Rusija galutinai atsisakys Pabaltijo uostų

Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2015-12-20 17:25:06, skaitė 2931, komentavo 1

Skelbdamas kreipimąsi Federaliniam Susirinkimui, Rusijos prezidentas Putinas paragino vystyti Baltijoje Rusijos uostus. Putino kreipimasis į Baltijos regioną reiškia, kad Kremliuje priimtas politinis sprendimas galutinai atsisakyti Pabaltijo jūrų uostų ir užbaigti Rusijos tranzito perorientavimą į Rusijos šiaurės vakarų uostus. Šis sprendimas jau nebus atšauktas: nei sankcijų panaikinimas, nei Lietuvos, Latvijos ir Estijos antirusiškos retorikos švelninimas šiuo klausimu nieko nepakeis.

„Mes tęsime transporto infrastruktūros modernizavimą, vystysime galingus logistikos centrus — Azovo-Juodosios jūros ir Murmansko transporto mazgus, šiuolaikiškus Baltijos ir Tolimųjų Rytų uostus,“ — pareiškė Rusijos prezidentas savo kreipimasi į Federalinį Susirinkimą.

Tokiu būdu V.Putinas aiškiai nubrėžė šalies transporto-logistikos vystymosi prioritetus, atsisakydamas paslaugų tranzitinių šalių — Ukrainos uostų Juodojoje jūroje, Baltijoje — Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Dėka tokios oficialiai paskelbtos valstybinės politikos išloš Novorosijskas, Tamanė ir kiti Juodosios jūros uostai; Vyborgas, Ust-Luga, Primorskas ir kiti Rusijos uostai Baltijoje. Pagrindiniai pralošę uostai: Odesa, Iljičevskas ir kiti Ukrainos uostai; Klaipėda, Ryga, Ventspilis, Talinas — t.y. jūrų prekybos uostai Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje.

Putino pareiškimas reiškia, kad Rusija galutinai atsisako Pabaltijo jūrų uostų; sprendimas neturi jokio ryšio nei su sankcijomis, nei su pastarųjų metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovų radikaliais antirusiškais pasisakymais.

Senų modernizavimas ir naujų jūrų krovininių uostų statyba Baltijoje tapo Rusijos valstybine politika nuo šio šimtmečio pradžios. Po nepriklausomybės atkūrimo, nepaisant ypatingai įtemptų santykių tarp Rusijos ir Pabaltijo šalių, visą dešimtmetį tvyrojo viltis, kad Lietuva, Latvija ir Estija nustos kvailioti, išsigydys nuo rusofobijos kaip augimo ligos, visiems gyventojams suteiks vienodas teises, o įstojusios į NATO ir ES nustos bijoti Rusijos ir įgis saugumo jausmą, — taigi taps adekvačios tarptautinių santykių dalyvės, nelauktai neiškrečiančios Rusijai kokios nors smulkmeniškos šunybės.

Tačiau visi šie lūkesčiai neišsipildė. Įstojusios į NATO, šios šalys ėmė raginti savo sąjungininkes peržiūrėti senas su Rusija sutartis, atsisakyti Maskvai duotų garantijų ir didinti Baltijos regione NATO pajėgas. Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė net pametėjo iniciatyvą panaudoti prieš Rusiją 5-tą NATO įstatų straipsnį. Pabaltijo šalių narystė ES paskatino Lietuvą, Latviją ir Estiją panaudoti Europos tribūną antirusiškiems pasisakymams, kišant pagalius į Rusijos/ES dialogo ratus: tai vetuoja bevizio režimo derybas, tai bando uždrausti „Šiaurės srautą“, „Pietų srautą“ ir kitus Rusijos-Europos energetinius projektus.

Atsižvelgiant į neišsenkantį pabaltijiečių priešiškumą ir „nesankcionuotą dujų paėmimą“Ukrainoje, savo priklausomybę nuo tranzitinių šalių Rusija vertina kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, ir šios priklausomybės pašalinimas tampa strateginiu prioritetu.

Dėl to ir Ukrainą bei Lenkiją lenkiantys dujotiekiai, o taip pat statyba naujų ir modernizavimas senų Rusijos prekybos uostų Baltijoje. Ir jeigu realizuojant bendrus su ES šalimis energetinius projektus „sanitarinės užkardos“ šalys dar galėjo pakenkti Eurokomisijos lygmenyje, tai dėl Ust-Lugos prekybos uosto statybos Pabaltijo šalims teko užsičiaupti. Taigi dabar prekių apyvarta rytinėje Baltijos pakrantėje sparčiausiai auga Rusijos uostuose Suomijos įlankoje — tai pasėkmė tikslingos valstybinės politikos perorientuojant tranzitą ir išvystant savą logistinę infrastruktūrą.

Šiais metais paskelbta apie uosto Ust-Lugoje statybos pabaigą. Praeitais metais prekių apyvarta Ust-Lugoje siekė 75,6 milijono tonų — didžiausias rodiklis Baltijos regione. Tačiau statant uostą buvo pareikšta, kad per metus bus perkraunama iki 170-180 mln. tonų. Iš kur ateityje atsiras trūkstantys 100 milijonų? Atsakymas akivaizdus: atsižvelgiant į valstybinę savosios logistinės šakos vystymąsi ir įveikiant priklausomybę nuo tranzitą vykdančių šalių — peradresuojant transporto srautus iš Pabaltijo į Leningrado sritį.

Šią Rusijos valstybinę politiką Baltijos šalys jau pajuto. Prekių apyvarta arčiausiai Sankt-Peterburgo ir Leningrado srities uostų esančio Talino uosto per šių metų 9 mėnesius sumažėjo 21%. Prekių apyvarta Ventspilio uoste per šių metų pirmąjį pusmetį sumažėjo beveik 15%. Tuomet, statant naują naftos užpylimo terminalą Leningrado srities Primorso uoste, buvo tiesiogiai nurodoma, kad šis terminalas atsiras kaip alternatyva Ventspiliui.

Naftotiekis, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla ir Ventspilio bei Klaipėdos naftos užpylimo terminalai buvo statomi Latvijos ir Lietuvos TSR kaip bendros infrastruktūros dalis transportuojant į Europą tarybinę naftą.

Jeigu dabarties Latvijos ir Lietuvos veikėjai minėtas statybas vertina kaip „tarybinę okupaciją“ ir savo infrastruktūrą stengiasi atriboti nuo Rusijos, tai kodėl ta tarybinė infrastruktūra vis dar naudojama, kodėl ji duoda pelno Pabaltijo elitui, kodėl per Pabaltijo, o ne Rusijos transporto mazgus turi būti transportuojama Rusijos nafta?

Taigi Kremlius savo politika faktiškai atlieka Pabaltijo politikų darbą — išlaisvina juos nuo „materialių okupacijos pasekmių“. Jeigu Lietuvos, Latvijos ir Estijos jūrų uostai ir geležinkeliai būtų nacionalinė nuosavybė ir bendras palikimas, būtų galima kalbėti apie priešišką Pabaltijui Rusijos politiką ir skaičiuoti nuostolius, kuriuos patirs Pabaltijo šalys dėl Rusijos tranzito „nacionalizavimo“. Pavyzdžiui, Latvijos tranzitas siekia 12-13% BVP, o 80% tranzito tenka Rytų kroviniams. Šią vasarą Latvijos susisiekimo ministerija paskaičiavo, kad, prarasdamas Rusijos tranzitą, šios šalies biudžetas neteks 1,6 milijardo eurų.

Tačiau tokie skaičiavimai būtų įdomūs tuo atveju, jei tranzitas Pabaltijo vyriausybėms turėtų politinės vertės. Praktikoje jis — ir „okupacijos palikimas“, ir grėsmė saugumui. Dabar gi Rusijos krovinių srautą aptarnaujantys uostai ir geležinkeliai gimdo tose šalyse „penktą ekonominę koloną“ — nemažas grupes žmonių, kurie kritiškai suinteresuoti turėti gerus savo šalių su Rusija santykius. Pragmatiškus, konstruktyvius, abiem pusėm naudingus.

Tačiau Pabaltijo elitui geri santykiai su Rusija — tabu. Todėl ir tranzitas jiems pirmiausia ne vienas pagrindinių biudžeto formavimo šaltinių, o politinė grėsmė.

Pastarųjų metų tendencija: valdžios atstovai, suinteresuoti tranzito vystymusi, ar tai geležinkelis (iki šių metų vasaros „Latvijos geležinkelio“ valdybos pirmininkas Ugis Magonis), ar tai jūrų uostas (iki šiol Talino meras Edgar Savisaar), tapo baudžiamojo persekiojimo objektais. Esant tokioms sąlygoms Rusijos vadovybė negalėjo priimti kito sprendimo — tik visiškai atsisakyti tranzito per Pabaltijo šalis.

Pabaltijo tranzitas nereikalingas nei Rusijai, nei Pabaltijo vadovybėms. Rusija finansų atžvilgiu išloš daug daugiau, jeigu savo prekes eksportuos per savo uostus. Kokiu pagrindu Rusijos vadovybė galėtų leisti savo transporto darbuotojams padėti uždirbti Lietuvai, Latvijai, Estijai? Tik vieninteliu: jeigu Rusija galėtų palaikyti kaimyniškus santykius su draugiškomis šalimis. Bet ko Pabaltijo šalyse niekada per pastaruosius dvidešimt penkerius metus nebuvo, tai kaimyniškų santykių su Rusija ir su jai draugiškomis šalimis.