Vytautas Sinica. Landsbergio tranzito lošimo kaina

Autorius: propatria.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-07-23 06:58:00, skaitė 113, komentavo 2

Vytautas Sinica. Landsbergio tranzito lošimo kaina

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Birželio mėnesį Lietuvos vardas nuskambėjo toli už Lietuvos sienų po to, kai Lietuva sustabdė įvairių prekių tranzitą iš Rusijos į Kaliningrado sritį. Sprendimas iššaukė Rusijos pyktį ir grasinimus, tačiau daug svarbesnis buvo jo suderinimas ES formatu, nes tai – ES lygmens klausimas. Galiausiai po Europos Komisijos išaiškinimo tranzito draudimas bent laikinai atšaukiamas. Kaip vertinti visa tai, kas įvyko?

Ko norėtume? 

Pradžiai užfiksuokime, ko norėtume. Lietuva suinteresuota kuo griežtesnėmis ir taiklesnėmis sankcijomis Rusijai apskritai, kuo didesniu Rusijos nusilpimu, taigi ir kuo griežtesnėmis sankcijomis tranzitui į Kaliningrado sritį. Būtų idealu, kad Lietuva blokuotų visą tranzitą į Kaliningradą, Rusijai paliekant tik vandens ir oro transportą. Tačiau tranzitas per Lietuvą yra ES lygmens klausimas, t. y. ES išorinių sienų klausimas ir kaip toks sprendžiamas ES lygiu. Todėl ir tranzito draudimas – bet kokio masto – turi būti pasiektas tik ES lygiu.

Kas įvyko? 

Dabar jau aišku, kad Lietuva vienašališkai įvedė tranzito į Kaliningradą draudimą, nesant tokio sutarimo ES lygiu. Sprendimas buvo priimtas interpretuojant iš tiesų tam prielaidų paliekančią ES sankcijų paketo formuluotę. Reikia pripažinti, kad ši formuluotė teikė daugiau pagrindo tranzitą leisti. Bet kuriuo atveju, sprendimas priimtas Lietuvos ir iššaukė spaudimą būtent Lietuvai.

Pradėjus stabdyti krovinius į Kaliningradą Rusija sureagavo grasinimų lavina. Visi jie buvo pabrėžtinai abstraktūs: Lietuvos veiksmai vadinti visų ribų peržengimu, civilizacijos paneigimu, žadėta reaguoti visomis galimomis priemonėmis, griežčiausiai įmanomai ir panašiai. Tačiau regis, kad niekur nebuvo tiesiai įvardyta karinės agresijos kaip atsako į sustabdytą tranzitą. Tiesiogiai grasinti karu NATO narei Rusija visgi nedrįso.

Įtemptoje situacijoje visgi prasidėjo kaltų – ar jeigu nelaikysime sprendimo blogai įgyvendintu – tai herojų paieškos. Kažkodėl herojais visi įvardijo kitus, ne save. Užsienio reikalų ministerija, kurioje veikia viceministro Adomėno kuruojama Sankcijų grupė, teigė, kad tranzito stabdymas yra Europos Komisijos sprendimas. Vėliau nuskambėjo vieši svarstymai, kad tai suderėjo Lietuvos vardu dėl sankcijų derėjęsis Užsienio reikalų viceministras R. Karoblis, taip pat kad tai – deja vu – „Lietuvos geležinkelių“ sprendimas. Iš tiesų tai buvo Lietuvos URM sprendimas, kurio Europos Komisija nestojo ginti. Ne pačios sankcijos, o būtent viešos atsakintųjų paieškos padarė didelę gėdą Lietuvai partnerių akyse. 

Europos Komisija nesiėmė vienareikšmiškai palaikyti Lietuvos pozicijos, kad tranzitas turi būti stabdomas, priešingai, buvo itin dviprasmiška, mat pati neskubėjo užimti pozicijos ir galimai tapti atsakinga už eskalaciją. Vietoje to klausimas užtęstas Lietuvai kreipiantis į EK dėl sankcijų teksto išaiškinimo. Galiausiai gautas išaiškinimas, kad sankcijos nedraudžia tranzito per Lietuvą, kas – reikia pripažinti – ir buvo labiausiai tikėtina iš sankcijų teksto. 

