JT ir analitiniai centrai skatina iki 2050 m. į senstančią ES priimti 60 mln. migrantų
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2022-11-23 16:32:00, skaitė 271, komentavo 9
Penktadienį, 2022 m. spalio 28 d., Kipre, netoli Kokkinotrimithia kaimo, sostinės Nikosijos pakraštyje, iš Pournara migrantų priėmimo centro išeina migrantės po kovų tarp konkuruojančių grupių stovykloje. (AP Photo/Petros Karadjias)
ES tvirtina, kad "Didysis pakeitimas" yra sąmokslo teorija, tačiau JT teigia, kad iki 2050 m. Europa turi priimti 60 mln. migrantų, daugiausia iš Afrikos.
Tą pačią savaitę, kai Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, kurioje Didžiojo pakeitimo teorija įvardijama kaip "rasistinė", Ispanijos laikraštis "La Vanguardia" pranešė, kad Jungtinės Tautos, Austrijos Wittgensteino centras ir Vašingtono Pasaulinės plėtros centras pasisako už tai, kad ateinančiais dešimtmečiais Europai reikia mažiausiai 60 milijonų migrantų, "kad ji išgyventų", ir kad didžioji dalis šios imigracijos turėtų būti iš Afrikos.
JT, kurios jau seniai pasisako už "pakeitimo migraciją" kaip Europos senėjančios populiacijos sprendimo būdą, dabar įspėja, kad Europa nesulauks šių migrantų, "jei nenustos būti tvirtove prieš imigraciją", rašo Ispanijos laikraštis.
JT apskaičiavo, kad 2050 m. ES trūks 60,8 mln. darbuotojų, o Vitgenšteino demografijos ir pasaulinio žmogiškojo kapitalo centras teigia, kad šis trūkumas bus dar didesnis - 72,7 mln. Abi organizacijos, remdamosi savo skaičiavimais, pasisako už tolesnę masinę imigraciją.
"Neužteks ilginti pensinio amžiaus, įtraukti daugiau moterų į darbo rinką ar didinti gimstamumą. Neužteks ir toliau robotizuoti gamybos ekonomiką ar toliau perkelti darbo vietas į kitas šalis, kaip tai darėme iki šiol", - sako Charlesas Kenny, Socialinės plėtros centro Vašingtone vyresnysis bendradarbis, - "Visa tai neišgelbės Europos nuo visuomenės senėjimo".
Jis tęsė sakydamas, kad "Afrika turi išgelbėti Europą nuo demografinės krizės (...) Tik imigracija gali ištaisyti šį disbalansą, o afrikiečių kilmės imigracija bus natūraliausias būdas aprūpinti darbo jėga, reikalinga ekonomikos augimui palaikyti."
Kenny teiginys, kad Afrikos imigrantai - potencialiai dešimtys milijonų - turėtų užpildyti Europos darbo jėgą, ne tik radikaliai pakeistų žemyno demografinę padėtį, bet ir sukeltų visuomeninius ir net civilizacinius padarinius. Kalbant apie Kenny teiginius, kad imigrantai išgelbės Europos darbo rinką, jau yra daug duomenų iš įvairių šalių, kurie verčia abejoti mintimi, kad "tik imigracija" gali išgelbėti Europą ir jos darbo rinką.
Juk imigracija iš Afrikos ir Artimųjų Rytų buvo didelė, ir iki šiol ji nedavė gerų rezultatų. Pavyzdžiui, Vokietijos duomenys rodo, kad beveik pusė migrantų, kurie per 2015-2016 m. krizę pateko į Europą, tebėra bedarbiai, o net ir tie, kurie įsidarbino, dažniausiai dirba žemos kvalifikacijos darbą ir dažnai uždirba tiek mažai, kad turi teisę gauti valstybės socialines išmokas.
Iš tiesų Europos migrantai daugelyje šalių, įskaitant Daniją, kuri kasmet išleidžia 5 mlrd. eurų integracijos pastangoms, kurios dažniausiai buvo nesėkmingos, ištuština valstybės finansus. Tiesą sakant, ne Vakarų šalių migrantai yra taip prastai integruoti, kad danai didžiąja dalimi nepritaria didesnio imigrantų skaičiaus priėmimui. Net kairiųjų pažiūrų šalies ministrė pirmininkė Mette Frederiksen skatino "nulinio" prieglobsčio prašytojų skaičiaus politiką.
"Kas penktas 1997 m. gimęs nevakarietiškos kilmės jaunuolis, nesulaukęs 21 metų, pažeidė įstatymą. Tai ne visi. Tačiau yra per daug jaunų vyrų, kurie atima kitų laisvę, vagia vaikų ateitį, gąsdina kalėjimų prižiūrėtojus ir palieka ilgą nesaugumo pėdsaką", - 2021 m. sakė M. Frederiksen. Jos pozicija migracijos klausimu yra tokia populiari, kad per lapkričio 1 d. vykusius pirmalaikius rinkimus ji ne tik laimėjo naują mandatą valdyti, bet ir jos partija yra bene didžiausia Danijoje.
