J. Jasaitis. Žudikai neturi dorovinių idealų

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/03/23/j-... 2022-03-24 20:31:00, skaitė 251, komentavo 11

J. Jasaitis. Žudikai neturi dorovinių idealų

Mes labai dažnai mėgstame net skaudžiausius klausimus aptarinėti aptakiai, su visokiais „niuansais“, ieškodami subtilumo net ten, kur jo nėra ir būti negali. Šį kartą prieš mus yra nusikaltėlis, žmogėdra, neturintis ko prarasti ir dėl to visiškai nebesijaudinantis.

Tokio asmens emocijų skalė yra labai primityvi. Jokių aukštesnių tikslų jis niekada nesiekė. Vienintelis tikslas – perdalinti pasaulį, pasinaudojant tuo, kad dauguma „lyderių“ – jokie lyderiai. Jis žaidžia „va-bank“, kaip ir įprasta jį išauginusioje KGB žudikų aplinkoje.

Jungtinėse Valstijose vienintelis, blaiviai ir realistiškai vertinantis dabartinius Vladimiro Putino veiksmus, yra Entonis Blinkenas (Anthony Blinken). Bet jis kol kas – ne Prezidentas.

Putinas – joks lyderis. Bet kuris lyderis siekia pažangos, o šiam tipui jokios pažangos nereikia. Vienintelis jo siekis – susigrąžinti ir gal net dar labiau išplėsti rusišką imperiją, formuojamą apytiksliai nuo XIV amžiaus. Jis nesitikėjo tik vieno, kad lyderis iškils Ukrainoje, nes ukrainiečiai neturi kur trauktis.

Naujo holodomoro jokia tauta neištvertų. Holodomoras – J. Stalino 1932–1933 metais vykdytas bandymas išmarinti badu ukrainiečių tautą ir priversti ją įgyvendinti visuotinę Ukrainos kolektyvizaciją. Dabartinis V. Putino siekis – sunaikinti Ukrainos valstybę ir jos teritoriją prijungti prie Rusijos.

Ukrainos Prezidentas Volodimyras Zelenskis – aktorius, o Putinas – žudikas profesionalas, todėl jautėsi esąs daug kuo pranašesniu. Bet jis pamiršo Ronaldą Reiganą, taip pat aktorių, bet su blaivia galva ir sąžine. V. Putinui tokia sąvoka, kaip sąžinė, nesuvokiama. Mirtys jam – tik statistika.

Didžiausios pasaulio nelaimės prasideda tada, kai pasaulio užvaldymo scenarijų kuriančiam asmeniui susidaro vaizdas, kad pasaulyje nėra jam lygiavertės atsvaros. Nėra lygiaverčio lyderio. Mintimis peržvelkite tuos, kurie dabar užima didžiausių ir įtakingiausių valstybių vadovų pozicijas. Kuris iš jų yra vertas tikro lyderio pozicijos, kuris turi savą demokratinio pasaulio raidos scenarijų?

Tie, kurie pasižymi stipriu charakteriu ir turi aiškią ilgalaikę savo valstybės raidos strategiją, arba vadovauja nedidelėms valstybėms, arba yra pernelyg priklausomi nuo savo visuomenės kaitos (būsimų rinkimų ir pan.). Dauguma dabartinių vadovų neturi ir tvirtų, dar šeimoje įdiegtų dorovinių vertybinių orientacijų, todėl net nesugeba tinkamai reaguoti į visuomenės nuotaikų kaitą, pavyzdžiui, dėl kuro ar maisto kainų pokyčių kylančius visuomenės protestus, neomarksistų išpuolius, vis labiau įžūlėjančias LGBT provokacijas, kuriomis kėsinamasi į žmonijos prigimtį.

Kuriuo keliu pasaulis gali siekti visuotinės pažangos, kaip stabdyti klajoklinių nuotaikų plitimą, šie vadovai neturi jokio atsakymo. Tiek istorijos pamokų, tiek dabartinės pasaulio situacijos supratimas – labai paviršutiniškas.

