V. Valiušaitis. Kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti“?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/06/15/v-... 2022-06-15 15:41:00, skaitė 227, komentavo 11

V. Valiušaitis. Kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti“?

Klausantis Putino pareiškimų ir matant kas dabar darosi Ukrainoje, natūraliai kyla klausimas: kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti“?

Putinas pasijuto Petro I-ojo „įpėdiniu“, jam irgi, girdi, tenkanti misija “susigrąžinti prarasta“… Nors Petras I-asis ir jo įpėdiniai iš tiesų ne „susigražino“, o tiesiog grobė svetimas žemes. Ir Peterburas arba Petrogradas stovi ant finougrų žemės, nekalbant jau apie Kareliją, aplėštą 1939-1940 m. Žiemos karo kampanijos metu.

Prisimenu, kai Atgimimo pradžioje buvo paskelbtas Petro I-ojo testamentas (jį vakar priminė Darius Kuolys, savo Feisbuko sienoje) tuojau pakilo alasas, esą tai falsifikatas, netikras dokumentas.

Tikras ar netikras – antraeilis klausimas, svarbu, kad Putino žodžiai ir Rusijos veiksmai patvirtina tai, ką Petras I-asis ar kas kitas jo vardu rašė prieš amžius. Tik dabar fraziologija šiek tiek kita – jie nebegrobia, o „denacifikuoja“.

Pirmą sykį ukrainčius bolševikai „denacifikavo“ išsyk po 1917 m. spalio revoliucijos, išžudę, apiplėšę ir ištrėmę į Sibirą išsilavinusius, labiau pasiturinčius, socialiai aktyvesnius žmones.

To pasirodė negana. Ukrainiečių ūkininkai vis tiek, net ir prie bolševikų, gyveno „per gerai“. Vėl aniems teko pareiga „denacifikuoti“ antrą kartą, sukeliant 1931-1933 siaubingą badmirį (Holodomorą), tikrą ukrainiečių tautos genocidą, pasiglemžusį mažiausiai 7 mln, o kai kuriais skaičiavimais – iki 20 mln. gyvybių.

Trečią kartą „denacifikavo“ ukrainiečius jau po II pasaulinio karo, nes ukrainiečiai parodė ambicijų bandyti pakovoti už savo nepriklausomą ir atskirtą nuo Rusijos Ukrainą.

Nepaisant to, kad Ukraina baisiai nukentėjo ir nuo vokiečių okupacijos, 1944 m. veikė per 100 tūkst. Ukrainos antibolševikinio pasipriešinimo partizanų.

Taigi, iki Stalino mirties 1953 m. Gulago lageriai buvo pilni ukrainiečių kurie, drauge su lietuviais (dažnai irgi partizanais ir pasipriešinimo dalyviais), buvo įvairių sukilimų ir nepaklusnumo akcijų inspiratoriai.

Dabar „denacifikuoja“ Ukrainą ketvirtą kartą…

Mus, lietuvius, „denacifikavo“ du kartus – 1940-1941 ir 1944-1953 metais, irgi raudonojo teroro priemonėmis. Tai, ką matėme Bučioje ir kitur – pas mus jau buvo.

Kai Hitleris užpuolė savo draugą Staliną, su kuriuo 22 mėnesius glaudžiai bendradarbiavo, rėmė vienas kito avantiūras ir tarptautinį banditizmą, plėšiant laisvas ir nepriklausomas valstybes, 1941 m. birželio 26 d. „Chicago Tribune“ paskelbė vedamąjį, kuriame rašė: „Su Stalino morlaline ir medžiagine parama Hitleris užėmė net keliolika valstybių, todėl Hitleris nutylėjo, kai Stalinas užgrobė Lenkijos, Suomijos dalis ir okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.“

Laikraštis toliau rašo, kad prieš okuojant Lietuvą, Latviją ir Estija tos trys Baltijos valstybės darė didelę pažangą ir sparčiai turtėjo: „Kontrastas tarp tų žmonių gero gyvenimo standarto, jų padorumas, švarumas ir padėtis už sienos Sovietų Rusijoje pasaulį stebino.