Tai ne tik liberalioji Danija. Norvegijoje dirba tik maždaug pusė migrantų, nors į integracijos į darbo rinką pastangas investuota 6,6 mlrd. eurų. Prancūzijoje migracija šaliai kasmet kainuoja 25 mlrd. eurų, o daugelis migrantų net ir po metų lieka bedarbiais. Tuo tarpu Vokietija prieš dvejus metus paskelbė, kad švietimui, socialinėms paslaugoms, būstui ir kalbų kursams išleis 64,5 mlrd. eurų, kad integruotų jau esamus užsieniečius. Šios didžiulės finansinės sumos buvo išmokėtos dar prieš tai, kai šiais metais į Vokietiją atvyko dar beveik 1,5 mln. migrantų.
Jei tikėtume JT ataskaita ir Kenny teiginiais, šie migrantai turėtų būti skelbiami kaip labai reikalingas postūmis Vokietijos darbo jėgai. Tačiau iš tikrųjų 12 iš 16 Vokietijos žemių jau visiškai uždarė savo sienas naujiems pabėgėliams, argumentuodamos, kad jų būstas, socialinės paslaugos ir švietimo sistema yra ties perkrovos riba.
Duomenys taip pat paneigia argumentą, kad iš pradžių kils integracijos problemų, tačiau jas atsvers galiausiai migrantų teikiama nauda. Pavyzdžiui, Turkijos gyventojai, kurie daugeliu atvejų Vokietijoje gyvena jau kelias kartas, pagal daugelį rodiklių laikomi prasčiausiai integruota grupe visoje šalyje. Masinės imigracijos šalininkų iškelta idėja, kad į šalį atvyks reikalingi gydytojai, teisininkai ir inžinieriai, taip pat nepasiteisino. Dauguma migrantų turi žemą kvalifikaciją ir menką išsilavinimą; kai kuriais atvejais migrantų kvalifikacija tokia menka, kad jiems nėra perspektyvių galimybių įsitvirtinti Europos darbo rinkoje.
Kiti paprasčiausiai nori gauti socialines išmokas, užuot dirbę mažai apmokamą, juodą darbą. Net tais atvejais, kai iš Afrikos įdarbinami gydytojai ir inžinieriai, kyla nerimą keliančių moralinių klausimų. Ar Europa nusipelno vilioti geriausius ir gabiausius iš šalių, kurioms labai reikia kompetentingų specialistų? Jei ekonomikai būtų reikalingi tik jauni žmonės, kad jie užtikrintų geresnę ateitį, Afrika būtų ekonomiškai sėkminga. Tačiau, nepaisant jaunų žmonių gausos, šiose šalyse klesti korupcija, jose mažai patentų ir naujovių, jose itin didelis nesaugumas ir didelis nusikalstamumas.
Daugelio politikų, intelektualų ir politikos formuotojų nuomone, vien tik importuoti šiuos jaunus žmones į Europą nepavyks. Pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas teigė, kad afrikiečių ateitis yra Afrikoje; jis pasiūlė alternatyvų kelią, kuris apima europiečių gimstamumo didinimą.
"Visoje Europoje vaikų vis mažiau ir mažiau, o Vakarų atsakas į tai yra migracija", - 2018 m. sakė V. Orbanas. "Jie nori, kad atvyktų kuo daugiau migrantų, kad trūktų vaikų, kad skaičiai sumuotųsi. Mes, vengrai, mąstome kitaip. Vietoj skaičių mes norime vengrų vaikų. Migracija mums yra pasidavimas".
Daugelis Vengrijos agresyvios šeimos politikos priemonių jau pasiteisino, tačiau, norint iš tikrųjų sulaukti šios strategijos naudos, greičiausiai reikės bendrų pastangų visoje Europoje. Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir tarptautinio kapitalo apribojimai iš tikrųjų galėtų būti naudingi Europos demografinei padėčiai, nes padėtų sumažinti būsto kainas ir užtikrintų, kad europiečiai galėtų įpirkti namus ir butus, kurių jiems reikia norint saugiai kurti šeimas. Tuo pat metu europiečiai vis labiau vengia leisti savo vaikus į mokyklas, kuriose vyrauja didelė įvairovė, todėl tėvai priversti mokėti už brangias privačias mokyklas - ši tendencija gali tik pabloginti demografinę padėtį ir tapti dar problematiškesnė didėjant imigracijai.
