J. Survilaitė. A. Koniukovas: pančiai Lietuvai

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/06/16/j-... 2022-06-16 21:50:00, skaitė 209, komentavo 4

J. Survilaitė. A. Koniukovas: pančiai Lietuvai

Šiandien Ukrainoje bjauriai sukantis Rusijos agresyviosios istorijos ratui, kasdieną matant pulkus iš savo Tėvynės išvarytų pabėgėlių, mintys nesulaikomai skrenda į Antrojo pasaulinio karo tragedijos puslapius…

Skaitant prof. J. Ereto pokaryje Romoje išleistą knygą Tremtis – prakeikimas ar uždavinys ne kartą teko pergyventi Rusijos agresijos sužlugdytus lietuviškojo tautos elito likimus.

Eretas lietuvius pabėgėlius Vakaruose guodė tuo, jog lietuvio moralinis gajumas, laimei, turės ir teigiamų pasekmių.

Giliai širdyje išsaugotus savo tautinės išminties šaknų perlus lietuviai gali drąsiai verti į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties grandinę:

…reikia suprasti, kad lietuvio opozicija prieš rusišką politinę priespaudą, idėjinį terorą, dvasos išprievartavimą tik parodo, kad tauta morališkai dar yra sveika, kad jos teigiamos jėgos dar nepalaužtos, kad ji idėjiškai dar gali ir sugeba priešintis tamsioms užmačioms… (1974)

Tokie moraliniai sumanymai ryškūs išeivijos archyvuose susipažįstant su 1945 m. Šveicariją pasiekusiu karo pabėgėliu, deja, anksti išeivijoje mirusiu, teisininku/žurnalistu Andriumi Koniukovu (gmusį 1904 m.).

Kauno VD universitete jis sėkmingai buvo apgynęs diplominį darbą reta tema: „Seksualiniai nusikaltimai ir teisė“, o dirbdamas medicinos žinovu išleido knygą „Vaikai nusikaltėliai“.

Prieškario Lietuvoje jau buvo įgijęs gražią literatūrinę patirtį, dirbo žurnalų: „Spindulys“, „Lietuvos sparnai” , „Gailestingoji sesuo“ bei humoristinio laikraščio „Šakė“ redaktoriumi.

Buvo nepaprastai jautrios sielos, Tėvynės ilgesio kankinamas, neapykanta ir prakeiksmu okupantams nuolat degančia širdimi, vienišuolis poetas lyrikas…

Išeivijoje savo apsakymus, noveles, reportažus, eilėraščius skyrė Tėvynės Lietuvos įvaizdžiui sureikšminti. Jo apsakymus, eilėraščius, noveles, reportažus nuolat spausdino Kanados lietuvių laikraštis Nepriklausoma Lietuva, (pasirašinėjo Vilkaviškiečio slapyvardžiu.)

Žinau, manoj šaly rugiai jau plaukia,
deja, juos kirsti ruošias svetimi
Mūs sesės, broliai Sibiro platybėj galo laukia,
o Lietuvai šėtono pančiai kalami.

(1946, Šveicarija.)

Jo literatūrinių kritikos straipsnių cikle „Dėl tariamos bolševizmo evoliucijos“ aštriai kritikuojamas lietuvių parsidavėliškumas okupantams, jų kolaboravimas.

Įdomu, kad A. Koniukovui rūpėjo ne tik okupacijoje likusių lietuvių menininkų likimas, bet savo straipsniuose jis atvirai rašė ir apie rusų rašytojų padėtį: su gailesčiu kalbėjo apie A. Achmatovą, Zosčenką jų tragišką likimą: …tokie rusų literatūros švyturiai uždusinami totalizmo gniaužtuose. („Nepriklausoma Lietuva“, Kanada, 1946m.)

Šveicarijos Yverdono pabėgėlių stovykloje Koniukovas buvo atsakingas už kultūrinę veiklą, o 1945 metų gegužyje stovykloje surengė lietuvių išeivių chorą (vadovas muzikos mokytojas šakietis S. Stasiulis).

Choras sekmadieniais giedodavo šventose Yverdono bažnyčios mišiose, o, pagal galimybes, koncertuodavo įvairiuose Šveicarijos kantonuose.

Jo prisiminimuose literatūriškai nuspalvintos kelionės keliaujant su karo pabėgėlių choru, kurio pristatymus vietiniams jis gražiai pristatydavo.

Pradžioje choro vadovas Stasiulis naudojosi tik iš Lietuvos atsivežtomis lietuvių kompozitoriaus S. Šimkaus natomis chorui, o vėliau iš Amerikos lietuvių persisiųsdino daugiau, ir savo repertuarą paįvairindavo kitais lietuvių kompozitoriais.

