Britonų imperija per 40 metų numarino 165 milijonus indų
Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-12-26 07:32:00, skaitė 524, komentavo 19
Britonų kolonializmas per 40 metų nužudė 100 milijonų indų. Ir per beveik 200 kolonializmo metų britonų imperija iš Indijos pavogė ne mažiau kaip 45 trilijonus dolarų, teigia vienas žinomas ekonomistas. Periode tarp 1880–1920 metų britonų kolonijinė politika Indijoje nusinešė daugiau gyvybių, nei visi golodomorai Tarybų Sąjungoje, maoistinėje Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje kartu paėmus.
Pastaraisiais metais pastebimas nostalgijos Britanijos imperijai atgimimas. Tokios žinomos knygos kaip Nilo Fergiusono „Imperija: kaip Britanija sukūrė dabartinį pasaulį“ ir Briuso Gilėjaus „Paskutinis imperialistas“ teigia, kad britonų kolonializmas atnešė suklestėjimą ir vystymąsi Indijai ir kitoms kolonijoms. Prieš dvejus metus „YouGov“ apklausa parodė, kad 32 procentai JK gyventojų aktyviai didžiuojasi šalies kolonijine istorija.
Šis rožinis kolonializmo vaizdelis smarkiai prieštarauja istoriniams duomenims. Pagal ekonomikos istoriko Roberto Aleno tyrinėjimus, didžiausias skurdas Indijoje išaugo britonų valdymo laikotarpiu nuo 23 procentų 1810 metais iki daugiau nei 50 procentų XX amžiaus viduryje. Buvusios Didžiosios Britanijos kolonijiniu laikotarpiu realūs atlyginimai sumažėjo, o didžiausią savo apogėjų (sumažėjimo) pasiekė XIX amžiuje, ir pats badas tapo daug dažnesnis ir labiau mirtingesnis. Kolonializmas neatnešė naudos Indijos liaudžiai, bet tapo žmogiškaja tragedija, kuri istorijoje neturėjo analogų.
Ekspertų nuomonės sutampa tame, kad laikotarpis nuo 1880 iki 1920 metų – buvusios Didžiosios Britanijos imperijos (BDBI) galios viršūnė – buvo ypač pražūtingas Indijai. Viską apimantys gyventojų surašymai, atlikti kolonijinio režimo, pradedant 1880-aisiais metais, rodo, kad mirtingumas per šį laikotarpį labai išaugo – nuo 37,2 mirties 1000 žmonių 1880-aisiais iki 44,2 žmonių 1910-aisiais. Vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo nuo 26,7 metų iki 21,9 metų.
Neseniai žurnale „World Development“ paskelbtame straipsnyje, buvo panaudoti gyventojų surašymo duomenys, kad įvertinti žmonių kiekį, mirusių dėl britoniškos imperinės politikos per tuos keturis žiauriausius dešimtmečius. Patikimi duomenys apie mirtingumo lygį Indijoje egzistuoja tik nuo 1880-ųjų metų. Jei naudoti šį laikotarpį kaip „normalaus“ mirtingumo atskaitos tašką, tai išeitų, kad 1891–1920 metais, esant britonų kolonializmo jungui, mirė apie 50 mln žmonių.
Iš tikrųjų, minėtame straipsnyje „Kapitalizmas ir didžiulis skurdas“ pateikiamas kitoks skaičius (toliau citata):
„Tačiau šis įvertinimas turėtų būti laikomas konservatyviu. Mirtingumas Indijoje 1880-aisiais jau buvo labai aukštas pagal tarptautinius standartus. Jei mes išmatuosime perteklinį mirtingumą, palyginti su vidutiniu mirtingumu XVI ir XVII amžių Anglijoje, mes matysime, kad 1880–1920 metais Indijoje atsiranda 165 mln. perteklinių mirčių (V priedas). Šis skaičius yra didesnis nei bendras aukų skaičius per abu pasaulinius karus, įskaitant nacistinį holokaustą.”
