Eurovisuomenė2<B>x</B>

Autorius: Michailas Bugakova<b>s</b> Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/12... 2015-12-16 02:17:55, skaitė 1662, komentavo 1

Man jau teko rašyti apie eurožmogų kaip „naują biosocialinę būtybę“. Deja, šis naujas evoliucijos padaras formuojasi ne beorėje erdvėje. Kadangi esu užkietėjęs marksistas, tai išpažįstu K. Markso suformuluotą metodologinį teiginį: žmogaus esmę sudaro visuomeninių santykių visuma.

Taigi, eurožmogus – tai eurovisuomenės produktas. Pastaroji galutinai subrendo atsiradus ir susikūrus Europos Sąjungai, nors istoriškai šiai visuomenei galima priskirti visą Vakarų civilizaciją.

Visuomenė sociologijoje suprantama kaip atsiribojusi nuo gamtos materialaus pasaulio dalis, kuri istoriškai evoliucionuoja ir formuoja įvairius žmonių bendros gyvensenos būdus ir principus. Visuomenė – tai valstybės, tautos, vyriausybės, teismai, policija, kariuomenė, bažnyčia, mokykla, gamyba, vartojimas, politika, kultūra, žiniasklaida, karai, revoliucijos, turtas, skurdas, migracija, socialinės grupės, šeima ir panašūs dalykai.

Su visais šiais ir kitais visuomenės apsireiškimais žmogus vienaip ar kitaip santykiauja ir šiuose savo santykiuose jis yra arba šeimininkas, arba vergas. Nes iš dviejų tarpusavyje santykiaujančių subjektų/objektų vienas visada yra dominuojantis. Toks, deja, bendras gamtos ir sociologijos dėsnis.

Žmogaus ir visuomenės santykiai visada buvo sudėtingi ir prieštaringi. Per visą istoriją žmogus stengėsi sutramdyti jo paties sukurtas socialines struktūras, kurios savo ruožtu vis išsprūsdavo iš žmogaus įtakos ir pradėdavo pačios kartais gana brutaliais metodais kontroliuoti savo kūrėją. Ši situacija yra gerai žinoma ir moksliškai išsamiai išanalizuota K. Markso „susvetimėjimo teorijoje“ bei meniškai pavaizduota F. Kafkos romane „Procesas“.

Senojoje Europoje susiformavusi žmogaus teisių idėja kaip tik ir išreiškė individo išlaisvinimo iš sociumo diktato idealą. Deja, eurovisuomenėje ši idėja ir šis idealas tapo savo priešingybe. Kuo daugiau žmogus siekė asmeninės laisvės, tuo subtilesnės ir veidmainiškesnės darėsi jo visuomeninio pavergimo formos ir būdai. Šiandieninės technologijos bei informacinės priemonės sudaro galimybes įvairioms eurovisuomenės spectarnyboms ir kitoms institucijoms visiškai kontroliuoti bei valdyti asmeninį žmogaus gyvenimą, manipuliuoti jo laisve ir teisėmis.

Bet kuri visuomenė lavina bei išlaisvina arba slopina bei pasisavina žmogaus asmenybę. Eurovisuomenė pasiglemžia ne tik žmogaus išorinę egzistenciją, jo darbą, laisvalaikį, vartojimą, šeimyninius santykius, bet ir visą jo intymų vidinį dvasinį, intelektinį bei moralinį pasaulį, jo norus, meilę, draugystę, prietarus, viltis, iliuzijas ir svajones.

Kaip visa tai pasireiškia pagrindinėse eurovisuomenės gyvensenos sferose: ekonomikoje, socialiniuose santykiuose ir kultūroje? (Apie politinę eurovisuomenės sritį reikia kalbėti atskirai).