Protų nutekėjimas Afrikoje dėl Vakarų šalių imigracijos darbotvarkės greičiausiai tik dar labiau paskatins nesutarimus ir konfliktus žemyne, kuris susiduria su gyventojų skaičiaus sprogimu, todėl Europos konservatoriai jau seniai teigia, kad protingiausi imigrantai turėtų likti savo šalyse, kur jie galėtų padėti sukurti veikiančią sistemą.
Nepaisydamos šių moralinių dvejonių, integracijos problemų ir didėjančio migrantų nusikalstamumo, tokios šalys kaip Vokietija siekė dar didesnio imigracijos skaičiaus. Dabartinė kairiųjų vyriausybė jau seniai davė suprasti, kad planuoja smarkiai padidinti imigrantų į Vokietiją skaičių ir sušvelninti imigracijos taisykles, nors kaimyninės šalys, tokios kaip Austrija, Danija ir Lenkija, siekia mažinti imigraciją.
Tuo pat metu neabejojama, kad Europos gyventojai sparčiai sensta, ir ši tendencija kelia rimtų problemų žemynui.
"Vis vyresni gyventojai yra našta ekonomikos augimui ir gerovės valstybei", - sakė CIDOB migracijos ekspertas, UPF politikos ir socialinių mokslų daktaras Juan Ramón Jiménez.
"Dvidešimt procentų ispanų ir europiečių yra vyresni nei 65 metų, o 2070 m. ši amžiaus grupė sudarys 30 procentų (gyventojų). Dabar kiekvienam pensininkui tenka trys dirbantieji, tačiau kai kūdikių bumo kartos atstovai nustos dirbti, tokio santykio išlaikyti nepavyks. Neteksime darbingo amžiaus gyventojų, t. y. 15-64 metų amžiaus žmonių."
Tačiau realybė tokia, kad šalyse, į kurias imigruoja daugiausiai žmonių, rezultatai dažnai būna prasčiausi. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios priėmė bene daugiausiai migrantų iš visų pasaulio šalių, gyvenimo trukmė sutrumpėjo dar iki Covid-19, valstybės skola išaugo iki 30 trilijonų JAV dolerių, išaugo nelygybė, net liberaliuose miestuose pastebima didelė mokyklų segregacija, mažėja realusis darbo užmokestis. JAV priėmė precedento neturintį imigrantų skaičių, neturintį realaus istorinio precedento, ir, nepaisant kylančių problemų, masinės imigracijos šalininkai pateikia tuos pačius argumentus kaip ir jos šalininkai Europoje: Visos problemos bus išspręstos, jei tiesiog padidės imigracija.
Priešingai, Japonijoje, kuri praktiškai nepriėmė jokių imigrantų iš išorės, beveik nėra infliacijos, nors kainos visame pasaulyje sparčiai kyla, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra ilgesnė; be to, Japonija, pasitelkusi dirbtinį intelektą ir automatizaciją, suvaldė mažėjančią darbo jėgą. Nepaisant Kenny teiginių, darbo jėgos mažėjimo problema artimiausiais metais tik spartės; tačiau nerimaujama, kad per ateinančius 20-30 metų nebus pakankamai darbo vietų net ir norintiems dirbti, ypač jei ir toliau bus daroma pažanga autonominių transporto priemonių srityje.
JT, Wittgensteino centras ir Kenny taip pat neatsižvelgia į etniškai ir kultūriškai susiskaldžiusios Europos situaciją. Politinė poliarizacija didėja dėl rasės, o iš dalies ir dėl religijos klausimų, ir laikui bėgant šie klausimai tik didės, nes baltieji europiečiai vis labiau artėja prie mažumos statuso. Tai reiškia, kad politikai vis daugiau laiko skirs šiems su tapatybe susijusiems klausimams, užuot rūpinęsi pagrindiniais piliečių rūpesčiais.
Nusikalstamumas taip pat yra neišvengiamai svarbus veiksnys, be to, labai brangus. Daugybė policijos darbo valandų dabar skiriama vien daugiakultūriškumo keliamoms problemoms spręsti, nesvarbu, ar tai būtų organizuotos narkotikų mafijos suklestėjimas Nyderlanduose, seksualinės prievartos bangos Švedijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Belgijoje, ar gerokai padidėjusi teroro grėsmė Europoje.
Nepaisant teiginių, kad Didysis pasikeitimas yra sąmokslo teorija, pasak įvairių demografų, intelektualų ir politikų, situacija yra kiekybiškai ir empiriškai teisinga. Europa jau dabar susiduria su būsto krize, perpildytomis klasėmis ir integracijos problemomis, susijusiomis tiek su kalba, tiek su kultūrinėmis normomis. Iki 2050 m. į kai kurias tankiausiai apgyvendintas pasaulio šalis atvykus dar 60 mln. migrantų, tikėtina, susidarys sprogstama padėtis tiek politiniu, tiek socialiniu požiūriu, ir vargu ar tai bus panacėja, kurią prognozuoja daugelis ekspertų.
Šaltinis: