Jonas Mažintas. IR ŠVIESA IR TIESA MUS ŽINGSNIUS TELYDI…

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/jona... 2022-01-20 04:35:00, skaitė 429, komentavo 1

Jonas Mažintas. IR ŠVIESA IR TIESA MUS ŽINGSNIUS TELYDI…

Sausio 11 dieną per Lietuvos Ryto televiziją pamačiau  A. Tapino pokalbį su V. Landsbergiu ( toliau tekste V.L.). Buvo kalbama apie 1990 m. kovo 11dieną. Kai kurie profesoriaus teiginiai mane eilinį kartą šokiravo, nes ir vėl profesorius pats pateikė save kaip vienintelį lyderį, kuris atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Savo dviprasmiškais „che – che“ juokeliais jis paneigė A. M. Brazausko vadovaujamos Lietuvos Komunistų Partijos (toliau tekste LKP) teigiamą vaidmenį siekiant nepriklausomybės.

Pagalvokime, kas būtų buvę, jeigu LKP nebūtų atsiskyrusi nuo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos (toliau tekste TSKP)? Ką būtų galėjęs padaryti mažai žinomas muzikologas? Nieko. Juk, būtent, 1989 metų gruodžio 20 d. įvykęs LKP atsiskyrimas nuo TSKP, o vėliau, to pasėkoje, įvykę pirmieji laisvi rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą davė galimybę ateiti į ją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau tekste LPS) atstovams, tame tarpe ir V.L. Šį teiginį patvirtina Estijos ir Latvijos kelias į nepriklausomybę. Juk šias respublikas į nepriklausomybę atvedė šių respublikų kompartijos, vadovaujamos, atitinkamai, Arnoldo Ruitelio ir Anatolijaus Gorbunovo. Ten V.L. analogų nebuvo, bet estai ir latviai ankščiau už mus įkūrė liaudies frontus. Estijos TSR Aukščiausioji Taryba dar 1988 metų pabaigoje paskelbė Estijos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus ir visų natūralių gamtos turtų priklausomybę Estijai. V.L. net neužsiminė apie LPS  strategu vadintą R. Ozolą (tuomet V.L. buvo vadinamas LPS taktiku) , K. Prunskienę, tuo metu buvusią Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos sąžine vadintą poetą J. Marcinkevičių ir kitus LPS lyderius.

Tapinas paklausė: -„ ar V.L. prognozavo ateitį, ar  modeliavo galimas situacijas po 1990 kovo 11 dienos? Profesorius atsakė, kad to nedarė, tik telefonu gavo JAV gyvenusio St. Lozoraičio pritarimą kovo 11 d. skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Bet juk ne V.L., o K. Motieka kalbėjosi su St. Lozoraičiu. Minėtoje A. Tapino laidoje V.L. pasakė, kad sprendimą priėmė vadovaudamasis logika: – „kas bus – tas bus“. Nieko sau „tautos vadas“ – jam buvo visiškai nesvarbu kas bus su tauta, kokios bus to sprendimo pasekmės ir ką reikės daryti, jeigu subręs kritinė situacija. Taigi, šis muzikologas neprognozavo ir nemodeliavo ateities po kovo 11 d. nepriklausomybės paskelbimo, bet… Bet tą darė kiti, išmintingesni už šį tarybinį profesorių žmonės, kurie siekė Lietuvos nepriklausomybės. 1989 m. lapkričio 4 d. LTSR Aukščiausioji Taryba įkūrė Komisiją nepriklausomybės planui rengti.

Tų pačių metų gruodžio 5 d. buvo paskirta šios Komisijos pirmininkų kolegija: A. M. Brazauskas, Justinas Marcinkevičius, K. Motieka, R. Ozolas, A. Žukauskas. Nustatyta, kad Komisijai vadovaus kiekvienas pirmininkų kolegijos narys iš eilės. Tai negi V. L. nežinojo šio fakto. Aišku, kad žinojo, tik tikriausiai įsižeidė, kad jo nepakvietė į šią pirmininkų kolegiją ir aplamai į minėtą komisiją. Prisiminkime, kaip „dorai ir išmintingai“ jis elgėsi 1991 metų sausio dienomis. Ar tuomet, kai Vilniaus gatvėmis žlegsėjo tankai ir šarvuočiai, buvo laikas aiškintis apie K. Prunskienės praeitį? Tai šis profesorius ir jo keli „bobikai“ privertė ją gruodžio 8 d. atsistatydinti iš premjerės pareigų. Pagaliau, kodėl, atsistatydinus K. Prunskienei, premjeru buvo paskirtas A. Šimėnas, o ne vicepremjeras R. Ozolas arba vicepremjeras A.M. Brazauskas. Tarkime, kad V.L. nepasitikėjo A.M. Brazausku. Tačiau kaip toje situacijoje buvo galima nepasitikėti patyrusiu LPS strategu R. Ozolu? O kas įvyko su naujai paskirtuoju premjeru A. Šimėnu? Juk mes iki šiol nežinome tikrosios tiesos. Ar tomis lemtingomis sausio dienomis ši suirutė Vyriausybėje nepaskatino jedinstvos lyderius ir generolą V. Uschopčiką bei Maskvą imtis aktyvesnių karinių veiksmų, ką jie ir padarė sausio 13-tąją?