Ekonomika

Ekonomikos pagrindas – gamyba, mainai ir vartojimas, kurie paremti nuolatine pinigų bei prekių apytaka tarp namų ūkių, verslo įmonių, prekių ir paslaugų rinkos bei išteklių rinkos. Laisvi prekiniai–piniginiai santykiai – eurovisuomeninės ekonomikos esmė. Normalioje situacijoje žmogus turėtų kontroliuoti ir valdyti šiuos santykius. Bet eurovisuomenėje pats žmogus tampa preke, kuri perkama ir parduodama už pinigus. Dar daugiau, žmogus pats noriai parsiduoda ir be jokių dorovinių sentimentų perka kitus žmones. Krepšininkai, futbolistai ir kiti sportininkai čia jokia išimtis. Žmonių pirkimas/pardavimas tai prekinių – piniginių santykių eurovisuomenėje esmė ir kasdienybė. Tokia „vergovinė“ prekyba reiškiasi 3 pagrindiniais būdais:

1.Tiesioginiai vergoviniai santykiai. Dabartinėje eurovisuomenėje vergovė ir kitokios priverstinio darbo formos, deja, gana aktuali problema. Kiekvienais metais apie 4 mln. žmonių, daugiausia iš Azijos ir Afrikos šalių nelegaliai parduodami eurorinkoje. Prekyba „gyvomis prekėmis“ euroekonomikoje – tai trečias pagal pelningumą (po prekybos narkotikais ir ginklais) šešėlinės ekonomikos sektorius. Yra įvairios dabartinės vergovės rūšys: seksualinė vergovė, namų ūkio vergovė, vaikų vergovė pramonėje ir žemės ūkyje, karinė vergovė, nelegali migracija kaip vergovės forma. (Plačiau apie vergovę dabartinėmis sąlygomis)

2.Prekyba žmogaus organais. Kadangi sveikata ir medicininės paslaugos eurovisuomenėje irgi perkamos ir paduodamos prekės, tai aišku, kad ir transplantologija, kaip viena moderniausių medicinos krypčių, yra tvarkoma „eurovisuomeniškais“ pagrindais. Ji gelbėja vienus, žudydama kitus. Deja, ir viena ir kita daroma už pinigus. Prekyba žmonių organais vyksta ir legaliai (oficialiuose išsivysčiusių šalių medicinos centruose) ir nelegaliai (kai kuriose Pietų Amerikos regionuose veikia specialios mafiozinės „donorų fermos“, iš kurių „prekės“ dažniausia keliauja į JAV ir Europą).

Vis didesnį mastą įgauna ir grynai kriminalinė prekyba vaikų, migrantų bei socialiai remtinų žmonių organais. Pasaulinės sveikatingumo organizacijos duomenimis, kas metai pasaulyje persodinama 70 000 inkstų, 20 % kurių perkama juodojoje rinkoje.

Dar didesnes perspektyvas šioje biznio srityje atveria Šveicarijos verslininkų R. Vilio ir V. Brimerio įkurta kompanija, kuri iš mirusio žmogaus palaikų sugeba gaminti deimantus. Kasmet ji gauna daugiau, nei 800 urnų su žmonių pelenais. Už 5 000 – 20 000 dolerių kiekvieno siuntinio turinys paverčiamas deimantu. Iš maždaug 80 kg sveriančio žmogaus pelenų galima pagaminti 1 karato ir 0,5 centimetrų skersmens deimantą. (Kur mirusieji tampa deimantais?).

3. Prekyba dvasinėmis vertybėmis. Žiniasklaidos, kino, televizijos, literatūros komercinimas, visos dvasinės kultūros pavertimas reklama nuasmenina žmogų, deformuoja jo vertybinius elgsenos ir mąstymo modelius, programuoja pasimetimo, baimės, panikos ir konflikto su savimi būseną. Šioje dvasinės krizės situacijoje žmogus grėbiasi „egzistencinio šiaudo“ – perka įvairias ezoterinių ir kitokių alternatyvių dvasinių praktikų paslaugas. Prarandamas realybės jausmas, nebesugebama racionaliai suvokti tikrovę. Žmogaus sąmonė tampa atvira įvairiausiom manipuliacijom. Eurovisuomenėje prekiaujama euromistika ir euroiliuzijomis, tai paklausi prekė.

