei, 1260 m. žemaičiai drauge su sąjungininkais Durbės mūšyje nugalėjo teutonų ordino pajėgas. To pasekoje atsinaujino prūsų laisvės kovos. Jau sekančiais metais Mindaugas buvo priverstas atsimesti nuo krikščionybės.

Manoma, kad po Durbės mūšio buvo labai gera proga apginti bent rytinę Prūsijos dalį (skalvius, sembus ir nadruvius) bei Kuršą tokiu būdu galimai prijungiant jas prie Lietuvos. Deja, Mindaugas beveik neparėmė žemaičių kunigaikščio Treniotos, kuris siekė pagelbėti prūsams ir kuršiams laisvės kovose. Vietoje to, Lietuvoje vėl prasidėjo nesutarimai ir vidaus kovos dėl valdžios, todėl prūsai buvo palikti vienui vieni kovoje prieš teutonų ordiną. Pasak kronikų, kunigaikštis Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. Prūsų laisvės kovos galutinai pasibaigė dar vėliau, po dešimt metų, 1273 m.

Taigi kaip matyti, nuo pat 1230 m. iki 1270 m. teutonų ordinas sugebėjo įsiskverbti ne tik į Prūsijos gilumą, tačiau ir kėsintis į Lietuvos valstybės išlikimą. Visa tai jis sėkmingai darė išdavikų pagalba ir supriešindamas sarmatų gentis tarpusavyje. Daugelis sarmatų net nesuvokė klastos, kadangi buvo dorovingo būdo, todėl gana dažnai juos apgaudavo besarmačiai teutonų ordino atstovai.

Lietuvos pavergimas

Tačiau Lietuvos kunigaikščiai suprato, kad pavergus Prūsiją prasidės intensyvus skverbimasis ir į Lietuvą, – nesiimant reikiamų veiksmų Lietuvą gali ištikti Prūsijos likimas. Todėl, Traideniui tapus Lietuvos valdovu, 1270 m. prasidėjo sutelkti žygiai dėl Lietuvos valstybės ir sarmatų pasaulėžiūros išlikimo. Tos kovos tęsėsi ir nuo 1316 m. Lietuvai pradėjus vadovauti Gediminaičių dinastijai. Nors Lietuvos teritorija vis plėtėsi į rytus ir pietus, tačiau teutonų ordinas, pasak kronikų, nuolatos surengdavo niokojamuosius žygius į Lietuvos gilumą. Ir štai 1381 m. Lietuvoje vėl kilo vidaus karas dėl valdžios, kai tarpusavyje  pradėjo varžytis pusbroliai Jogaila ir Vytautas, – kiek vėliau Vytautas pabėgo pas teutonų ordiną su juo derėjosi, pasikrikštijo ir net nuvedė teutonų ordiną iki Vilniaus. Po dešimt metų trukusio vidaus karo Vytautas 1392 m. tapo Lietuvos valdovu, kaip Jogailos, jau tapusio Lenkijos karaliumi, vietininku.

Po 1410 m. laimėto Žalgirio mūšio teutonų ordino grėsmė Lietuvai buvo galutinai panaikinta. Lenkija sugebėjo po šio mūšio išplėsti savo įtaką Prūsijoje, tačiau Vytauto valdoma Lietuva tik užsitikrino Žemaitijos ir Sūduvos priklausomumą Lietuvai. Tačiau, taip pat kai ir po laimėto Durpės mūšio, tai pat ir po laimėto Žalgirio mūšio Lietuva galėjo atsikovoti rytinę Prūsiją, tačiau to buvo vengta padaryti galbūt dėl korupcinių paskatų.

Kai teutonų ordinas nuo pat 1230 m. pradėjo skverbtis į sarmatų vietoves, po kiekvieno mūšio jis nuolatos pasipildydavo naujais riteriais ir pajėgumais, – tokį papildymą dažniausiai organizuodavo Vatikanas atsiųsdamas vis naujus karius ir organizuodamas Vakarų Europos pagalbą teutonų ordinui. Todėl galima teigt, kad beveik du šimtus metų Sarmatija (lietuviai, prūsai, rusėnai) kovėsi prieš visą likusią Europą. Tačiau, kylant XV a. protestantizmo bangai Europoje ir teutonų ordinui pradėjus nusigręžti nuo Vatikano, po Žalgirio mūšio jis nebegavo karinio papildymo ir taip tapo nebepavojingas Lietuvai.

Maža to, kad Vytautas nekėlė pretenzijų į Prūsijos dalį, Vytautas pradėjo įvedinėti religijos ir administracinę reformą Lietuvoje. To pasekoje pradėjo suteikinėti privilegijas kitataučiams ir steigti Vyskupijas Lietuvoje. Tačiau žemaičiams tai nepatiko, kadangi jie norėjo laikytis savo sarmatiško tikėjimo todėl prieštaravo Vyskupijos įsteigimui Žemaitijoje. Todėl 1418 m. įvyko žemaičių sukilimas prieš Vytauto vykdomą reformą. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas ir nubausti mirtimi žemaičių vadai. Apskritai Vytautas tai baudžiavos pradininkas Lietuvoje, kadangi jo vykdytų reformų dėka jam lojalūs ir „savi“ bei Vatikano vietininkai tapo valdančiuoju luomu ir didžioji dalis lietuvių padaryti patarnaujančiais tam luomui. Be to, Vytautas išsiuntė sarmatų tikėjimo neišsižadėjusius karius saugoti Lietuvos kunigaikštystės pakraščius iš kur daugelis jų nebegrįžo.

Apskritai tikrieji valdovai pastatę Lietuvos kunigaikštystės pamatus tai Treniota, Traidenis ir Vytenis, daugelis kitų tik naudojosi tuo, ką sukūrė šie Lietuvos valdovai. Taigi, po Vytauto reformų Sarmatija nustojo galioti, –  už ištikimybę Vatikanui Popiežius buvo numatęs karūnuoti Vytautą 1430 m. Manoma, kad taip pat kaip ir Mindaugas, kurį popiežius karūnavo 1253 m., abu jie tikėtina buvo ne sarmatiškos kilmės. Pasaulį siekianti užvaldyti slapta organizacija galimai organizavo kūdikių apkeitimą, kad kilmingųjų šeimose gimę Mindaugas ir Vytautas būtų besarmačiais ir įneštu sumaištį į Lietuvos visuomenės gyvenimą.

Tačiau buvusios Sarmatijos ir už jos ribų esančiose provincijose vis dar buvo gausu laisvos pasaulėžiūros žmonių, kurie išpažino sarmatišką ir jam artimą tikėjimui. Todėl, pasaulį siekianti užvaldyti slapta organizacija per Vatikaną 1540 m. įkūrė Jėzuitų ordiną, kurio atstovai eitų į miestelius ir kaimus bei baustų senojo tikėjimo išpažinėjus. Jėzuitai Lietuvoje pasirodė apie 1570 m. Jėzuitų ordinas užsiėmė ir sąmonės programavimu, kad žmonės nepagalvotų apie grįžimą prie savo protėvių pasaulėžiūros. Jėzuitai pradėjo organizuoti senosios pasaulėžiūros atstovų nuteisimus ir raganų medžiokles. Lietuvoje toks persekiojimas tęsėsi iki pat XX a.

Taigi, siekis galutinai pavergti Lietuvą, kaip ir visą Europą, tai ilgas, atkaklus ir nuožmus procesas, kuriam, kaip matyti, yra pasiryžusi pasaulį siekianti užvaldyti slapta organizacija.

Lietuvos budinimas

Tačiau tautos nepasidavė tapti visiškai pavergtomis, net pati krikščionybę skilinėjo į šakas ir pošakius, todėl buvo siekiama naujų būdų užgniaužti laisvės siekius Lietuvoje ir visoje Europoje. Buvo taikomi ir anksčiau pasitvirtinę metodai, kaip supriešinimas, apgaulės, klasta, tačiau tam, kad viską dar labiau sujaukti, XX a. buvo suorganizuoti pirmas ir antras pasauliniai karai.  Be to, kiekvienai tautai ruošiami kadrai, jos „gelbėtojai“, taip kaip Rusijoje buvo Vladimiras Iljičius Leninas, taip Lietuvoje Vytautas Landsbergis. Kadrai ruošiami tam, kad kylančią tautos pasipriešinimo jėgą nukreiptų vergvaldžiams tinkama kryptimi. Taigi, Vytautas Landsbergis tai tarsi Prūsiją pradėjusio užkariauti Conrad von Landsbergio ir kunigaikščio Vytauto, – taip pat kadrų, kurie sėkmingai pradėjo Prūsijos ir Lietuvos pavergimą, – junginys. Pavyzdžiui, panašu, kad kunigaikščiui Vytautui visai nerūpėjo nei sarmatiškos pasaulėžiūros, nei lietuvių, kaip bendruomenės, išlikimas, – jam rūpėjo tik pagal jam pateiktas instrukcijas valdyti Lietuvą kaip administracinį vienetą. Panašaus požiūrio laikosi ir Vytautas Landsbergis, – jis Lietuvoje veikia kaip pasaulį siekiančios užvaldyti slaptos organizacijos vietininkas. Jam nerūpi  lietuvių tautos išlikimas, – jam svarbu tik išlaikyti valdžią Lietuvoje susidorojant su nepritarančiaisiais ar išvarant juos iš Lietuvos, – per pastaruosius trisdešimt metų emigravo jau daugiau milijonas lietuvių.

Taip pat yra sugalvota rinkimų sistema vadinama demokratija, kuri paremta klasta ir apgaule. Ši rinkimų sistema sukuria iliuziją, kad piliečiai laisvi ir turi pasirinkimo galimybę. „Demos“ reiškia ne tauta, bet vergų savininkai. Plačiau apie tai parašyta straipsnyje https://www.ekspertai.eu/demokratiniu-rinkimu-uzkardos/  .

Vytautu Landsbergiu kaip „išvaduotoju“ tiki nedidelis nuošimtis gyventojų, tačiau nuolat vykdomi tautos valios ir sąmonės silpninimo veiksmai, – įteisintas žemės pardavimas užsieniečiams, griaunamas šeimos institutas, kuriama žmonių priklausomybė nuo skiepų ir taikoma daugelis kitų priemonių. Atsilaikyti prieš tai nėra lengva, tačiau XX a. pradžioje su j. Basanavičiumi, V. Kudirka, V. S. Vydūnu ir daugeliu kitais prasidėjęs Lietuvos pabudimas privalo būti tęsiamas, kadangi taip spendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ar net Pasaulio likimas. Lietuvos kėlimasis iš klastų ir išdavysčių liūno įkvepia vadavimuisi ir kitas valstybes, todėl taip sprendžiamas ir visos žmonijos išlikimo klausimas.

Sumanus Pilietis