Tai kur buvo V.L. „geniali įžvalga ir išmintis“? Kodėl iš aktyvios veiklos pasitraukė Justinas Marcinkevičius, buvęs LPS autoritetas rašytojas V. Petkevičius ir daugelis kitų LPS aktyvistų. Šiandien dauguma Lietuvos žmonių jau žino kodėl tai įvyko. Po minėto V.L. interviu kilo mintis tuoj pat parašyti straipsnelį ir pasakyti , kad V.L. eilinį kartą gudrauja ir meluoja, arba… prarado atmintį. Tačiau susilaikiau. Juk artėja sausio  tryliktoji – mūsų Gedulo dėl žuvusių laisvės kovotojų ir Moralinės pergalės diena. Kitą dieną nutariau, kad nereikia reaguoti į minėtą televizijos laidą, tačiau… Tačiau sausio 13-tą dieną per LRT žiūrėjau šiai dienai skirtą minėjimą prie Seimo (nuo  1998 metų į tokius oficialius renginius nevaikštau, nes ten nuėjus, norisi ne tik švilpti, bet ir…). Tad kam veltui gadinti sau nervus. Geriau žiūrėti tai per televiziją. Tad ir šį kartą žiūrėjau. Kai pamačiau, kad „Geležinio vilko“ brigados vadas raportuoja V.L. tai netekau amo…. Ne, ne – generolas čia niekuo dėtas. Jis buvo, yra, ir bus tikras laisvės gynėjas. Aš jį asmeniškai pažįstu nuo anų sunkių išbandymo laikų, kai darbais, o ne žodžiais reikėjo įrodyti meilę Lietuvai.

Aš čia įžvelgiu eilinę klastingą, įžvalgią V.L. gudrybę. Televizijos ekrane šis „gudrutis“, priimdamas generolo raportą, vėl primena, kad buvo ir yra valstybės vadovas, nes ir dabar jam raportuoja nusipelnęs Lietuvai generolas, tačiau… Tačiau tai toli nuo tikrovės. Visų pirma minėtas generolas tuo metu raportuodavo krašto apsaugos ministrui, o ne V.L. Šio renginio režisieriai ir scenaristai – akli V.L. garbintojai, sudarė šio renginio scenarijų (matomai ne be V.L. pagalbos), norėdami vėl pabrėžti begalinius V.L. nuopelnus Lietuvai,  jo įžvalgas ir didvyriškumą, kurių tikrovėje nebuvo. Ir dar apie V.L. klastingą gudrybę šiame renginyje. Jis, matydamas aikštėje susirinkusius protestuotojus, kurių tarpe buvo ir laisvės kovotojų, pats kalbos nesakė. Jis žinojo, kad bus nušvilptas, tačiau… Tačiau jis nesulaikė savo gerbėjų – Seimo pirmininkės ir premjerės nuo kalbų sakymo. Juk jis suprato, kad jos bus nušvilptos. Tai kodėl jis nesulaikė jų? Mano galva, todėl, kad nušvilptos damos suprastų, jog tautos aktyviausieji atstovai jų nemėgsta. Tad joms belieka vienintelė išeitis –  „glaustis“ prie V.L. ir jo anūko. Beje, kodėl šios veikėjos turėjo kalbėti per Sausio 13-os dienos minėjimą? Juk jos 1991 metais dar po stalu ropinėjo. Kodėl neužteko Lietuvos Prezidento ir kelių laisvės gynėjų kalbų? Kodėl Prezidentas negalėjo priimti „Geležinio vilko“ brigados vado raporto, taip sujungiant laisvės kovotojus su nūdienos Lietuvos Respublikos vadovu?