V. Putino aplinka turėjo galimybę net kelis dešimtmečius gana išsamiai vertinti kitų valstybių vadovų asmenybes, jų charakterio bruožus ir gebėjimus. Jis yra įsitikinęs, kad gebančio operatyviai priimti visapusiškus sprendimus, galinčio niekais paversti jo sukurptą pasaulio pertvarkos scenarijų, tarp jų nėra.

Daugkartiniai kitų valstybių teritorijos užgrobimai deramo atsako nesulaukė ir žudiko ekspansinių planų nesustabdė. Dauguma šnekų apie „sankcijas“ net ir šiandien vertos tik tiek, kaip ir pagrasinimai išdykusiam paaugliui: „Nu nu nu, kitą kartą neduosiu tau saldainių“.

Turbūt ciniškiausi yra pažadai sustabdyti vakarietiškų prabangos prekių, įskaitant ir kvepalų, tiekimą Rusijai. Nejaugi kažkas iš tikrųjų tikisi, kad „Chanel“ kvepalų tiekimo nutraukimas duotų bent kokį apčiuopiamą efektą Rusijai, kurios tik penktadalis visuomenės lankėsi užsienyje, o apie kitas pasaulio valstybes sprendžia, vadovaudamasi jau daug dešimtmečių nesikeičiančiu oficialiosios propagandos turiniu?

Net jei Rusijai būtų stabdomas pagrindinių maisto gaminių importas, jo padarinius šios šalies ekonomika įveiktų per gana trumpą laikotarpį, nes ir maisto vartojimo tendencijos ten yra visiškai nepalyginamos su vakarietiškomis.

V. Putinas šiuo metu išbando Vakarų valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos institucijų reakciją į pačius šiurpiausius Rusijos karinius nusikaltimus. Barbariškai daužomi gyvenamųjų namų kvartalai, nutrauktas pagrindinių maisto gaminių, vandens ir elektros energijos tiekimas niokojamoms Ukrainos teritorijoms, bombarduojamos ligoninės ir gimdymo namai, kariškiai tiesiogine ugnimi apšaudo civilius, nuolat pažeidžia susitarimus dėl jau sutartų vadinamųjų „humanitarinių koridorių”, kuriais Ukraina bando išgelbėti sužeistus ir išgabenti žuvusius.

Siekiama įbauginti gyventojus ir priversti juos besąlygiškai pasiduoti okupacinei Rusijos kariuomenei.

O koks Vakarų valstybių tarptautinis atsakas? Kokiomis priemonėmis bandoma bent stabdyti civilių gyventojų žūtis Ukrainoje? Iki šiol didžiausias NATO rūpestis – ne Ukrainos tragedijos stabdymas, bet sieks nesukelti jokio preteksto Rusijai apkaltinti NATO įsitraukimu į karą.

Nėra jokių realių garantijų Ukrainai dėl jos prašymo tapti ES nare, išskyrus aptakias formuluotes „kada nors ateityje“ suteikti narės kandidatės statusą, vis pabrėžiant, kad būtina laikytis priėmimo procedūrų. Kaip sakoma, jei išliksi gyvas, gal kada nors ir apsvarstysime… Į tarptautines organizacijas priimamos tik sėkmingai besitvarkančios, jokių konfliktų su kaimyninėmis valstybėmis neturinčios šalys.

Tikriausiai kai kas dar nepamiršo, kad kai Lietuva prašėsi būti priimama į ES, jos prašymas buvo atidėtas vien todėl, kad infliacijos rodiklis kažkuria procento dalimi Briuselio centrui pasirodė per didelis. Po metų šis rodiklis jau tenkino ir Lietuva buvo priimta. Bet kas tada yra pati Europos Sąjunga?

Ar į ją priimama tik tada, kai visi ekonomikos rodikliai yra puikūs? Ar valstybės viena prie kitos nesiglaudžia tada, kai joms tikrai reikia paramos, kai jos neturi pavojingų kaimynų?

Kuo ką tik užsiėmė ES? Nors karo pavojus didėjo kasdien, Briuselio centras įžeidinėjo ir net svariomis finansinėmis sankcijomis grasino Vengrijai ir Lenkijai – valstybėms, kurių krikščioniškoji visuomenė gynė tėvų teisę šiomis vertybėmis vadovaujantis auginti savo vaikus.