Pasekmės Lietuvai?

Labai svarbu suprasti, kad išaiškinimas iš tiesų nebuvo joks išaiškinimas, o visiškai politinis sprendimas. Tą akimirką, kai Lietuva kreipėsi išaiškinimo, pats tokio prašymo faktas leido EK priimti ir vienokį, ir kitokį sprendimą. EK priėmė Rusijai palankų ir situaciją švelninantį sprendimą tranzitą leisti. Tai ES lyderiaujančių šalių politinės valios ir noro nekonfrontuoti su Rusija išraiška. Mūšį dėl tranzito į Kaliningradą Rusija tad vienareikšmiškai laimėjo. 

Po EK išaiškinimo Lietuvoje kilo skirtingos reakcijos į tranzito istoriją. Vyriausybės kritikai patenkinti kartojo, kad „mes tą ir sakėme“, juk „sprendimas buvo akivaizdus“. Įdomiai pasidalino valdančiųjų ir jų šalininkų reakcijos. Vieni jų puolė piktintis ES nuolaidžiavimu ir tuo, kad Lietuvos diplomatijos vadovai neatstovėjo savo pozicijos, nusileido Rusijos (per Vokietiją?) spaudimui. Tą darė ne tik Lopata, bet ir buvusi prezidentė, grįžusį į savo griežtos rankos vaidmenį. Tuo tarpu pati Užsienio reikalų ministerija apsimetė, kad yra visiškai patenkinta sprendimu, kad tokio ir norėjo, pasidžiaugė tais ribojimais, kuriuos EK patvirtino, ir tikėjosi, kad tuo ir pasibaigs.

Tačiau teisiausia buvo gana negausi grupė, komentavusi, jog klaida padaryta daug anksčiau. Grybauskaitei barantis, jog Lietuva neturėjo drąsos atstovėti savo pozicijos, labai svarbu patikslinti, kad ją reikėjo atstovėti ne po, o prieš skandalą. Lietuva turėjo siekti griežtesnių tranzitą apimančių sankcijų, tačiau tik kaip bendro ES sprendimo, kuris atsispindėtų pačiose sankcijose. To nepasiekusi Lietuva eilinį kartą išsišoko vienašališkais veiksmais ir eilinį kartą liko be sąjungininkų palaikymo tokioje avantiūroje. Tas pats veiksmas nebūtų jokia avantiūra, jeigu būtų pasiektas ir priimtas ES vardu. Ten reikėjo stengtis ir rodyti stuburą. Nesugebėjus to padaryti, tenka pripažinti ES sprendimus ten, kur jie iš tiesų yra ES. Piktinimaisi, kaip gali būti, kad Lietuva dabar neva nebe valstybė, o tik pravažiuojama teritorija, žavūs, bet demagogiški – su tokiu sienų traktavimu besąlygiškai sutikta pasirašant ES sutartis.

Apibendrinant reikia įvardyti tikrąją tranzito draudimo istorijos žalą. Ji nėra Rusijos agresijos grėsmė. Rusija yra agresyvi šalis ir jai nereikalingi jokie pretekstai pulti, jei ji nuspręstų pulti. Rusija puls, kai ar jei jausis pakankamai stipri ir saugi tą padaryti. Tam ji visada susiras pateisinimą, kad ir ką darytų Lietuva. Tranzito istorija buvo žalinga ne dėl to, kad buvo provokuojama Rusija, o dėl to, kad mūsų svarbiausių partnerių akyse vėl – kaip su Taivano atstovybės atidarymu – vienašališkais veiksmais stojome į kovą, kurioje ne tik norimas, bet ir būtinas visos ES ir, tiesą sakant, NATO palaikymas. Šių veiksmų, dabar jau aišku, ėmėmės be išankstinio susitarimo su partneriais ir jų akyse praradome bent dalį pasitikėjimo ir pagarbos, kaip nuspėjama ir stabili valstybė. Tai yra tikroji istorijos žala. Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.