Vytautas Radžvilas. „Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas“ (I dalis)

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-07-28 23:13:00, skaitė 219, komentavo 14

Vytautas Radžvilas. „Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas“ (I dalis)

Nepriklausomybės Sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

https://youtu.be/VI88IUoyzTw

- Edvinas Jusys. Profesoriau, Kremlius vykdo denacifikaciją Ukrainoje, ir visi suprantame, ką tai reiškia. Kaip teoriškai paaiškinti šį reiškinį, kokie Rusijos tikslai? 

- Vytautas Radžvilas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas šiandien svarbiausia: vyksta dvejopa sumaištis – ne tik geopolitinė, bet ir intelektualinė. Šita sumaištis yra nepaprastai pavojinga, nes kai kalbame apie labai rimtus politinius dalykus, didžiausia nuolatos tykanti grėsmė yra nesugebėti atpažinti ir tiksliai įvardyti, kas vyksta. 

Savo prigimtimi ideologija yra tam tikros visuomenės vizijos projektas, primenantis architektūrinį, nes juo mėginama parodyti, ant kokių pamatų turi būti statoma visuomenė, kaip ji turi būti sutvarkyta, kokie tos visuomenės tikslai. Tokių projektų tykantis pavojus yra tas, kad nepaprastai sunku atpažinti, kada projektas yra realistiškas, o kada atitrūkęs nuo tikrovės. Ideologiniai projektai savo esme yra hipotetinės proto konstrukcijos, kitaip tariant, jiems galioja tas pats principas kaip ir gamtos moksluose, kur neatsitiktinai sakoma, jog „teorija yra teisinga, nes galioja.“ Ką tai reiškia? Kadaise turėjome Niutono fiziką, bet paaiškėjo, kad esama dalykų, kurių ši fizika nebepaaiškina. Atsirado naujos teorijos. Kaip gamtos, taip ir socialinio žinojimo srityje veikia labai griežti principai, bet kai iškeliami fundamentalūs politiniai ideologiniai projektai, jų veiksmingumo ir tikrumo negalima patvirtinti gamtos mokslų metodais, eksperimentais. Socialinių mokslų srityje padariniai iš tikrųjų patikrinami praktiškai, bet išryškėja tik po daugybės metų ar net po dešimtmečių. Dažnai būna per vėlu, klasikinis pavyzdys yra komunistinis eksperimentas, kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir Kinija XX amžiuje. Kai buvo atsitokėta, buvo per vėlu, nes praradus sąlytį su tikrove ir per toli nuo jos atitrūkus jį atkurti tampa per sunku. 

Istorinių pavyzdžių apstu: kad ir Sovietų Sąjunga, kai pradėjo jai lemtingą karą Afganistane. Be abejo, jos vadovybė puikiai žinojo, kas tai per šalis, kad tai iš esmės dar feodalinio tipo visuomenė. Ji buvo užtvindyta sovietų agentais, kurie įspėjo, kad ši avantiūra yra labai pavojinga. Tačiau kas laimėjo? Be abejo, ideologinis angažavimasis, nes užsiimantis ideologine propaganda nejučia peržengia ribą, kai pradeda ja tikėti pats ir nugrimzta į beviltiškas iliuzijas. Sovietai nuoširdžiai patikėjo, kad Afganistane esąs kažkoks proletariatas, kuris nori atsikratyti išnaudotojų valdžios ir tik laukia išlaisvintojų. Kaip tas proletariatas pasitiko išlaisvintojus, žinome. 

Lygiai tas pats atsitiko ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Žinome, kaip jos baigė savąjį karą Afganistane. Dabar jau visi pripažįsta, kad jie taip ir nesugebėjo apsispręsti, ko siekia toje šalyje. 

