Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2022/0... 2022-05-15 19:06:00, skaitė 124, komentavo 3

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Autorius yra politikos filosofas, profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

1920 m. gegužės 15 dieną Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją – tikriausio ir giliausio Lietuvos ir lietuvių tautos ĮSIVALSTYBINIMO aktą. Jo paskelbta Lietuvos valstybė nebuvo ir negalėjo būti tobula. Tačiau nuo pat pradžių – nuo XIX a. tautinio Atgimimo sąjūdžio – čia viskas buvo tikra. 

O to tikrumo mastą ir didybę galima suprasti tik palyginus ir suvokus kontrastą tarp dviejų – nuosekliai ir tvirtai stojusios į vis plačiau išsiskleidžiančio įsivalstybinimo kelią Lietuvos ir dvejojančios bei pradėjusios bijoti ir gėdintis savęs pačios, galiausiai pasukusios IŠSIVALSTYBINIMO kryptimi mūsų dienų Lietuvos. Žvelgiant iš laiko nuotolio, tų dviejų Lietuvų skirtumai atrodo tokie dideli, kad virsta neperžengiama praraja.

Tais tolimais 1920 metais susirinkęs ir aną Valstybę paskelbęs parlamentas buvo tikras Steigiamasis seimas, o ne juo atgaline data pervadinta LSSR Aukščiausioji taryba.

Jo paskelbta ana Valstybė buvo tikra ir tapo brangi daugumai jos piliečių, nes buvo iškovota sunkių mūšių laukuose ir atpirkta karių ir savanorių krauju, o ne atgauta saujelės didvyrių gyvybės kaina, bet iš esmės – susigrąžinta be rimtos kovos, mosuojant vėliavėlėmis ir dainuojant taikiuose, net šventiškuose mitinguose.

Ana Valstybė pradėjo galvodama apie bendrąjį Tautos gėrį ir pirmiausia apie tuos, kuriems joje buvo sunkiausia, tad davė valstiečiams žemės – ji elgėsi visai kitaip negu ši, kuri prasidėjo masiniu visų piliečių kurto turto išgrobstymu mažos apsukriųjų saujelės naudai.

Anos Valstybės ateities vizijos ašis buvo visuotinis įsitikinimas, kad laisva Tauta turės susikurti savo gerovę ir klestėjimą sunkiu ir kantriu darbu, o ne mokydamasi „išmušinėti fondus” svetimų valdžių koridoriuose ir ugdydamasi apsukrumą „įsisavinti” ne savo triūsu ir pastangomis uždirbtus pinigus.

Ana Valstybė valingai teigė, kad tik ji yra saugus visų lietuvių prieglobstis ir gynėja bei kvietė būti juos ištikimus prie Baltijos krantų esančiai vienintelei ir tikrajai Tėvynei, o ne pamokslavo, kad lietuvio tėvynė yra visas pasaulis ar kad „Lietuva yra ten, kur gyvena nors vienas lietuvis”.

Ana Valstybė skatino ir rėmė lietuvių studijas užsieniuose primindama, kad tikisi ir laukia juos sugrįžtant statyti Lietuvos, o ne viešai mokė „išminties”, jog studijų užsienyje didžiausia vertė ir prasmė glūdi galimybėje ten pasilikti visam laikui ir susikurti asmeninę gerovę, o jeigu itin pasiseks – pasitaikius progai kažkokiu mįslingu būdu net ,,pagarsinti Lietuvą” ar retkarčiais sugrįžus į ją kaip svečiui, „pasidalinti gerąja patirtimi”.

Ana Valstybė susikūrė neturėdama nei vienos lietuviškos vidurinės mokyklos, bet spėjo išplėtoti visą lietuviško vidurinio ir aukštojo mokslo tinklą, kurio švyturiu tapo VDU, o ne jį išlietuvino taip, kad svarbiausiame dabartinės išsivalstybinančios Lietuvos  universitete neliko net lituanistikos katedrų pavadinimų, o kitam universitetui LDK Gedimino vardas tapo tik senamadišku ir nereikalingu pavadinimo priedėliu.

Ana Valstybė ugdė patriotizmą mokydama lietuvį didžiuotis savo kalba ir kultūra, ragino jas mylėti, gerbti ir puoselėti visose gyvenimo srityse, o ne diegė lietuviams tautinio ir valstybinio nevisavertiškumo jausmą ir neskatino kuo greičiau išsižadėti „pasenusios XIX a. lietuvybės” bei tapti „tikrais europiečiais”.

Ana Valstybė nepadarė vieno – nors, kaip rašė poetas, „vienas kraujo lašas būt tave apgynęs”, – lemtingą akimirką ji pasidavė neiššovusi nei vieno šūvio. Tačiau ji vis dėlto įrodė, kad buvo spėjusi įsivalstybinti ir įsišaknyti lietuvių protuose ir širdyse. Įrodė neįsivaizduojamai didele kaina. Valdžios bailumo ir neryžtingumo nulemtą tragišką klaidą daugelį metų nelygioje kovoje pokariu mėgino ištaisyti ir savo krauju atpirkinėjo tos Valstybės išauginta ir subrandinta Tauta. Partizanai turbūt netarė šių žodžių, bet neabejotinai prisiminė žūtbūtinei kovai juos įkvėpusius karius ir savanorius, kurie apgynė tą iš tiesų visiems laikams įsivalstybinusią 1920 m. gegužės 15-osios  Lietuvą. 

Lietuvą, už kurią, nepaisant visų jos netobulumų ir trūkumų, buvo verta kovoti ir mirti su paskutiniais žodžiais lūpose, kurie tikrai galėjo būti šie: „Šlovė Lietuvai! – Didvyriams šlovė!”