Julius Barzdaitis. Kaip teisingai nesusikalbėti

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-02-23 15:21:00, skaitė 554, komentavo 5

Tikriausiai daugumai girdėta ir plačiai priimta laisvės samprata lai kiekvienas daro, ką nori, jei tik tai nekliudo niekam kitam neseniai atsiskleidė kaip bereikšmė. Ilgus metus ją puoselėjusi visuomenė pandemijos metu suvokė, kad nuostata netiki. Kliudymas kitam pradėjo reikšti buvimą tame pačiame kambaryje, tame pačiame pastate ir net tai, kad kas septynis mėnesius nenaudoji sąlyginai patvirtinto medikamento, nei garantuojančio visišką apsaugą, nei stabdančio pernešimą. Išmetėme žodžius esi laisvas, kol nepažeidi kitų laisvių ir į savo sąmones ir juridinius organus įrašėme žodžius nesi laisvas, nes pažeidi kitų laisves. Naujasis moto, išsiverčiantis į paprasčiausią nesi laisvas, dalies visuomenės yra pateisinamas savo laikinumu – esą prasidėjusi pandemija privertė laisvę susitraukti, o kai pasibaigs, laisvė vėl išsiplės. Kitaip tariant – skelbti mirties nuosprendžius ankstoka. Laisvė tebegyva, funkcionuoja, viskas dar yra gerai. Su šiuo optimizmu nesutinku. Prielaidos, lėmusios susitraukimą, yra per giliai nusėdusios dabartinėje politinėje ir socialinėje mąstysenoje, kad neturėtų ilgalaikių pasekmių. Todėl jas reikia nušviesti, o nušvietus – pateikti alternatyvą.

Būtų galima sakyti, kad laisvės išvis nebuvome atsisakę – naujosiose aplinkybėse riba, kurioje prasideda kito laisvės, tiesiog pasislinko, o laisvė, kol... plastiškai persiorientavo, kad atitiktų realijas. Kitaip tariant – suveikė puikiai. Argumentas, kuriuo persiorientavimas ginamas, remiasi laisvės, kol... reliatyvumu – jog tai, kada vieno žmogaus laisvė kito žmogaus laisvę pradeda žeisti ar pažeidžia, priklauso nuo aplinkybių. Tačiau toks žingsnis laisvei uždeda aktualijų jungą, savo ruožtu virstantį aukščiausiu principu. Išeina, kad ji yra subordinuojama konteksto, pagal kurį plečiasi ar traukiasi, interpretacijai. O potencialių interpretacijų negali būti mažiau, nei kad yra paskirų individų. Jei aiškinimų galėtų būti mažiau, nebeliktų substrato, iš kurio kyla pagrindinė laisvės, kol... prielaida – kad kiekvienas individas nusako, kas jam svarbiausia, ir kad šie nusakymai – nemedijuojami, užkardantys galimybę bendriniams vertės apibrėžimams. Remiantis laisvės, kol... prielaida išeina, kad laisvės nei pastaruoju metu reikėjo, nei apskritai reikia laikyti universalia sąvoka – ji gali ir turi būti minkoma pagal specifinį supratimą. Teigimu, jog situacija nepaliko kitos išeities, tėra patvirtinama išvada – laisvę mes suprantame kaip plastišką, galinčią įgyti bet kokią formą, todėl – neapibrėžiamą, todėl – net neegzistuojančią.

Minties eiga paprasta. Laisvė – individo, todėl, kadangi individo neįmanoma suabsoliutinti nepaverčiant kitų individų niekiniais, ji reliatyvi. Kadangi reliatyvi – priklauso nuo situacijos. Situacija – būtinai vertinama skirtingai, nes bendras matas pradinį – kiekvieno – laisvės apibrėžimą paverstų negaliojančiu. Politinę galią turinčiųjų vertinimas, dėl to, kad šia galia yra paremtas, vienintelis įgyja realų kūną visuomeninėje. Išvada (o ir šiomis dienomis galiojantis principas) – laisvę apibrėžia tų, kurie turi politinę galią, supratimas ir valia.

Neįžvelgiu klaidų pateiktame politinės minties nusakyme. Politinė valia, nors nesuvokiama nemažai daliai visuomenės, pati šios dalies nesuvokdama, propaguoja save ir verčia savo interpretacijas faktine visų piliečių realybe. Tai nėra kaltinimas, kadangi nemanau, kad galėtų būti kitaip – vyraujančios filosofinės prielaidos, ant kurių stovi šiandieninė politika, nepalieka vietos kitokiam veikimui. Turiu omenyje jau aptartą, natūralią slinktį nuo laisvės, kol... prie nelaisvės, nes..., kuri, laisvę suprantant kaip reliatyvią, neišvengiamai veda prie kažkurios vienos laisvės sampratos įtvirtinimo jėga. Visa tai (nebent norima konflikto, bendramatiškumą atrandančio vien prievartoje) turėtų parodyti, kad laisvė, kol... nėra tinkama koncepcija visuomenės santarvei, klestėjimui ir pačiai laisvei pasiekti.