Jokia ES sutartis Briuseliui tokios funkcijos nedelegavo. Niekas neturi teisės valstybėms narėms nurodinėti, kaip puoselėti savo tautinį paveldą, kaip tvarkyti visuomenės švietimą ar sveikatos apsaugą. Bet būtent tokie Briuselio „išsidirbinėjimai“ labai pasitarnavo Putino propagandai. Rusijos visuomenėje labai sumaniai žaidžiama Vakarų „moralinės degradacijos“ korta.

Per pastaruosius dešimtmečius Rusijos visuomenėje labai suvešėjo ypatinga nacistinės ideologijos – rusizmo atmaina. Apie tai, vos tik prasidėjus Čečėnijos suvereniteto naikinimui, labai taikliai įspėjo šios tautos lyderis a. a. Džocharas Dudajevas. Jis priminė, kad per kelis amžius trukusią imperijos plėtrą Rusijoje buvo pastoviai naudojamos prijungiamų vietovių „išvadavimo“ etiketės: šios vietovės ne užgrobiamos, o „išvaduojamos“.

Naujaisiais amžiais klijuota „vadavimo iš fašistų“ klišė, lyg bandant įrodyti, kad kaimyninėse valstybėse neva yra įsigalėjusios „fašistinės diktatūros“. Todėl jų užgrobimas vadintas arba „išvadavimu“ arba „savanorišku prisijungimu“. Nors nėra jokių faktų, nemaža dalis Rusijos visuomenės laikosi nuomonės, kad Vakaruose neva klesti fašizmas, o Rusijos kariuomenė stabdo jo įsigalėjimą.

Net tais atvejais, kai tarp Rusijos ir kitų valstybių būdavo sudaromos sutartys, papildytos išsamiais žemėlapiais ir tuometinių Rusijos vadų parašais, atsiradus siekiui jas prisijungti, visi diplomatiniai protokolai būdavo pamirštami. Visos sutartys išmetamos į šiukšlių dėžę, o jų vietoje siunčiami ultimatumai, kuriuose besąlygiškai reikalaujama įsileisti Rusijos (vėliau – sovietinę) kariuomenę. Net civilių tarpe kariško stiliaus apranga Rusijoje, o ypač jos provincijoje yra populiariausia.

Tokio turinio propaganda pastoviai skleidžiama tiek kariuomenėje, tiek plačiojoje civilinėje visuomenėje. Tai daroma labai įnirtingai, užgniaužiant bet kokią kitą nuomonę, net uždraudžiant minėti dar visai neseniai pasirašytus tarpvalstybinius susitarimus.

Metodika – labai primityvi, bet ir labai veiksminga – daugybę kartų tiražuojamas melas netrukus visuomenėje jau priimamas kaip aksioma, dėl kurios nediskutuojama. Per kelis šimtmečius vykusią imperijos ekspansiją Rusijos visuomenėje susiformavo rusų tautos pranašumo, lyginant su kitomis tautomis, tendencijos.

Taip atsirado net tyčiojimosi iš kitų tautos kalbos mada. Pavyzdžiui, lietuviai vadinti tokiais okupantų žargono žodžiais, kaip „labusai“ (nuo lietuviško pasisveikinimo „labas“) arba „klausiki“ (nuo lietuviško „klausyk“). Lietuviškų tautos dainų žodžiai buvo pakeičiami lyg ir panašiai skambančiais šlykščiais rusiškais keiksmais, vis dažniau reikalaujant „kalbėti žmoniškai“ (rus. – „govori po čelovečeski“).

Net užsiminus apie masinį vietinių gyventojų trėmimą ar naikinimą, tuoj pat atsiranda pateisinimas: „taigi juk jie visi – fašistai“. Todėl net dabar, V. Putino kariaunai užpuolus Ukrainą, vėl klijuojamos ukrainiečių tautos niekinimo etiketės.

Visa ši šlykšti rusistinė metodologija vėl masiškai tiražuojama tiek pačioje Rusijoje, tiek visame pasaulyje.

Jos nusikratyti net pačiai įvairiatautei Rusijos visuomenei prireiks ne vieno dešimtmečio.

Autorius yra socialinių mokslų daktaras, profesorius, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius