Artėjanti neišvengiama rinkimų reforma

Autorius: Valentinas Grumbinas Šaltinis: ... 2015-12-07 12:40:03, skaitė 1328, komentavo 1

Vėl sulaukėm eilinių rinkimų, vėl, kaip ir kaskart per eilinius rinkimus, girdime kone tas pačias diskusijas, pažadus, monologus, pasvarstymus, kuri partija geresnė/blogesnė, kuris kandidatas gražesnis ir t.t. O jau reklamos kiek! Lyg ne geriausius valdymo specialistus rinktume, o raugintus kopūstus turguje, kur statinaites atsidarę 10 ar 20 pardavėjų savo prekę giria ir siūlo, pirktume. Jau ir Nepriklausomybės atkūrimo 25 metų jubiliejaus sulaukėme, tačiau padėtis vis prastėja. Suprantama, kad yra ir bus tokiems teiginiams prieštaraujančių, tačiau žiūrėkim objektyviai - žmonių Lietuvoje toliau mažėja.

Vartau, štai, Konstituciją (pagrindinį mūsų - TAUTOS - susitarimą), bandau paprastai, ūkiškai gilintis į tai, kas joje parašyta, ir nebesuprantu, ko mes, kaip TAUTA, siekiam, ką kuriam. Nebeaišku netgi, kas ta Tauta, apie kurią kalbama Konstitucijoje. Štai, pavyzdžiui, Konstitucijos 46 straipsnyje sakoma:

„Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Sprendžiant iš valstybės ūkinės veiklos reguliavimo bei kitų veiksmų ir pasiektų rezultatų, gali pagalvoti, kad tauta Lietuvoje laikomi, pvz., verslininkai, arba teisėjai, arba partijos, esančios valdžioje ar prie valdžios, bet jokiu būdu ne pensininkai, šeimos, auginančios vaikus, šiaip paprasti, skant, eiliniai žmonės. O ką jau bekalbėti apie tuos, kurie po „puikių“ valstybės reguliavimų emigravo iš Lietuvos ir kuria gerovę kitose valstybėse ir kitoms tautoms.

Bet iš tiesų, juk ne valstybė (kurios nei pačiupinėsi, nei pabarsi) kažką padarė gerai ar blogai. Iš tiesų čia turėtume (netgi privalėtume) vertinti konkrečių politikų, valdininkų ar valstybės tarnautojų, kuriuos mes įprastai vadiname valdžia, veiklos rezultatą.

Vadinasi, ūkiškai mąstant, nuo to, ką ir kaip renkame, priklauso ir visų mūsų gerovė. Lyg ir paprasta viskas. Betgi kodėl niekaip nepavyksta išsirinkti tinkamų valdytojų? Žiūrim, ką turim...

O turim, sakyčiau, keistą būdą (rinkimų sistemą) pasirinkti tinkamiausius valdytojus. Pabandykit kiekvienas įsivaizduoti, kad mes, sutarę skristi į puikų kurortą (tikslas) sėdam į didelį orlaivį (valstybę). Staiga paaiškėja, kad nėra to orlaivio valdytojų-pilotų. Ką darytume (juk reikia pasiekti tikslą)? Suprantama, kad pultume ieškoti orlaivio pilotų, t.y., žmonių, gebančių valdyti tokį orlaivį. O ką mes darom su valstybės valdymu? Teisingai, organizuojam rinkimus ir, patys neturėdami žalio supratimo apie valstybės valdymą, neaišku iš kokių kandidatų renkame valstybės valdytojus. Įsivaizduojat – prie lėktuvo vairalazdės pasodinam daugumos išrinktą, tačiau žalio supratimo apie orlaivių valdymą neturintį asmenį. Demokratija. Betgi juk toks elgesys yra labai neprotingas. Juk nei vienas neiname taisyti dantų pas kirpėją, nenusimanatį dantų taisyme, o automobilį remontuoti stengiatės pas gerą automobilių meistrą. Tad kodėl valstybės valdymą patikime neaišku kam, kodėl kaskart lipame ant to patie grėblio?

Esamoj rinkimų sistemoj galima būtų iškirti mažiausiai tris netinkamus dalykus.