Kalbant apie V.L. tų klausimų yra daugybė. Paminėsiu tik kelis:

  • Kodėl 75 metams įslaptintas KGB bendradarbių viešinimas (juk estai ir latviai juos paviešino)?
  • Kodėl V.L. pavyko „prastumti“ į prezidentus V. Adamkų, pažeidžiant Konstituciją, remiantis „Šiauliuose paliktų šlepečių tikrove“?
  • Kodėl V.L. rėmė „raudonąją“ Dalią“, tardamas: – „tegul ji bus Lietuvos dalia“.
  • Kodėl K.Prunskienės tėvas, tebuvęs eiliniu sukilimo dalyviu, buvo sušaudytas, o V.L. tėvas – sukilimo dalyvis ir net Vyriausybės narys – tapo nusipelniusiu LTSR architektu?

Gana tų klausimų – jų begalė. Į šiuos klausimus jau seniai atsakė R. Janutienė knygose „Landsbergių šeimos paslaptis“ ir „Raudonoji Dalia“. Beje, argumentuotų atsakymų į šiuos klausimus viešojoje erdvėje taip pat yra gausybė.

Tautos dauguma jau seniai suprato, kas toks yra V.L. ir niekuomet nerinko jo šalies vadovu.

Aš pats planavau dalyvauti šiame minėjime, bet rimtos priežastys neleido. Žinoma, kad būčiau buvęs protestuotojų tarpe, bet nebūčiau švilpęs – nemoku. Tad V.L. pasakyti žodžiai apie protestuotojus: – „jie ne žmonės, jie jedinstvenikai, fašistai“ ir dabar man neišeina iš galvos. Kuo tai galima paaiškinti“? Gal tuo, kad V.L. visiškai „nupušo“? Ne, jis „nenupušo“. Šis „pilkasis kardinolas“jau daugiau kaip 30 metų valdo Lietuvą ir jaučiasi visagaliu. Bet juk tai baisu. Juk tai pikto diktatoriaus – narcizo žodžiai. Tai kas mus valdė ir tebevaldo? Būsiu jau ne pirmas pilietis, kuris padarė išvadą, kad Lietuvoje įsigalėjo diktatūra. Deja… Jei aš būčiau buvęs šiame minėjime, tai paduočiau V.L. į teismą už žmogaus garbės ir orumo įžeidimą. Gal kas nors iš dalyvių padarys tai? Palauksime.

Nepaminėjau V.L. „garbingo“ elgesio jaunystėje su klasioku A. Sakalu. Ištaisysiu šią klaidą pasekdamas trumpą „Dangaus pasakaitę“, nes labai mėgstu istorines paraleles. Pradedu.

Dievas leido antrą kartą sugrįžti į Žemę karaliui Mindaugui ir kunigaikščiui Daumantui, kad jie ištaisytų savo padarytas klaidas. Karalius Mindaugas įsikūnijo Landsbergių šeimoje ir buvo pavadintas Vytautu. Daumantas – Sakalų šeimoje ir buvo pavadintas Aloyzu. Jaunystėje abu buvo klasiokai ir net geri draugai. Deja… Vytautas, kaip ir Mindaugas praeityje, pasielgė su savo bičiuliu negarbingai – atkartojo tas pačias klaidas. Aloyzas elgėsi garbingai ir nekeršijo Vytautui už jo niekšybę. Žinome, kad laikas yra reliatyvi sąvoka, ypač Kūrėjui – Jam viskas yra „čia ir dabar“. Tad jis jau yra priskyręs Vytautą – karalių Mindaugą ožių kategorijai, o  teisųjį Aloyzą – Daumantą – Dievo avelių kategorijai. Taigi vieno siela keliaus į pragarą, o kito – į Dangaus karalystę. Esu minėjęs, kad tautos balsas yra Dievo balso aidas. Tad gal tautiečiai jau išgirdo Dievo balsą, nes pavadino Vytautą ožiu. Tik nereikia pridėti jokių negatyvių epitetų – tai nekrikščioniška. Ožio ir Dievo avelės terminus aš „pasiskolinau“ iš Evangelijos pagal Matą. Tad manau, kad, panaudojęs šiuos terminus, aš neįžeidžiau nei gerb. A. Sakalo, nei V.L. Beje, ši pasakaitė galėtų būti paskata kūrėjams, sukurti meninį filmą apie karalių Mindaugą ir kunigaikštį Daumantą bei minėtas jų inkarnacijas mūsų laikais.