Socialiniai santykiai

Socialiniai santykiai – tai pirmiausia įvairių socialinių grupių lygybės/nelygybės klausimas. Visos visuomenės nuo seniausių laikų yra susisluoksniavusios į turtuolius ir varguolius. Kalbama, neva pasaulyje susitarta, kad gaunamų pajamų skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. vargingiausiai gyvenančių piliečių yra normalus, kai neviršija 10 kartų. Toks skirtumas Lietuvoje buvo iki 2000-ųjų. Koks yra dabar? Tokie tyrimai neatliekami, tačiau, neoficialiais skaičiavimais, skirtumas peršoko 20 kartų.

Šveicarijos banko Credit Suisse tyrimų centras yra paskelbęs pranešimą, kuriame teigiama, kad pajamų nelygybė per pastarąjį laikotarpį ženklai padidėjo. Taip vadinama vidurinė klasė eižėja ir 2015 metais daugiau nei 50 % pasaulinio turto priklausė tik 1 % žemės gyventojų.

Eurovisuomenė – tai socialinė–turtinė piramidė, kur stipriausieji stovi ant silpniausiųjų pečių. Kažin ar tokia konstrukcija ilgą laiką gali būti tvirta ir patvari. Juo labiau kad šios piramidės žemutinės grandys nuolat persistatomos ir persitvarkomos dėl migrantų, bankrotų ir kriminaliteto invazijos bei tarpusavio karų. Dabartinė pabėgėlių krizė gali iš esmės pakeisti žemutinio europiramidės pamato turinį bei struktūrą ir visiškai jį „išplauti“. „Babelio bokšto“ likimas – tai gana reali eurovisuomeninės piramidės perspektyva.

Socialiniai santykiai – tai kartu ir tarpasmeniniai santykiai. Normalioje visuomenėje normalus žmogus siekia laimės ir gerovės esmingiausiose savo gyvenimo srityse: darbe, šeimoje bei bendravime su aplinkiniais žmonėmis.
Kiekviename darbo kolektyve svarbiausi socialine prasme yra santykiai tarp vadovų ir pavaldinių. Draugiška neformali dvasia, kuri kadaise buvo būdinga įvairioms smulkioms privačioms įmonėms bei firmoms jau senai išnykusi. Į pavaldinius eurovisuomenėje (ir privačiame, ir valstybiniame sektoriuose) žiūrima tik kaip į „personalą“ ir žmogiškasis bendravimas su juo – tai tik menedžmento ir marketingo funkcija. Funkcionalus darbuotojo vertinimas robotizuoja ir atomizuoja žmogų, menkina ir žeidžia jo asmenybę, paverčia jį „žmogiškuoju resursu“.

Šeimyniniuose, vyro ir moters santykiuose eurovisuomenėje ryškėja gili krizė, kuri susijusi ne tik ir ne tiek su jų (vyro ir moters) socialiniu statusu pasikeitimu postmodernioje visuomenėje, bet ir su naujų seks-orientacijų formavimu bei skatinimu. Naujos seks-orientacijos jau nebeįtelpa į tradicinį skirtumą tarp natūralų ir gėjų. Kai kurie specialistai kodifikuoja 10 tokių naujų orientacijų: aseksualai, aromantikai, greiseksualai, demiseksualai, demiromantikai, litromantikai, panseksualai, poliseksualai, panromantikai, skoliseksualai. (Detaliau apie tai: http://lenta.ru/articles/2015/10/20/sexualitytypes/)

Toks euroseksualinis eurovisuomenės pliuralizmas iš pagrindų iškraipo vyro ir moters santykius, griauna tradicinę šeimą ir iš esmės užbaigia žmogišką visuotinos evoliucijos etapą. Kas gali būti toliau sunku įsivaizduoti, bet pagal dialektinį neigimo neigimo dėsnį į galvą norom nenorom ateina biblijinė istorija apie Sodomą ir Gomorą.