Kai Hitleris leido komunistams įsikraustyti į tuos tris kraštus, purvinoji sienos pusė užplūdo ir pažemino laisvus ir save gerbiančius žmones. Jie buvo auka dviejų susimokiusių žemgrobių.”

Į šarvuočius kraunamos pavogtos ukrainiečių skalbimo mašinos, nešiojami kompiuteriai ir mobilieji telefonai rodo, kaip „ruskij mir” stebisi Ukrainos „turtais“. Įsivaizduokime tik, jei tas „ruskij mir” ateitų pas mus trečią kartą!?.. Gi būtų tas pats, kas jau buvo.

O buvo štai kas. Rašo ne koks anonimas, o ponia Vileišienė, garsiosios Vileišių giminės atstovė, savo dukrai į JAV, vos tik išvijus bolševikus iš Lietuvos 1941 m. Jos laiškas buvo paskelbtas Čikagos dienraštyje „Draugas“, 1941 m. spalio 8 d.

BAISIOS BUVO DIENOS, NIEKAS NEŽINOJO KAS GALI BŪTI

Pirmasis iš Lietuvos laiškas po bolševikų pasitraukimo persunktas siaubo

CHICAGO, Ill., spalių 7 d. — Štai šiomis dienomis Jungtines Valstybes pasiekė turbūt pirmasis laiškas iš Lietuvos, išsiųstas jau po bolševikų pasitraukimo.

Laiškas rašytas p. Vileišienės savo dukrai p. Devenienei ir iš Lietuvos išsiųstas šių metų rugpjūčio mėnesio 24 dieną. Laiško tekstą, dėl jo įdomumo, ir paduodame žemiau ištisai.

Išlikom gyvi

„Miela ir brangi dukryt, tėtė, aš, Ritutė ir Kaziai likom gyvi. Bet mūsų šeimos liko skaudžiai paliestos. Mykolėlį išvežė iš Vilniaus kalėjimo birželio 16 d. į Archangelsko guberniją. Birutę, Karolį ir vaikučius išvežė Sibiran birželio 17 d. Dar išvežti Vincai su vaikais, Juozas Vileišis su visa šeima, Jonas ir Jurytė Klungevičiai, jo brolis Mykolas su šeima, Černeckių šeima ir daug pažistamų. Apskaitoma maždaug 38,000.

Griebė iš nakties

Ir tai griebė iš nakties, kai dar miegojo, gaudė visus kas bėgo. Baisios buvo dienos, niekas nežinojo kas gali būti už minutės.

Mes ir kiti buvom sudėję daiktus, ruošėmės kelionei.

Likom stebuklingai, paskui sužinojom, kad kitas gaudymas buvo skirtas birželio 29 d., žadėjo visus išvežt. Diena mūsų išvadavimo buvo birželio 22 d., 4 val. ryto. Nenorėjom tikėti – tiek džiaugsmo.

Nebaisios buvo kovos

Nebaisios buvo kovos, geriau būtume užmušti, negu kankinami. O jie buvo žiaurūs ir baisūs: pjovė vaikus, moteris, neščioms moterims pjovė pilvus, vyrus kankino, kryžiavojo, degino ir vis negalėjo prisisotint nekaltojo.

Aš šaukiuos prie jūs, gelbėki, gelbėki. Vargšai išvežtieji Sibiran be jokios šviesios dienos, bado ir šalčio, alkani, žmonos be vyrų, baisu pagalvoti. Tu būk su vaikeliais vietoj. Žemės mes nedirbam, gyvenam Jūsų namuose su Fledžinskais.

Daug išėjo laisvėn

V. Valiušaičio faksimilė

V. Valiušaičio faksimilė

Žilinskai – sveiki, išsislapstė. Daug iš kalėjimų išėjo laisvėn. Ukmergėj beveik visi, nušovė kelis man pažįstamus. Politinių kalinių išsiųsta per 12.000. Daug ką nužudė birželio 22 dieną.”
Bučiuoju širdingai, Mamutė.”
* * *
Kitas liudijimas vienas prie vieno atkartoja tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.