Su tuo, kas pasakyta, galima nesutikti – galima sakyti, kad šių dienų politika nėra paremta savivale, bet laikosi objektyvių kriterijų ir yra – priešingai nei jos oponentai – teisi. Toks žingsnis daro du dalykus: išmeta laisvės kaip laisvės, kol... supratimą, mat suponuoja objektyvius standartus ir tuo pačiu įtvirtina tam tikrą būtinybę konfliktui – jei viena pusė tikrai yra teisi, tai ji privalo prieš kitą laimėti. Ką daryti? Jei laikomės laisvės, kol..., atsiduriame nemedijuojamų nuomonių sankirtoje, išsispręsti galinčioje tik per prievartą. Jei sakome, kad pripažįstame objektyvius kriterijus, bet dėl jų nesutinkame, vėl atsiduriame kaktomušoje ir atiduodame valstybę subyrėjimui. Visgi antrasis variantas pranašesnis – renkantis tarp laisvės, kol... ir prielaidos, kad objektyvumas įmanomas, reikia rinktis antrąjį variantą, mat tik jis atveria galimybę dialogui – prielaidą atmetus nebelieka prasmės kalbėtis, kadangi sugrįžtama į nesuderinamų tiesų gausą. Kadangi esame persisunkę laisve, kol... paremta mąstysena, žingsnis prie objektyvumo gali pasirodyti labai kartus, nes implikuoja radikalaus individualizmo suvaržymą. Visgi jis yra būtinas – žingsnio neatlikus, nėra galimybės ne tik susišnekėjimui, bet kalbėjimuisi apskritai.

Deja, apeliacijos į objektyvumą beveik taip pat lengvai kaip radikalus subjektyvumas gali išvirsti į priespaudą – viena grupė, save laikanti objektyviai teisia, kitų atžvilgiu gali – jei tik turi tam tinkamus įrankius – elgtis kaip tik nori. Liberalizmo tradicijoje yra saugiklis, skirtas tokiam objektyvumo pasisavinimui sutramdyti. Tai – žodžio laisvės neliečiamumas. Darant prielaidą, kad objektyvumas žlunga tada, kai viena ar dvi nuomonės sau jį besąlygiškai priskiria, priimti nuostatą, kuri uždraudžia vienai pusei uždrausti kitos pusės minties sklaidą, yra genialus manevras. Tačiau ir jis nėra pakankamas. Visų pirma dėl to, kad, kaip dabarties įvykiai rodo, tą patį žodį galima sulyginti su prievarta – esą tam tikra minties raiška jau yra ribojimas, draudimas reikštis kitokiai minčiai ar net smurtas. Kitaip tariant, galima nesutarti dėl laisvo žodžio apibrėžimo arba dėl jį įgalinančių sąlygų pobūdžio. Be šio trūkumo yra dar ir kitas, svarbesnis. Nors tikriausiai tiesa, kad, turėdami amžinybę, begaliniu dialogu galėtume objektyvumą pasiekti, politika vyksta terpėje, kuri veiksmo reikalauja tam tikruose laikiniuose rėmuose. Vadinasi, net tada, kai diskusija yra absoliučiai neribojama, kažkuri viena nuomonė privalės – atėjus terminui, bet bendram sprendimui nesikristalizavus – save įtvirtinti, net jei tai reikš visišką nesutinkančiųjų pamynimą. Taigi, šalia objektyvumo pripažinimo ir pastangų įtvirtinti žodžio laisvę, reikia rasti būdą sprendimams, kai dialogas jų pateikti dar nėra suspėjęs, priimti.

Yra du kandidatai, galintys pretenduoti į arbitro vaidmenį: jėga paremtas savavališkumas ir tradicija. Kodėl šiedu ir kuo jie skiriasi? Tiek vienas, tiek kitas atitinka reikalavimus – jiems nereikia argumentacijos, kad būtų veiksnūs, todėl dialogui (tai pačiai argumentacijai) pasiekus ribą, vis vien gali nulemti sprendimą. Jie skiriasi tuo, kad dvi dialogo metu nesusitarusios pusės, jei abi yra pajėgios fiziniam konfliktui, šį pajėgumą vienu atveju būtinai bandys įveiklinti, o kitu – ne. Jei renkamės savavališką jėgą, grįžtame į laisvės, kol... veikimo sferą – neišsprendžiamų konfliktų proliferaciją, visuomenės išnykimą. Jei kaip paskutinį arbitrą renkamės tradiciją, tai spręsdami pasiremiame autoritetu, kuris nedisponuoja jėga ir kuris nėra tiesioginis konflikto dalyvis. Tai valia, tam tikra prasme gyvuojanti anapus susirėmusiųjų. Taip pat šis pasirinkimas, jei jį lygintume su savos valios teigimu, turi empirinį pranašumą – tradicijos veikimo rezultatus mes galime pamatyti ir todėl jį atkartodami maždaug žinome, ko tikėtis. Jei atiduodame sprendimo teisę savai valiai, šauname nenutuokdami, ar yra bent mažiausia tikimybė pataikyti.

Sąvoka „tradicija“ gali pasirodyti kebli. Ne visada aišku, į ką konkrečiai šis žodis nurodo. Dėl jo turinio, vėlgi, galima nesutarti. Bet keblumą išspręsti įmanoma. Jei konkrečiu atveju yra neaišku, kokia tradicijos gija gali parodyti sprendimą, tai tradicijos sąvoką reikia pakeisti konservatizmu, žyminčiu pasiryžimą neveikti. Kitaip tariant, jei pasiekiamas kraštutinis nesusikalbėjimas dėl to, ką tradicija siūlo tam tikru klausimu, klausimo reikia nespręsti ir palikti viską taip, kaip buvo iki problemai iškylant. Jei pokytis visgi būtinas, jis turi būti kuo įmanoma mažesnis. Tai reiškia, kad iš aibės pasiūlymų reikia rinktis nuosaikiausią. Apart šios pastabos, tradicijos sąvoką galima palikti konvencijai – griežtai neapibrėžti ir pasitikėti, kad supratimas, kuri iš esančiųjų pozicijų geriausiai atitinka palikimą, kyla savaime.

Turint omenyje, kad, dialogui išsisėmus, besąlygiškas atsidavimas tradicijai yra paskutinis žingsnis prieš atvirą konfliktą, reikia paklausti, ar kartais nėra verta dėl tam tikrų gėrių visgi eiti į kovą? Status quo juk gali būti toks nepakeliamas, kad vertingiau būtų jį sugriauti nei, vengiant grumtynių, jį išsaugoti. Sutinku, kad tokie atvejai įmanomi, tačiau pateikiant sugriovimą virš išsaugojimo keliantį nuosprendį, reikia suvokti tris dalykus. Pirma – tai, kad sugriauti nebūtinai pavyks, kad status quo gali laimėti ir, reaguodamas į išpuolį, save dar labiau įtvirtinti. Antra, kad pergalę pasiekus nebūtinai pavyks įgyvendinti pokyčius, dėl kurių kova buvo pradėta ir nebūtinai, net jei pokyčius įgyvendinti pavyktų, jie atsiskleis kaip to verti – galbūt realybėje veikdami, pritaikyti, jie nuvils. Trečia, revoliucija įveda precedentą, kuris pateisina tolimesnes revoliucijas – net tikslus pasiekus yra pavojus, kad nauji naujų tikslų siekėjai, sekdami revoliucijos pavyzdžiu, nuspręs įvykdyti savas nuostatas atitinkantį perversmą. Į šias tris pastabas atsižvelgus, lengvabūdiškumas, su kuriuo dažnai tiek „elitistinės“, tiek „liaudiškos“ jėgos žiūri į status quo išardymą, turi pasirodyti nepasvertas.

Idėjinė trajektorija, kurią bandau nubrėžti, apibendrintai atrodo taip: iškilus nesutarimui atsiranda būtinybė jį išspręsti; kad sprendimas būtų įmanomas, reikalingas dialogas; kad dialogas būtų įmanomas, reikia suponuoti objektyvumą, vadinasi, atmesti laisvės, kol... koncepciją; suponuojant objektyvumą ir šiuo pagrindu vedant dialogą, būtina užtikrinti kuo didesnę žodžio laisvę, kad galimybė pasiekti bendras išvadas būtų kuo didesnė; atėjus laikui sprendimą priimti, bet nepriėjus bendrų išvadų, reikia būdo spręsti, kuris nesiremia diskusija; tokiam veikimui tinka arba jėga paremta savivalė (grįžtame prie laisvės, kol...) arba tradicija; tradicija yra pranašesnė, nes tam tikru laipsniu yra empiriškai pasitvirtinusi, o be to – nėra paremta jėga ir tokiu būdu jos autoritetas saisto ne per prievartą.

Mano galva, šiuo metu esame jėga paremtos savivalės stadijoje. Dialogo galimybės faktiškai yra pasiekusios ribą, bet, kadangi laikomasi laisvės, kol..., siūlymas gręžtis į tradiciją-arbitrą atrodo atgrasus ir dėl to neturime galimybės ribą įveikti. Tai matyti ne vien reakcijos į pandemiją – parodžiusios esminę takoskyrą laisvės supratimo klausimuose – kontekste, bet visoje aibėje visuomenę suskaldžiusių temų. Kas neleidžia šiai būsenai patapti atviru, pragaištingu susirėmimu, yra kažkada buvusios vienovės inercija – nors prielaidų sambūviui valstybiniame lygmenyje nebėra, ant jų kadaise iškilęs paviršius tebeturi tam tikrą jungiančią galią. Tai institucijų, mentaliteto ir įpročių veikimas, vėl – tam tikra tradicija. 

Neaišku, ar šios inercijos suteikiamo laiko pakaks, kad rastume kelią, kaip ištrūkti iš dabartinės aklavietės. Tačiau problemos gylio pripažinimas ir pasiryžimas išvengti tiesiogiai iš jos kylančių padarinių gali veikti kaip akstinas atsisakyti neginčijamo kiekvieno teisumo ir tapti prielaida atsiduoti į tradicijos, tęstinumo ir prieš mus buvusiųjų palikimo rankas.