Galiausiai turime pavyzdį, kuris yra visiškai naujas. Tai, be abejo, Vladimiras Putinas. Visiškai akivaizdu, kad net jeigu jo žvalgyba buvo absoliučiai beviltiška, kad buvo iššvaistytos milžiniškos lėšos, skirtos rengti vidaus sukilimą Ukrainoje žengiant rusų armijai, ir daugybė šitų dalykų buvo paprasčiausias melas ir egzistavo tik popieriuose, o pinigėliai tekėjo į kažkieno kišenes, vis dėlto iškyla klausimas, kaip žmogus, tarnavęs sovietų užsienio žvalgyboje, galėjo būti toks aklas. Principinis atsakymas yra aiškus – ideologinė autohipnozė. Šia prasme galima teigti, kad Putiną paradoksaliai pražudė tai, kad jis buvo superidėjiškas. Superidėjiškais – vyresnioji karta turbūt atsimena – ir sovietmečiu vadindavome tuos komjaunuolius ir komunistus propagandininkus, kurių sakomi dalykai kiekvienam sveiko proto žmogui keldavo šypseną. 

Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas.

- Bet kokios tos iliuzijos? Žinome, ko norėjo sovietai. Ar Putino noras buvo panašus, ar kitoks?

- Putino vaizdinys buvo iš esmės sovietiškas, tik kitaip įpakuotas. Mat jeigu kalbame apie denacifikacijos programą, ta programa iš tikrųjų yra nuožmi, nes kaip tik šiomis dienomis vienas Rusijos Dūmos deputatas labai aiškiai pasakė, kad ukrainiečius reikia denacifikuoti. Iš esmės Ukrainos laukė siaubingi dalykai.

- Ypač tų, kuriuos paėmė į savo teritoriją. 

- Taip, bet jeigu jie būtų užgrobę visą Ukrainą, visur būtų vykdomas totalinis valymas, kitaip tariant – denacifikavimas, kuris realiai būtų reiškęs, kad visi bent kokią tautinę valstybinę sąmonę turintys ukrainiečiai būtų buvę represuojami, o patys sąmoningiausi ir atkakliausi – tiesiog fiziškai naikinami. Tad natūraliai kyla klausimas, kokia yra sumaištis galvose? Tai štai – Putinas skelbia denacifikacijos programą, o tuo pat metu mūsų žiniasklaida, politologai aiškina, kad Putinas elgiasi kaip nacistas, kad jo režimas yra fašistinis arba nacistinis. Įsigilinkime, ką tai reiškia. Nacistas Putinas denacifikuoja ukrainiečių nacistus. Vadinasi, jeigu to prieštaravimo nepastebime, tai rodo, kad gyvename ideologinių vaizdinių pasaulyje. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad pastebėję tokį prieštaravimą, galėtume suprasti, koks iš tiesų yra priešininkas. Patetiškai teigti, kad tai yra naujas Hitleris, nieko neduoda. Šitas karas objektyviai lems, kad turės būti pertvarkoma tarptautinė geopolitinė ir saugumo architektūra, kad iš esmės turės įvykti – ir jau vyksta – milžiniški pokyčiai didžiulėje erdvėje, kurią vadiname eurazine. Šiuo atveju kalbėdamas apie Euraziją turiu omenyje ne tik putinišką euraziją, kaip jis ją supranta, nes įvardijant tiksliai Eurazija iš esmės yra žemės nuo Vladivostoko, kaip jie sako, iki Lisabonos. Taigi vyks grandioziniai pokyčiai ir tokiomis aplinkybėmis mes praktiškai neturime vieno svarbiausių įrankių – pertvarkymo idėjų. Jei nori sukurti naują pasaulio tvarką, toji konfigūracija turi būti tavo galvoje. Vadinasi, kad kas nors įvyktų, turi aiškiai suprasti, kokiomis idėjomis vadovaujiesi, ką jos iš tiesų reiškia ir kur tai gali nuvesti. Todėl ką reiškia, kad Putinas vadinamas nacistu? Kaip tai vyksta? Tariamas Putino nacizmas yra kildinamas iš tariamos sąsajos su Putino nacionalizmu. Na, Putinas nacionalistas gali kelti tik šypseną. Tie, kurie lengvai vartoja tokius apibūdinimus, pamiršta, kad politinei valdysenai negalima taikyti bet kokių idėjų ir bet kokių politinių programų. Kodėl Putinas iš principo negali būti nacionalistas? Todėl, kad imperinėje valstybėje nacionalistinė ideologija yra tiesiausias kelias į pilietinį karą ir valstybės sugriovimą. Natūraliai kyla klausimas, o kaip dėl nacionalizmo ir nacionalsocializmo sąsajos? Juk tereikia paskaityti garsiosios Hanos Arendt veikalą „Totalitarizmo ištakos“ ir tampa aišku, kad nacionalsocializmas nėra joks nacionalizmo tęsinys. Priešingai, savo giliausia esme nacionalsocializmas buvo internacionalinis reiškinys, nes nacionalsocializmo tikslas buvo peržengti tai, kas buvo vadinama tautiniu ribotumu. Pats Hitleris labai skeptiškai vertino vokiečius kaip tautą. Šnekos apie jo nacionalizmą  yra nuolatos kartojama banalybė. Tačiau ne tik H. Arendt, bet ir kiti autoriai labai aiškiai yra atskleidę, kad XIX a. antrojoje pusėje vadinamąjį nacionalinį mąstymą keičia rasinis mąstymas. Ir jeigu tautas keičia rasės, tai reiškia, kad nacionalsocialistai kalba apie naują arijų rasę. Kokia yra pagrindinė Hitlerio mintis? Kad šiai rasei gali priklausyti įvairių tautų žmonės, ne tik vokiečiai, nes priklausomybė arijų rasei yra sąlygota ne tavo tautinio tapatumo, o tam tikrų antropologinių kriterijų, kurie nustatomi moksliškai ar veikiau – pseudomoksliškai.

- Na, į slavus jis turėjo tokį, sakykime, rezervuotą požiūrį.

- Taip, bet viskas yra gerokai sudėtingiau. Esminis dalykas yra toks – kas įkūnijo tą naująjį arijų rasės atstovą praktiškai? Akivaizdu – esesininkas. Visiškai užmirštama, kad Vermachtas buvo vokiečių armija, o SS buvo internacionalinė kariuomenė. SS divizijas turėjo daugybė tautų – ir valonai, Belgijos prancūzakalbiai, ir ukrainiečiai, ir latviai, net totoriai. Ką tai reiškia? Hitleris iš tikrųjų daug kalbėjo apie vokiečių tautą, bet tikrasis projektas buvo visai kitas – suvienyti Europą. Šio projekto ašis buvo vadinamoji grosswirtschaftsraum koncepcija – didžioji ekonominė Europos erdvė iki Uralo, tai šiandien vadintume kelių lygių Europa. Todėl Hitleris naikino valstybes – Lenkiją, Čekoslovakiją ir kitas, tačiau tuo pat metu radosi ir kitos valstybės – Moravija, Kroatija ir t. t. Taigi jis įsivaizdavo, kad turi būti tos Europos branduolys, labiausiai įkūnijantis arijų rasės principą. Šioje valstybėje galėjo ir turėjo dominuoti tai, ką galėtume vadinti buvusia Karolio Didžiojo imperija. Privilegijuota teritorija, be abejo, būtų buvusi Vokietija, Skandinavijos šalys, dabartinis Beniliuksas. Tų, kurie yra prastesni, padėtis, žinoma, būtų kitokia. Labai svarbu suprasti tai, kad kalbos apie Vokietiją buvo iš esmės mobilizacinė priemonė. Įgyvendinant šį projektą reikėjo nuo ko nors pradėti, reikėjo branduolio. Todėl tie, kurie įžvalgiai tyrinėja ideologinius ir politinius Reicho ir jo avantiūrų pagrindus, labai aiškiai išskyrė, kas buvo tikroji projekto esmė. Ją iš tikrųjų suvokė ir realizavo Reicho elitas, kuris glaudžiai bendradarbiavo su jiems ideologiškai artimais žmonėmis kitose Europos šalyse. Ir visai kas kita buvo paprasti vokiečiai, kuriuos kitaip mobilizuoti ir nebuvo įmanoma, kaip tik kalbėti apie didžiąją Vokietiją. Ši analogija yra labai svarbi ir norint suprasti Putiną. Visi, kurie tvirtina, kad tai esąs vos ne nacionalsocialistinis režimas, kažkodėl nemato, kaip atrodė gegužės 9-osios paradas, kuriame Putinas pasakė praktiškai desperatišką kalbą. Kokia vėliava buvo nešama? Sovietų Sąjungos vėliava.