1) renkami asmenys (politikai) nežino arba nesuvokia mūsų bendroje sutartyje - Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) - deklaruojamų valstybės kūrimo pagrindų ir tikslų (dar blogiau, kai tie asmenys turi visai kitus tikslus);

2) išrinkti politikai niekaip neatsako už netinkamai atliktą ar atliekamą savo darbą (kai kas bando įrodyti, kad atsakomybė yra, pvz., blogai dirbančio politiko gali neišrinkti kituose rinkimuose);

3) nėra būdo netikėlį politiką kuo skubiau pašalinti iš užimamų pareigų (juk, pvz., nusamdę dažytoją ir pamatę, kad anas nemoka dažyti, tikai neleisite jam tęsti darbo, gadinti dažus ir pan., juolab, kai tai daroma už jūsų pinigus, tačiau su netikėliais politikais kažkodėl elgiamės kitaip).

Netgi mūsų protėviai žinojo, kaip reikia su politikais elgtis. Štai Simonas Daukantas veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašė:

„Užvis jog šaldrų ir prašaleičių, atklydusių į savo kraštą, kurie norėjo savo nuomonę apie dievą jiems įbrukti ir tikybą naują įkurti, tuos, kaipo norinčius sau valdžią įgyti ir svietą nuvergti, be meilės galavo. Kas dar didžiau, pačios savo vyresnybės netaupė, jei ta kuo metu norėjo jiems ką norint naują pramanyti, nesgi anie tankiai regėjo per prityrimą, jog valdymierai tautų dėl to vien kartais įveda svetimus parėdymus į savo ūkę, idant per tą galėtų padidinti savo valdžią ir svietą nuvergti“.

Rinkimai Lietuvoje ne naujiena. Štai istorikai Juozas Augulis ir Dominykas Čečkauskas savo darbe „Lietuva čia ir dabar – Sarmatijos identitetas“ rašo:

„... Petro Dusburgiečio „Prūsijos kronika“ teigia, kad [...] kariniai vadai Prūsijoje yra ne paveldimas titulas, o rinkimais išrenkami pareigūnai (nėra patriarchalinio valdovo, yra tik gabūs karvedžiai, o jais dažniausiai būdavo vyrai)“.

Šiek tiek daugiau apie buvusią Lietuvoje tvarką (rėdą) rašo S.Daukantas savo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“:

„Tas tiktai yra aiškiai žinoma, jog svietas (bendruomenė, tauta – V.G.), kaip pakajuje būdamas sau kunigus skyrė, taip ir į karę traukdamas pats tarp savęs narsiuosius ir kantriuosius vyrus kėlė (rinko – V.G.) į vyresniuosius, kaipogi šiandien dar svietas vadina žmogų didžios giminės kilties vyru, ne bajoru, norėdamas tuo parodyti, jog jo bočių probočius yra buvęs nuo svieto pakeltu ir rėdęs visą tautą“.

Pasirodo, be žmonių žinios to meto politikai negalėjo veikti:

„Kad noris kūrėjų kūrėjas (dvasinis vadovas – V.G.) taip viešpatavo ūkėj, o didysis kunigaikštis ją rėdė, kaip viršiau regėjom, vienok nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios, nesgi turėjo kelti sueimą ir tenai jautotis ir teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu, kaip viršiau regėjom. [...] Nuo to, kaip sakiau, regima yra, jog, noris kūrėjų kūrėjas dvasiškais reikalais ūkės rūpinos, o didysis kunigaikštis kare arba ūkės rėda, vienok negalima yra jųdviejų veikimuose aiškios metos parodyti, kokie katram darbai priderėjo; tačiau tas yra žinomu, jog svietas buvo liuosas iki paskuojų gadynių, ir be svieto pritarimo ir žinios ne vien didysis kunigaikštis, bet ir pats kūrėjų kūrėjas nieko nedrįso veikti lietos reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas neša naštą, tas turi žinoti, dėl ko ją neša“.