Tėvų ir vaikų, vaikų ir suaugusiųjų santykiai eurovisuomenėje irgi tampa vis konfliktiškesni. Šaudymai mokyklose, šeimyniniai skandalai, turtiniai ginčai tarp giminių, teismai tarp mokinių ir pedagogų – tai eurovisuomenės kasdienybė. Taip vadinama juvenalinė justicija apverčia aukštyn kojom vaikų ir suaugusiuoju santykius. Pagal šios justicijos doktriną, bausdami vaikus už vienokį ar kitokį nederamą elgesį, tėvai, kurie iš tiesų nori, kad jų vaikas išaugtų padorus ir kultūringas, faktiškai tampa nusikaltėliais. Kova su „smurtu prieš vaikus“ transformavosi į vaikų smurtą prieš suaugusius. Pagal vaiko pareiškimą teismas gali bausti motiną arba tėvą, atimti vaiką iš šeimos, suspenduoti tėvystės/motinystės teisę.

Daugmaž akivaizdus juvenalinės justicijos tikslas – įvaryti baimę tėvams, kad jie bet kuriuo metu gali prarasti savo vaiką. Kai tokia baimė kabo it Damoklo kardas virš galvos, bet kurie tėvai eurovisuomenėje tampa lengvai valdomi ir paklusnūs.

Kitas eurovisuomenės tikslas – padaryti iš vaikų konkurencingą „žmogiškąjį kapitalą“. Pagal dabartinių ideologų dievinamos rinkos ekonomikos kanonus, į eurožmogų žiūrima ne kaip į visapusiškai išsilavinusį visuomenės narį, ne kaip į savitikslį, o kaip į pridėtinės vertės „kaliką“, kaip į priemonę krauti pelną savo šeimininkui. Šiam tikslui nukreipta visa eurovisuomenės švietimo sistemos strategija.

Taigi, juvenalinė justicija visiškai „įsipaišo“ į bendrą dabartinės globalinės eurovisuomenės kontekstą, kur net vaikai tampa preke ir kapitalo resursu. Iš vaikų daromas didžiulis biznis, į kurį įtraukta dalis eurovisuomenės valdžios struktūrų ir žiniasklaidos.

Santykiai su aplinkiniais eurovisuomenėje paženklinti negatyvumo ženklu. Dažniausiai jie dabar atvaizduojami kriminalinėse kronikose. Bet ir nekriminalinio pobūdžio tarpusavio bendravime emocijos ir jausmai praranda žmogišką šilumą, pats tarpasmeninio bendravimo procesas tampa dalykišku ir pragmatišku. Bendravimo psichologija persunkta privataus egoizmo ir paslėptų interesų konfliktais. Racionalumas užgožia emocionalumą, manipuliavimas-atvirumą. Eurovisuomenė siekia, kad biznio ir karjeros klausimai, įvairios sėkmės technologijos būtų dominuojančia santykių su aplinkiniais tema, laimingo žmogiško gyvenimo kredo.

Žmogaus egzistencijos problemos – kam ir kaip gyventi – tampa „luzerių“ ir „bomžų“ gyvenimo realybe, jų dvasine „kompensacija“ už laisvę nuo eurovisuomenės bendravimo standartų. Būtent „atstumtieji ir pasmerktieji“ eurovisuomenės personažai dar sugeba kontroliuoti bei valdyti savo pačių gyvenimą skirtingai nuo sėkmingų šios visuomenės pavaldinių.

Deja, dėl vyraujančiojo eurovisuomenėje pelno, pinigų bei sėkmės kulto ji tampa gana pažeidžiama ir nesugeba efektyviai pasipriešinti barbarizmo ir terorizmo grėsmėms.