Vesdamas išeivijos choro pasirodymus Koniukovas klausytojams paruošdavo trumpas paskaitas apie išskirtinio lietuviško meno istorinius vingius, šimtmečius apimančią lietuviškos kultūros evoliuciją, įtaigiai kalbėdavo apie lietuviškojo meno paskirtį, sugebančią atspindėti prigimtinius jausmus ir išgyvenimus, kurie istorinių sukrėtimų panoramoje žiūrovus ir klausytojus ypatingai jaudino:

Visi lietuviškų dainų tyrinėtojai lietuvių liaudies dainuose įžvelgia liūdesio ir ilgesio pradus, todėl kitataučiai, pasiklausę lietuviškų melodijų, klausia: „kodėl jūsų dainos tokios liūdnos?“ – aiškindavo choro koferensė A. Koniukovas.

Susirinkusiems į lietuviško choro koncertus žiūrovams Koniukovas paaiškindavo, kokius istorinius perversmus Lietuvai teko išgyventi, nepamiršdamas ir dabartinio Tėvynės likimo, kai Lietuva pergyvena žiauriausią pasaulyje sovietų okupaciją.

Prieš jus stovi ne puikių pasiruošimo sąlygų išlepintas profesionalių dainininkų choras, o sunkiose karo pabėgėlių lagerio sąlygose susikūręs lietuviškų dainos mėgėjų būrelis…

Lietuviškų choro dainų išsižioję klausydavosi vietiniai gyventojai, nes tarp Alpių kalnų jos gausdavo nepaprastai stebuklingai.

Aš tas dainas, nežemiškai skambančias Alpių aidais net grabe gulėdamas girdėsiu... – iki mirties prisimindavo dr. Jurgis Steponavičius.

Dr. A. Gerutis rašo, kad lietuvių pabėgėlių stovykloje – Yverdone jį nustebino vietinių radio laidų kambarys, kurį įrengė A. Koniukovas.

…čia tremtiniai klausosi radio žinių, lietuviškos muzikos, pasiskaito laikraščių, klausosi lietuviškos grožinės literatūros ištraukų, rengia šachmatų turnyrus, pakortoja ar pažaidžia tautinius žaidimus.

Naujų spaudos dalykų įsigijimui pabėgėliai į bendrą kasą kas mėnesį įmoka po du santimus… (prancūziškoje CH dalyje taip vadinami centai.)

1945 m. Koniukovo suburta kūrybinė pabėgėlių grupė paruošė gražų sumanymą šveicarų nacionalinei šventei – Rugpjūčio 1-ajai: buvo paruošta lietuvių vaikų eisena su simbolinėmis lietuviškomis figūromis bei šventinio pobūdžio apranga.

Lietuvių sumanymu pavadintos karo pabėgėlių stovyklos Židinio dailininkai, vadovybė ir mokytojos turėjo įdėti labai daug triūso, kol tinkamai parengė vaikus įspūdingai eisenai, kai arkliuko traukiamas vežimėlis su Rimšos „Vargo mokykla“, ir lietuviška trobelė su Lietuvos peizažu susilaukė milžiniško pasisekimo.

Kiek leido sąlygos vaikai buvo aprengti lietuviškais tautiniais rūbais… Šveicarų žiūri komisija lietuvaičių spektakliui paskyrė pirmąjį apdovanojimą…“ („Alpių lietuviai“, p. 81).

…Kai 1990 metų tradicinė Europos lietuviškų savaičių šventė žymėjo dviejų okupacijos išskirtų Lietuvos dalių: emigravusiosios nuo sovietų okupacijos ir okupuotosios susivienijimą.

Šioje švenėje su Lietuvos delegacija į Šveicariją atvykęs poetas M. Martinaitis 1992 m. knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ rašė:

Pabuvęs tokioj lietuviškoj draugijoj, supranti, kaip niekur kitur: kad lietuviai yra ir pasaulio tauta, kad tą jausmą ir tokią galybę mums išsaugojo išeivija – per savo vargą, savo skausmą ir tremtį…

Tik kultūra, menas, poezija įvairiose pasaulio vietose pajėgia sudvasinti tokius regėjimo taškus, iš kurių gali pamatyti save, savo kraštą, patirti jo patrauklumą, suvokti savo nelaisvės dydį…

Taip kartais išsipildo poezija, tampa mažyte tavo gyvenimo atkarpa… (psl. 101).

Gaila, jau ne visiems PLB išeiviams likimas lėmė pasidžiaugti, kai Lietuvos leidyklos išspausdino pirmąsias išeivijos literatūros antologijas: A. Zalatoriaus 2006;  D. Kuizinienės 2007.