Štai kaip, anot S.Daukanto, buvo renkami vadai:

„Kėlusis karei, senovėj kalnėnai ir žemaičiai tokiu būdu kėlė sau karvedį, arba atmoną, kurs juos turėjo vesti prieš neprietelius. Suėję į kuopas, pakėlė sau patys vyresniuosius, ne turtinguosius ir kilties vyrus, bet visų narsiuosius, kantriuosius ir guviuosius vyrus, visų pirma dešimtininkus, taip vadinamus nuo to, jog dešimtį kareivių vedė į karę, ir šimtininkus, arba pulkorius, nuo žodžio pulti, kurie šimtą kareivių vedė, kuriuos paskui iš teutoniškumo ratmistrais pramanė, ant galo karūžuosius, kurie vėliavas į karę nešė ir įrašą, arba reistrą, kareivių savo apygardos turėjo. Tie vyresnieji, taip pakelti nuo kareivių, vėl pakėlė tarp savęs visų vyriausiąjį valdymierą, protu, išminčia, narsybe ir kantrybe visus pranokiantį, atmonu vadinamą, kursai vedė visus prieš neprietelius atmonyti jiems savo žalas ir abydas, kurį pakėlę ant pečių nešiojo po rindas, vaidindami visai kariaunai kaipo tą, kurio įsakymų reiks klausyti. Tas atmonas taip pakeltas turėjo valdžią ant kiekvieno gyvybos ir giltinės, kurio įsakymas kožnam šventu buvo, kurį jei kas peržengė, tas galvą savo turėjo padėti. Ta jo valdžia tepatvėrė iki karei pasibengiant, nesgi, karei pasibengus, jis pagrįžo namo ir vėl buvo ūkininku, kitiems lygiu, ir klausė su kitais visuomenių ūkės įstatymų, kad tuo tarpu, karei esant, pats visiems įsakymus davė“.

Taigi, kaip matome, senovėje lietuviai puikiai žinojo ir suprato, kad valdyti turi patys gabiausi, narsiausi, išmintingiausi ir pan. asmenys. Ir pavadinimai rinkimų būdo ausiai mielesni, savi – kapa, kuopa, lieta (matyt iš čia ir Lietuvos pavadinimas kilo).

Įdomiausia, kad toks pats arba labai panašus valstybės valdymo būdas (savivalda, bendruovalda) buvo Skandinavijos šalyse, dabartinese Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos teritorijose. Apie tai savo 1905 m. veikale „Sudby ziemščiny i vybornago načala na Rusi“ („Žemietijų ir rinkimo pagrindų likimas Rusioj“) rašė Maskvos Imperatoriškojo universiteto profesorius Ivanas Beliajevas.

Tų laikų rinkimų principus galima nesunkiai pritaikyti ir šiais laikais, juolab, kad kai kurie tų laikų rinkimų ir valstybės valdymo elemantai ir šiandieną yra naudojami, pvz., Norvegijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Islandijoje, JAV, Irane ir kitose valstybėse.

Tačiau tarp senovėje vykusių ir šių laikų rinkimų yra vienas labai svarbus skirtumas – rinkti negalėjo bet kas ir bet ko. Šiandien mums aiškina, kad demokratija – tai žmonių valdžia, kur rinkimų teisę turi kiekvienas. Ir aiškintojai, matyt, sąmoningai nutyli, kad iš tiesų žodžio „demokratija“ prasmė yra kiek kitokia. Žodį „demokratija” sudaro dvi dalys: “demos” ir “kratos”.  Visa gudrybė tame, kad žodį „demos” mums verčia kaip „liaudis“, o iš tikro „demos” graikų kalboje reiškia „laisvi žmonės”. Tais laikais laisvais žmonėmis buvo vergvaldžiai – žmonės, turintys ar galintys turėti vergų. Taigi, senojoje Graikijoje miestų-valstybių reikalus galėjo spręsti ne bet kas, o tik tie „demos“, rinkimų teisės neturėjo moterys, vaikai, vergai ir svetimšaliai.

Lietuvoje nebuvo vergovės, tačiau būti renkamais ir rinkti galėjo tik šeimos (ar giminės)  galvos (dažniausiai tai buvo vyrai), tvarkantys savo ūkį. Miestuose galėjo būti renkami tik namų šeimininkai. Visi kiti nebuvo nustumti nuo bendruomenės valdymo – jie galėdavo sueigose kelti problemas, tačiau negalėdavo bendruomenės vardu priimti sprendimų, kaip neturintys atitinkamos kvalifikacijos (žinių ir patirties).

Kaip, visgi, išmintingai buvo surėdyta. O juk ir dabar mūsų Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) nurodyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ir kodėl valstybėje negali būti tvarkomasi taip pačiais pagrindais, kaip tvarkomasi šeimoje? Juk šeimoje sprendimus priima šeimos galva, o ne šešiametis vaikas. Ir prieš priimant sprendimus, yra atsižvelgiama į kiekvieno šeimos nario poreikius bei jų tikslingumą ir galimybes tuos poreikius patenkinti.

Iš tikrųjų, buvo labai išmintinga nuostata į valdymo organus rinkti asmenį, turintį šeimą ir ūkį. Juk iš esmės bet kokio valdymo lygmens politiko užduotis – tinkamai suderinti daugelio žmonių poreikius (interesus). O pradiniai gebėjimai, patirtis, žinios derinti tuos poreikius ir buvo įgyjami tvarkant šeimos ūkį. O štai šiandieną mes į atsakingus postus kažkodėl renkame asmenis, galimai neturinčius net tų pradinių gebėjimų. Juk dažniausiai neturintis šeimos žmogus paprastai rūpinasi tik savimi ir gebėjimų, patirties derinti tarpusavyje savo ir kitų žmonių poreikius toks žmogus paprastai neturi.

O ką jau bekalbėti apie didžiausią demokratinį „pasiekimą“, kai rinkimuose „aktyviai“ dalyvauja visokio plauko girtuokliai, vagys, žudikai, valkatos, turintys psichikos problemų asmenys, nepamirštant ir tų, kurie balsavimą paverčia paprasčiausiu pasipinigavimu. Tokiems asmenims neturėtų būti suteikiama balsavimo teisė. Taip ir buvo senovėje, žmonėms nereikėdavo aiškinti apie jokias žmogaus teises. Tokie asmenys be jokių kalbų ir svarstymų prie bendruomenės valdymo nebuvo prileidžiami. Ir mąstymas buvo labai paprastas – ką, pvz., vagis gali paaiškinti apie geresnį ūkio tvarkymą, kai pats, nesugebėdamas savo rankomis, savo darbu kažką sukurti, gviešiasi svetimo. Ir šiandien dauguma žmonių tą mato ir supranta, tačiau, esant tokiai rinkimų sistemai, jie nieko negali padaryti, kad tokie žmonės nepatektų į valdžią, ir, manau, būtent dėl to jie paprasčiausiai nedalyvauja rinkimuose. Bet kaip bebūtų keista, nedalyvavimas rinkimuose tik padeda tokiems netikėliams patekti valdžion. Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė taip ir pasakiusi: „Demokratija - tai galimybė, sukurta sistema šiukšlei pakilti į viršų“.

Šiandien mes turime šiokius tokius apribojimus dalyvaujantiems rinkimuose ir renkamiems į valdžią žmonėms. Daugiausia jie susiję su amžiumi. Bet manau, kad nėra didelė problema nusistatyti tokius kriterijus, kokie padėtų išrinkti į valdžią tinkamus, tam darbui pasišventusius ir galinčių jį kokybiškai atlikti žmones.

Kita, labai svarbi nuostata iš senovės savivaldos (bendruovaldos) laikų - renkamiems į valdžią asmenims nebuvo taikomos kadencijos. Tad, jei išrinktasis jam patikėtas pareigas atlikdavo gerai, tai jis kone iki gyvos galvos tas pareigas ir eidavo, o netikėlis buvo keičiamas nieko nelaukiant. O štai šiandien turime kadencijas. Ir kas gaunasi? Metus du naujai išrinkti aiškinasi santykius su buvusiais prie valdžios vairo, paskui galvoja ką čia padarius ir gale nebelieka laiko dirbti, nes nauji rinkimai ant nosies. Aišku, būna išimčių, bet jos labai retos.

Dar viena svarbi aplinkybė – sprendimai buvo priimami ne daugumos balsais, kaip yra dabar, bet bendru sutarimu. Ir kol būdavo bent vienas prieštaraujantis, tol sprendimas nebuvo priimamas. Tokiu būdu, valdžioje esantiems žmonės nelikdavo kitos išeities, tik kaip išmintingai susitarti, o prieš tai įdėmiai išklausyti ir argumentuotai pateikti savo nuomonę bei pagrįsti savo siūlymus. Šiandien mes dažnu atveju teturim paprasčiausią pliurpalizmą, nesugebėjimą išnagrinėti kilusių problemų priežasčių bei priimti geriausią sprendimą. Štai jums keletas „išmintingo“ valstybės valdymo pavyzdžių:

1) nepriklausomybės atkūrimo pradžioje per įvairiausias privatizacijas valdytojai sunaikino kone visą pramonę (darbo vietas), dabar aiškina apie naujų darbo vietų kūrimą;

2) palyginus nesenai valdantieji įtaigiai aiškino, kad šauktinių kariuomenė nereikalinga, dabar aiškina, kad šauktinių kariuomenė būtina;

3) prieš kiek laiko valdantieji įtaigiai aiškino, kad būtina privatizuoti nacionalines avialinijas, o kai pastarųjų nebetekom, pradėjo aiškinti, kad mums būtina turėti nacionalines avialinijas.

Akivaizdu, kad daugelį tų laikų rinkimų nuostatų galime taikyti ir dabar.

Rinkimai prasidėtų šeimose. Kiekviena šeima turėtų nuspręsti, kas bus jos atstovu – šeimos galva. Šeimos galvos galėtų spręsti kasdienius vietinės reikšmės klausimus. Šį savivaldos lygmenį galima būtų pavadinti kaimynija (nuo žodžio „kaimynas“), o atstovai (tėvūnai) sudarytų kaimynijos tarybą arba lietą. Būtent jie iš savo tarpo išsirinktų atstovus į aukštesnį savivaldos lygmenį – seniūnaitiją. Seniūnaitijos lieta išsirinktų savo seniūnaitį, o taip pat paskirtų geriausius atstovus į seniūnijos lietą. Seniūnijos lietos (tarybos) tėvūnai iš savo tarpo išrinktų geriausius atstovus į valsčių (dabartinę savivaldybę), o jau iš valsčiaus lietos būtų išrinkti atstovai į Didįjį Suėjimą (dabartinį Seimą). Didysis Suėjimas išsirinktų valdonį (dabartinį prezidentą). Taip būtų suformuota taip vadinamoji įstatymų leidžiamoji valdžia – sutartinė (nuo žodžio „sutarti“). Kiekvieno valdymo lygmens lieta (taryba) išrinktų vykdomąją valdžią (dabartinius premjerą, valsčių, seniūnijų, seniūnaitijų pareigūnus-ūkvedžius), taip pat teisėjus, įstatymų prievaizdus (policijos pareigūnus) ir pan. Ta pati lieta šiuos pareigūnus ir šalintų iš pareigų.

Tokia rinkimų sistema kartu su aukščiau pateiktomis nuostatomis ir principais (dėl kadencijų, balsavimo, atrankos) užtikrintų tinkamiausių asmenų išrinkimą valdžion, tiesioginę tos valdžios priežiūrą bei valdžios priimamų sprendimų pagrįstumą ir kokybę. Be to, valstybė sutaupytų milijonus eurų, kuriuos dabar skiriame periodiškai organizuojamiems rinkimams, perrinkimams, jų priežiūrai, partijų išlaikymui ir pan. Turėtume tikrovišką tiesioginę atstovaujamąją demokratiją, apie kurią tiek daug kalbama.

Ir dar vieną didžiulę naudą turėtų Tauta – nebeliktų vieno visuomenę skaldančio įrankio.

Ar įmanoma pakeisti rinkimų sistemą? Be jokios abejonės. Ir tai padaryti nėra taip sudėtinga. Tam reikia pakeisti mūsų Pagrindinį įstatymą – Konstituciją bei kelis įstatymus. Tą galima padaryti mažiausiai dviem būdais: referendumu arba per rinkimuose išrinktus mūsų atstovus. Referendumo kelias sunkus ir mažai tikėtina, kad esančios prie valstybės vairo partijos leis Tautai tą padaryti. Todėl reikėtų Tautai vėl susivienyti, nusistatyti aiškus, konkrečius tikslus ir artimiausiuose rinkimuose iškelti bei išrinkti savo atstovus, kurie tuos tikslus įgyvendins. Svarbiausias, šiuo atveju, yra  TAUTOS susivokimas ir noras keisti esamą padėtį bei atkaklus ir ryžtingas šių pokyčių siekimas.

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.