Kultūra

Kadaise Z. Froidas apibūdino kultūrą labai plačiai: kultūra – tai viskas, kas skiria žmogų nuo gyvulio. Vertinant kai kuriuos dabartinius kultūrinius „šedevrus“ galima teigti, kad eurovisuomenėje kultūra, tai viskas, kas sieja žmogų su gyvuliu. Žmogų nuo gyvulio skiria pirmiausiai tam tikras abstraktaus mąstymo minimumas, gebėjimas suvokti realybę per logikos bei vaizduotės modelius, t.y. intelektas. Visuomenės kontekste dažniausiai naudojama sąvoka – socialinis intelektas kaip kultūros šerdis. Šia prasme eurovisuomenėje ryškiai matoma socialinio kvailėjimo tendencija. Kaip sakė Einšteinas, pasaulyje yra 2 beribiai dalykai: visata ir kvailumas.

Kvailumas reiškiasi pirmiausiai tuo, kad net euorovisuomenės elitas nebemoka daryti logiškų išvadų iš jau realizuotų sprendimų ir jam pritrūksta vaizduotės pamatyti galimas pasekmes dar tik planuojamų veiksmų. Įvykiai Artimuosiuose Rytuose bei užsienio dabartinės Lietuvos politika – tai akivaizdžiausias šios tendencijos pavyzdys. Akivaizdžiai smunka ir žiniasklaidos kultūrinis-intelektinis lygis, bendras žurnalistų išprusimas bei elementarus jų raštingumas. Euroelitas apraizgytas totalinės korupcijos, giminystės ir biznio ryšiais, intelektas ir kultūra jam nerūpi.

Kai kurie mokslininkai, teigia, kad kvailėjimas tai visuotinas žmonijos evoliucijos dėsnis. Kiekviena nauja žmonių karta tampa vis mažiau protinga ir kūrybinga. Tai siejama su sumažėjusia natūralia selekcija, kai protingi žmonės turi mažiau vaikų, nei ne itin išprususių žmonių šeimos. (http://www.utro.ru/articles/2013/05/15/1118730.shtml#0510). Deja, JAV mokslininkai teigia, kad žmonių intelekto koeficientas priklauso ir nuo pajamų. Jų atliktas eksperimentas parodė, kad kuo mažiau žmogus uždirba, tuo sparčiau jis kvailėja ir degraduoja. (http://www.utro.ru/articles/2013/09/02/1141092.shtml).

Ir vienu, ir kitu atveju kvailėjimo fenomenas turi bendrą vardiklį – tai eurovisuomenės vystymosi pasekmė ir tuo pačiu variklis. Dėl savo vidinės prigimties eurovisuomenė skatina žmones savo elgesyje vadovautis ne intelektu, o instinktais ir interesais. Interesas – tai intelektualizuotas instinktas.

Pagrindinis instinktas, kuris sieja žmogų su gyvuliu – tai savisaugos instinktas. Eurovisuomeneje jis reiškiasi kaip aukštesnio socialinio statuso ir geresnio pragyvenimo lygio išsaugojimo bei užtikrinimo interesas. Šiam tikslui nukreiptos visos intelektualinės eurovisuomenės eurožmogaus pastangos. Eurovisuomenės intelektui rūpi ne tiesos paieška, o „sukultūrintas“ savo intereso pateisinimas.
Intelektas ir kultūra tarnauja eurovisuomenės instinktams ir interesams ir tokiu būdu visa kultūrinė šios visuomenės erdvė primityvėja ir gyvulėja.

Eurovisuomenės kultūra – tai visiškas „užkalnis“. Ji dvasiškai luošina bei bukina žmogų, primeta jam prieštaraujančias jo žmogiškajai prigimčiai nuostatas ir vertybes.

Kadaise vienas fašistinės Vokietijos vadų pasakė garsią frazę: „Kai aš išgirstu žodį kultūra, man norisi grėbtis šautuvo“. Šiandien jis tikriausiai nieko panašaus negalėtų pasakyti. Nes eurovisuomenės kultūra „nusišovė“ pati.

Taigi, eurovisuomenės ekonomika – tai rinkos ekonomika, kurioje pagrindine laisvos prekybos preke tapo pats žmogus. Socialiniai santykiai šioje visuomenėje transformavosi į antisocialinius. O kultūra ir žurnalistika patapo tiesiog primityvia ir pigia propaganda, aptarnaujanti siaurų elitinių grupių interesus.

Šaltinis