M. Kundrotas. Laikas atleisti. Telktis apie valstiečius?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/09/22/m-... 2022-09-23 17:49:00, skaitė 142, komentavo 3

M. Kundrotas. Laikas atleisti. Telktis apie valstiečius?

Artėja savivaldybių, Europarlamento ir Seimo rinkimai. Savivaldybės daugiausiai sprendžia buitinius klausimus, Europarlamentas rašo patariamojo pobūdžio rezoliucijas, o Seimas valdo valstybę. Ten sprendžiami vertybiniai klausimai, kuriems reikia vertybinių jėgų.

Šiandieniniame Seime tėra viena frakcija, besipriešinanti žydrai raudonai koalicijai. Neskaičiuojant atskirų vertybininkų Tėvynės sąjungos, Socialdemokratų, Regionų ar net Liberalų frakcijose, kaip organizuota parlamentinė jėga šiandien vieniša kovoja Valstiečių ir žaliųjų frakcija.

Daugelis jos valdymą praėjusią Seimo kadenciją prisimena dėl ypač nepopuliarių sprendimų – alkoholio įsigijimo ribojimų ir dėl koronos įvesto karantino. Atidesni prisimins ir Migracijos pakto priėmimą, ir politinių raumenų stygių kovojant su didžiausia propagandine votimi – LRT. Pagarba Lietuvos vardui skatina šią valstybės piliečių išlaikomą smegenų plovimo mašiną įvardyti tik santrumpa.

Lietuviams būdinga, o gal ir bendražmogiška savybė – labiau prisiminti bloga, nei gera. Padarykime išimtį ir išvardykime bent kelis gerus valstiečių darbus.

Pirmiausiai tai – Šeimos stiprinimo įstatymas, kuriuo įtvirtinama, jog šeimos pagrindas – tik vyro ir moters sutarimas, taip pat – giminystės ryšiai. Taip pat įtvirtintas šeimos suverenumas, saugant ją nuo disproporcingo valstybės įstaigų kišimosi, pastarųjų bendradarbiavimas su šėimų organizacijomis, sprendžiant šeimų klausimus, tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus ir teisėti vaiko interesai.

Net ir šiandien svarstomas Civilinės sąjungos įstatymas, jei bus priimtas, nepakeis šeimos sampratos, kol galios aukščiau minėtas įstatymas. O jį naikinti ar keisti reiks didesnio šeimos priešų sutelktumo, kas apsunkins pergalės tikimybę, nes viena yra įteisinti ūkinius, teisinius ar socialinius dviejų asmenų santykius, visai kas kita – pakeisti visuomenės daugumos palaikomą šeimos modelį. Čia surinkti balsus bus gerokai sudėtingiau.

Antras geras ir svarbus valstiečių darbas – vaiko pinigų įvedimas. Kaip teisingai pastebi Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, finansinis šeimų skatinimas – tik viena iš šeimos stiprinimo priemonių, šalia kultūrinių ir šviečiamųjų. Bet piniginis aspektas – svarbus, nes žmonės bijo kurti šeimas, kai nėra užtikrinti dėl vaikų ir savo ateities, taip pat ir medžiaginėje srityje.

Trečias geras darbas atrodytų kiek smulkesnis, bet irgi reikšmingas, tai patriotiškų žmonių – Audrio Antanaičio ir Ado Jakubausko – skyrimas į atsakingas institucijas: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus pareigas.

Ne mažiau už tai, kas padaryta, svarbu ir tai, ką sutrukdyta padaryti. Ketvirtas geras darbas – vienalyčių partnerysčių įstatymo stabdymas dar praėjusioje kadencijoje, penktas – medikamentinio aborto įteisinimo sustabdymas, šeštas – įtvirtintas žmogaus gemalo šaldymas visam laikui.

Taigi, vien grynaisiais skaičiais padaryta daugiau gero, nei abejotino. Dabar galima diskutuoti, ar draudimas sekmadienio popietę įsigyti bokalą alaus ar taurę vyno, prievolė sveikiems žmonėms dusti po kaukėmis buvo teisingos ir proporcingos priemonės.

Faktas, kad jomis bandyta spręsti išties opias problemas – tikru tautos maru virtusį masinį alkoholizmą ir mirtinai pavojingą infekciją. Iš visų aukščiau išvardytų sprendimų vienareikšmiai neigiamas buvo tik Migracijos paktas.

Vienaip ar kitaip šiandien tik valstiečiai iš organizuotų parlamentinių frakcijų vieningai kovoja už prigimtinę šeimą, tautinę valstybę ir tautinę kultūrą, tiksliau – už tai, kas iš jų dar liko. Būtų natūralu, jei būtent ši partija taptų visų tautinių, krikščioniškų ir socialiai atsakingų jėgų traukos centru.

Pasitraukus „demokratams vardanlietuviams“ partija susilpnėjo politiškai, bet sustiprėjo moraliai. Nebeliko kliūčių aplink save telkti visas organizuotas partines ir visuomenines socialiai konservatyvias struktūras.

Galima klausti: o kas valstiečiams iš to? Pirmiausiai – sutelkę socialiai konservatyvią alternatyvą jie taptų bene gausiausia Lietuvos partija, atsinešdami į rinkimus balsus, kurie šiandien išsisklaido. Bendra tautiškų ir krikščioniškų užparlamentinių partijų rezultatas praėjusiuose rinkimuose – 5.66 procentai, o tai – 5 papildomi mandatai.

Antras svarbus momentas – vienijimasis visada įkvepia, todėl tikėtina, jog 5 procentai gali tapti ir 10-čia. Trečias ir svarbiausias momentas – alternatyviosios partijos turi tiek uolaus aktyvo, tiek intelektualių politikų, kurie ne susilpnintų, o žymiai sustiprintų bendrą valstiečių komandą.

Vieno jauno intelektualo žodžiais, susiskaldžiusią Vokietiją turi vienyti didžiausia jos šalis – Prūsija, o ne vidutinė Bavarija ar juolab – nykštukinė Saksonijos-Koburgo-Gotos kunigaikštystė. Tai galėtų būti sėkmingesnis tautinių ir krikščioniškų jėgų vienijimosi projektas, nei ligšioliniai.

Žinoma, jei dėl asmeninių ar grupinių ambicijų būtų atsisakyta vienytis, tą darbą turės padaryti kas nors kitas. Tada gali tekti remtis Italijos pavyzdžiu, kur iniciatyvą parodė Sardinija, apylygė su didžiausia varžove – Sicilija. Apylygių partijų jungimasis būtų sunkesnis, bet įmanomas, o valstiečiai ir toliau liktų vieni.

Šiandien, kai Lietuvos valstybė ir pati tauta susiduria su realaus išnykimo pavojumi, kai demografinė statistika rodo išmirimo tendencijas, kai vyksta masinė emigracija ir gresia tokia pat imigracija, kai suverenias tautos galias perima siauras valdančiųjų sluoksnis, o aukščiausią valdžią – užsienio jėgos, kai gresia atviras karas, o šalyje veši skurdas ir socialinė atskirtis, laikas rimtiems sprendimams.

Iš to, ką turime, rinkimės geriausią variantą, atleiskime vieni kitiems praeities klaidas ir ženkime į priekį.

Autorius yra politologas