RŪPINASI IŠVEŽTŲJŲ ŽMONIŲ GRĄŽINIMU

Visur ieškomi bolševikų nužudytų žmonių užkasti lavonai. Surašinėjami per karą su bolševikais padaryti nuostoliai.

Lietuvos Raudonasis Kryžius gavo žinių, kad daugelis Kauno kalėjimo ketvirtojo skyriaus politinių kalinių ir vežtųjų į SSSR yra Minske.

Yra nemaža ir tokių, kurie nepasiekė Minsko. Tie išvežtųjų daliniai yra išsisklaidę ir visais keliais stengiasi sugrįžti į savo gyvenamąsias vietas. Jiems visur paramą teikia vokiečių kariuomenė.

Raudonasis Kryžius šiuo metu siunčia automobilius ir kitokiais būdais rūpinasi jų pargabenimu iš Minsko.

Žiauriems bolševikams ištisus valdymo metus siautėjant, išžudyta daug politinių kalinių, kurie paslapčiomis užkasti įvairiose vietose.

Be to, paskutinėmis dienomis išžudyta daug nekaltų civilių gyventojų, kurie paskubomis palikti nužudymo vietose.

Raudonojo Kryžiaus nukentėjusiems nuo karo komitetas yra yra susirūpinęs surasti tokius užkastus lavonus, juos atpažinti ir tinkamai palaidoti.

Todėl komitetas prašo visus gyventojus, žinančius užkastų lavonų vietas bet kuriose Lietuvos srityse, tai skubiai pranešti apie tokias vietas Raudonajam Kryžiui.

Elta skelbia: Lietuvos apskričių ir miestų viršininkai ir burmistrai organizuoja miestuose ir miesteliuose sudegusių ar sugriautų trobesių likučių tvarkymą, renkant ir kaupiant akmenis, plytas, pusplytes, statybinį laužą, apdegusią miško ir kitokią medžiagą.

Miško medžiagą paima į savo globą. Iš vietoje esančių matininkų suorganizuojamos brigados, kurios sužymi sugriautų ar apdegusių miestų bei miestelių dabartinę būklę, pažymėdami ant planų sunaikintuose kvartaluose atskirų sklypų ribas.

Šie planai bus reikalingi skubiam sunaikintų kvartalų perprojektavimui.

Be to, surašoma, kiek šeimų ir kiek asmenų liko be pastogės. Nustatyti, kiek sunaikinta viešojo pobūdžio trobesių, kaip tai mokyklų, ligoninių, bažnyčių kt., kokia jų buvusi kvadratūra ir kubatūra.

Visos šios žinios siunčiamos Komunalinio Ūkio Administracijai, Kaunas, Putvinskio. g. Nr. 27.

Buvusiųjų miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų statybos remonto kontoros nuo m. birželio 23 d. nebeveikia. Kontorų turtą perima vietos savivaldybės. Visi kontoros tarnautojai, nereikalingi vietos savivaldybėms ir jų neperimti, iš tarnybos atleidžiami.

Kooperatyvų Sąjunga „Linas“ skelbia: „Šį pavasarį dėl įvairių priežasčių liko nieku neužsėti gana dideli ariamos žemės plotai. Kraštui reikalingas maistas ir įvairios žaliavos, o ūkininkams pinigai, todėl neužsėtos žemės negali likti nė vieno hektaro.

Tuos plotus, kuriuos galima užsėti ir kurie iki šiol dar neužsėti, būtina užsėti linais. Birželio mėn pabaigoje ar net liepos mėn. pradžioje pasėti linai iki rudens dar suspės užaugti ir prinokti.

Karo metu linai ir sėmenys – labai brangios ir reikalingos prekės, todėl už linų ūkio produktus ūkininkai galės gauti daug pinigų.

Gerų sėklinių dėmenų galima pirkti linų pirkyklose ir kooperatyvuose. Vartoti juos kitiems, ne sėjos, reikalams griežtai draudžiama.

Draugas, 1941 m. rugpjūčio 13 d.

V. Valiušaičio faksimilė

V. Valiušaičio faksimilė