- Jis galėtų būti vadinamas kokiu naujuoju Stalinu.

Kieno iniciatyva ir kodėl atsirado pavadinimas nacis? Jis nėra atsitiktinis. Tai buvo Stalino iniciatyva. Priežastis buvo labai paprasta. Tikrasis Hitlerio partijos pavadinimas buvo Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija. Kokia prasmė trumpinti pavadinimą? Todėl, kad jeigu būtų plačiai vartojamas žodis socialistinė, automatiškai kiltų asociacijų ir klausimų, kokios vis dėlto tos politinės jėgos sąsajos su komunistiniu judėjimu? Ar nesama jų bendrų ištakų? Kai pradedi gilintis, daug kas ima aiškėti. Kaip savo veiklą pradėjo Musolinis? Jis buvo socialistas. Ir labai radikalus. Vadinasi, virsmas iš komunisto į fašistą ir nacionalsocialistą yra daug lengvesnis, nei atrodo. Jau kas kas, bet Ribentropas buvo labai svarbus žmogus Vokietijoje ir tikrai neturėjo pagrindo veidmainiauti prieš save, kai grįžęs iš Maskvos po mums lemtingo pakto sudarymo savo dienoraštyje parašė: „Kokia buvo nuostabi atmosfera Kremliuje! Jaučiausi kaip tarp senų partijos draugų.“

Iš kur Sovietų Rusijoje gali būti idėjinė dirva fašizmui arba nacionalsocializmui, jei 30 metų po imperijos žlugimo paprastų Rusijos piliečių sąmonė iš esmės yra visiškai nepasikeitusi? Tą galų gale įkūnija ir Lenino mauzoliejus. Tai, be abejo, nėra atsitiktinumas. Kodėl? Todėl, kad Putinas puikiai suprato, jog Lenino nėra kuo pakeisti. Ta istorinė sąmonė arba istorinis pasakojimas, kuris buvo formuojamas 70 sovietmečio metų, negalėjo išnykti, nes nebuvo lygiaverčio pakaitalo. Tačiau įvyko kitas dalykas. Tą istorinį pasakojimą reikėjo adaptuoti prie naujų realijų. Kitaip tariant, kai buvo pralaimėtas Šaltasis karas, tiesmukiškai kartoti Lenino teiginius buvo nebeįmanoma. Šį kelią Rusija buvo nuėjusi jau anksčiau – prisiminkime, kaip vyko šalies evoliucija. Leninas pradėjo nuo vizijos, kad bolševikų perversmas, kurį iškilmingai pavadino revoliucija, netrukus baigsis pasauliniu revoliuciniu gaisru. Tuchačevskis puolė Lenkiją siekdamas vienintelio tikslo – įžiebti pasaulinę revoliuciją visur. Rusijos bolševikai iš pradžių manė esą tik savotiškas detonatorius ir kurį laiką net būta tam tikrų iliuzijų, kad šis pasaulinės revoliucijos projektas gali pavykti, nes komunistinis projektas yra globalus. Komunistai trumpam užgrobė valdžią Vengrijoje, Bavarijoje, galų gale Vokietijoje taip pat mėginta įgyvendinti revoliuciją. Galiausiai visa tai žlugo. Ir ką reikėjo daryti? Prisitaikyti prie naujų realijų. Jeigu negalima toliau vykdyti permanentinės revoliucijos, kurios tikslas eksportuoti šitą naują santvarką į kitas pasaulio šalis, iškilo klausimas, kaip gyventi kapitalistinių šalių apsuptyje? Leninas šito klausimo iš esmės jau nebesprendė – per anksti mirė.

Tačiau jį ėmėsi spręsti Stalinas. Kokie esminiai vidaus politikos pokyčiai įvyko jam valdant? Būtent pokyčiai, dėl kurių, beje, Rusijos dabartiniai putinistai iš esmės šlovina Staliną ir koneveikia Leniną? Kada dar buvo iliuzijų dėl pasaulinės proletariato respublikos, Leninas tą modelį taikė ir Sovietų Sąjungai. Vyko ginčas, kokia turi būti Sovietų Sąjungos sandara. Stalinas siūlė vadinamąjį autonomizacijos projektą. Jo esmė: Rusija turi būti būsimosios imperijos – Sovietų Sąjungos – branduolys, o pakraščiai turi gauti autonomiją. Stalinas suprato, kad vis dėlto nacionalinį klausimą spręsti reikia, nes tai buvo vienas veiksnių, kuris sugriovė Rusijos imperiją. Leninas vadovavosi radikaliai internacionalistine nuostata. Jis sukūrė nominaliai suverenių valstybių sąjungą. Šiandien jo kritikai ir Stalino gerbėjai tvirtina, kad tai buvo didžiausia bomba, kokią buvo galima padėti po Rusijos pamatais, o Leninas esąs išdavikas. Sąjungos kūrimosi istorija yra daug įdomesnė, nei dažnai manoma. Pavyzdžiui, būsimųjų respublikų vadovai komunistai, nacionalinis, sakykim, revoliucinis avangardas, veržėsi į Sąjungą. Lietuvoje turėjome Vinco Mickevičiaus-Kapsuko pavyzdį. Šis komunistas buvo labai keista figūra. Viena vertus, jis tiesiog garbino Vincą Kudirką, bet tuo pat metu galvotrūkčiais skubėjo kurti Litbelą. Ir jei Lietuvos istorija nebūtų susiklosčiusi palankiai, Kapsukas būtų net nemirktelėjęs įstojęs į Sovietų Sąjungą.

Tai štai tokie „internacionalistai“ taip veržėsi į Sovietų Sąjungą, kad Maskva kurį laiką netgi stabdė jų entuziazmą. Vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, daugelį tų entuziastų Stalinas paprasčiausiai sušaudė. Sovietų Sąjungoje buvo forsuotai kuriamos vadinamosios socialistinės nacijos. Daugeliui tų tautų – mums tai nebuvo aktualu – buvo sukurtos net abėcėlės, beje, lotynišku pagrindu. Buvo pradėti leisti laikraščiai tautinėmis kalbomis. Tai buvo vadinama nacionalinės inteligentijos kūrimu. Galiausiai vadinamosioms respublikoms atsirado ir tam tikras kultūrinis pagrindas – kažkuo tapti. Mat konsolidavus kultūrinę tapatybę, tam tikru mastu įtvirtinus vietos kalbas pradėjo busti tai, ką vadintume jau ir tautinės politinės savimonės pradais.

- Apie kurias valstybes Jūs kalbate?

- Tas procesas – tautų kūrimosi programa – vyko visoje Sovietų Sąjungoje – Rusijos tautos, totoriai, dideliu mastu Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, pavyzdžiui, Kazachstane. Stalinas suprato iš to kylančią grėsmę. Buvo žaibiškai panaikintos lotyniškos abėcėlės ir pereita prie kirilicos, nes buvo suprasta, ką reiškia lotyniška abėcėlė. Baltarusių ir ukrainiečių likimas šiuo požiūriu yra tipiškas. Sovietų išugdyta nacionalinė inteligentija buvo likviduota, kad nebūtų jokių valstybinių aspiracijų. Ir, aišku, vieno imperijos skaudulio jau nebebuvo galima kitaip pašalinti – tai Ukraina. Nes Holodomoras, be abejo, buvo drastiška, neapsakomai žiauri, barbariška priemonė iš esmės numalšinti arba tiksliau – užkardyti tai, kas neišvengiamai būtų virtę dar vienu Ukrainos nacionalinio išsivadavimo karu.

- Kai kurie sako, kad Holodomoras vyko didesnėje teritorijoje negu Ukraina. Ką jie bandė pasiekti savo stepėse?

Holodomoras iš tiesų apėmė didesnę teritoriją negu Ukraina, jis palietė ir Kubanę, dabar priklausančią Rusijai. Kubanė tada buvo ukrainietiška, nes jos kazokai daugiausia buvo ukrainiečiai. Todėl kai mėginama teisinti Holodomorą, atseit tai buvo ne genocidas, nes badu mirė taip pat rusų ir kitų tautų žmonių, iš tikrųjų slepiamas faktas, kad politiškai Holodomoras buvo nutaikytas tik į ukrainiečius. Tiesa, toje teritorijoje gyveno kitų tautybių, niekas nesismulkino ir į mirtį siuntė visus. Stalino laikais prasidėjo didžiulis Sovietų Sąjungos denacionalizavimas, kaip sakytume šiandien – kova su visokiais nacionalistiniais, tautiniais prietarais ir panašiai. Bet užklupo Antrasis pasaulinis karas. Prasidėjo kampanija: išlaikant internacionalistinę retoriką, imta skleisti mintis: broliškos tautos lygios, tačiau vis dėlto yra viena ypatinga tauta – jas suvienijusi rusų tauta.

Šiandien Rusijos politiniuose sluoksniuose ji vadinama valstybę steigianti tauta. Šitas motyvas buvo stiprinamas pamažu, pirmiausia griaunant tautinės savimonės apraiškas kitur – likviduojant arba labai apribojant mokyklas tautinėmis kalbomis ir panašiai. Galiausiai tai pratrūko per Antrąjį pasaulinį karą. Štai tada išryškėjo, kad vis dėlto net labiausiai internacionalinė imperija negali išsilaikyti be to, kas vadinama etniniu pagrindu. To, kas pagarsėjusio Timofejaus Sergeicevo straipsnyje vadinama etniniu tapatybės komponentu, kurį ukrainiečių atveju siūloma „nunulinti“, išvalyti. Stalinas buvo priverstas įvertinti, kad už internacionalinę sovietinę tėvynę niekas neketina mirti ir tada staiga prisiminė, kad reikia ginti šventąją Rusiją. Staiga buvo prisiminta viskas – netgi žiauriai persekiota stačiatikių bažnyčia. Griebtasi visko, kas įmanoma. Galiausiai tokios grėsmės akivaizdoje atsirado Šešioliktoji lietuviškoji divizija. Ir ne tik ji, bet ir kitų tautų vadinamosios nacionalinės divizijos.

Taigi galima kiek nori kalbėti apie arijų rasę, galima kiek nori kalbėti apie internacionalinį sovietinį žmogų ir kokias nors jų vertybes ar tikslus, bet praktikoje šie vaizdiniai neveikia. Neveikia todėl, kad giliausia priežastis, kuri verčia žmones aukotis ir net mirti, yra labai paprasta. Jie turi savo žemę, gyvena joje, kaip supranta ir išmano, ir pageidauja, kad niekas jų žemės neatimtų, jų nepaverstų vergais ir nenurodinėtų, kaip gyventi.

- Prigimtiniai dalykai.

- Taip, prigimtiniai dalykai, kuriuos kaip tik ir buvo mėginama eliminuoti. Ką daro Putinas? Putinas, išlaikydamas sovietinės imperijos atkūrimo projektą, puikiai supranta, kad įprastinio rusiško nacionalizmo neįmanoma įdiegti. Lygiai taip pat supranta, kad ir kiek pasitelktų patriarchą Kirilą šventinti šitą karą, po 70 sovietų valdžios metų valstybės neįmanoma statyti ant ortodoksijos pamatų. Stačiatikybė nebėra pakankamai mobilizuojantis veiksnys, todėl ir atsiranda rusų pasaulio koncepcija. Tačiau ši koncepcija nenumato kokio nors rusiškumo atkūrimo įprastine prasme. Rusų pasaulio koncepcija vieną kartą jau buvo diegiama. Ką reiškia vadinamoji rusifikacijos politika Sovietų Sąjungoje?

- Tai reiškia denacifikaciją.

- Taip. Faktiškai rusifikacijos politika reiškia denacifikaciją ta prasme, kad ji kovojo, kaip rusai dabar kovoja, su gelminiu tautiškumu. Siekta paversti visus SSRS gyventojus ištautintais rusakalbiais. Tačiau, antra vertus, net ir patys rusai negalėjo laisvai plėtoti savo autentiškos istorinės atminties, nes buvo įsipareigoję daug platesniam projektui. Stengtasi ištrinti tokią istorinę atmintį, o kalbant apie atskiras tautas – faktiškai eliminuoti kalbas ir visa kita, sukurti tai, kas sovietmečiu tilpo į formulę: „Koks skirtumas – rusas, gruzinas, ukrainietis ar kazachas? Mes visi – tarybiniai žmonės“. Negelminis tautiškumas reiškia, kad visi tie žmonės idealiu atveju turėjo kalbėti rusiškai. Todėl nuo mokyklos pamažu visur buvo vykdoma rusifikavimo programa. Buvo galima pasilikti tam tikrus nepavojingus etninius komponentus, savo kalba dainuoti dainas. Vieni galėjo mėgti cepelinus, kiti – šašlykus. Būtent toks turėjo būti politiškai neutralizuotas tautiškumas. Politinis tautiškumas reiškia tokį savimonės lygmenį, kai tautinė savivoka tampa pagrindu ir paskata organizuotis politiškai į nepriklausomą valstybę arba kokį nors politinį darinį. Šią koncepciją Putino Rusijoje atitinka eurazizmas, kurį skleidžia Aleksandras Duginas. Įdomus dalykas: Lietuvos akademiniuose sluoksniuose jis faktiškai nėra tyrinėtas. Eurazizmo koncepcija iš esmės yra tam tikra intelektualinė schema, kuri pakeičia primityvią sovietinę internacionalinę schemą. Galima teigti, kad savo esme internacionalinio eurazizmo naujas rūbas reiškia tai, kad pagal šią koncepciją Eurazija turi būti milžiniškas regionas, kuriame etninės grupės išsaugo teisę į tam tikrą kultūrinę saviraišką. Tačiau šito regiono centras turi būti rusų pasaulis. Tai reiškia, kad iš principo būtų atkurta sovietinė imperija. Pati rusų pasaulio sąvoka yra dviprasmiška. Viena vertus, ji tarsi suponuoja, kad tai bus rusų dominuojama, absoliučiai valdoma imperija.

- O iš tikrųjų tai tik futliaras.

- Taip, milžiniško masto futliaras. Bet šita sąvoka atlieka būtent tą pačią mobilizacinę funkciją, kokią nacionalsocializmo doktrinoje ir politikoje atliko pataikavimas vokiečių nacionaliniams sentimentams.

Laukite tęsinio.