Penkiasdešimt milijonų mirčių - tai stulbinantis skaičius, ir vis dėlto tai yra konservatyvus įvertinimas. Realaus darbo užmokesčio duomenys rodo, kad 1880 metais pragyvenimo lygis kolonijinėje Indijoje jau buvo smarkiai nukritęs, lyginant su ankstesniuoju lygio. Alenas ir kiti mokslininkai tvirtina, kad iki kolonializmo Indijos gyvenimo lygis galėjo būti „lygus su besivystančiomis Vakarų Europos dalimis“. Mes tiksliai nežinome, koks buvo mirtingumo lygis Indijoje iki kolonializmo, bet jeigu padarysime prielaidą, kad jis buvo toks pat kaip Anglijoje XVI–XVII amžiuose. (27,18 mirčių 1000 žmonių), tai gaunasi, kad laikotarpiu nuo 1881 Iki 1920 m. Indijoje mirė 165 milijonai žmonių.
Nors tikslus mirčių skaičius priklauso nuo prielaidų, kurios daromos apie pradinio mirtingumo lygį, akivaizdu, kad per britinų kolonializmo klestėjimo laikotarpį, anksčiau laiko mirė apie 100 mln žmonių. Tai viena didžiausių mirtingumo krizių, sukeltų, kilusių dėl vykdomos politikos, žmonijos istorijoje. Tai daugiau nei bendras mirčių skaičius per visus badus Tarybų Sąjungoje, maoistinėje Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Pol Poto Kambodžoje ir Mengistu Etiopijoje.
Į šį stulbinantį skaičių dar neįtraukti dar dešimtys milijonų indų, žuvusių dėl Britanijos imperijos dirbtinai sukelto bado. Per liūdnai pagarsėjusį badą Bengalijoje 1943 metais maždaug 3 milijonai indų mirė nuo bado, kada tuo pat metu Britanijos vyriausybė eksportavo maisto produktus ir uždraudė grūdų importą.
Akademiniai mokslininkų tyrimai parodė, kad 1943 metais badas Bengalijoje nebuvo natūralių priežasčių rezultatas; tai buvo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Vinstono Čerčillio politikos produktas. Pats Čerčillis buvo žinomas liūdnai pagarsėjęs rasistas, kuris pareiškė: „Aš nekenčiu indų. Tai yra šlykšti liaudis su šlykščia religija“. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Čerčillis taip pat žavėjosi nacistinių lyderiu Adolfu Hitleriu ir Italijos diktatoriumi Benito Mussolini, fašizmo pradininku.
Paties Čerčilio moksliniai šalininkai pripažino, kad jis „reiškė susižavėjimą Musoliniu“ ir „jei jam būtų tekę rinktis tarp itališko fašizmo ar itališko komunizmo, Čerčillis nedvejodamas būtų pasirinkęs pirmąjį“. Indijos politikas Šaši Taruras, dirbęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotoju, išsamiai uždokumentavo Britanijos imperijos nusikaltimus, ypač valdant Čerčiliui. „Ant Čerčilio rankų tiek pat kraujo, kiek ir ant Hitlerio“, – pabrėžė Taruras. Jis atkreipė dėmesį į „sprendimus, kuriuos jis [Čerčilis] asmeniškai pasirašė per bado metu Bengalijoje, kada dėl jo priimamų ar palaikomų sprendimų žuvo 4,3 mln žmonių.
Apdovanojimus pelnęs Indijos ekonomistė Utsa Patnaika, apskaičiavo, kad Britanijos imperija iš Indijos subkontinento išsiurbė 45 trilijonus dolerių.
2018 metų interviu Indijos naujienų svetainei „Mint“ ji paaiškino:
„Periode nuo 1765 iki 1938 metų "nutekėjimas", [kapitalo išpumpavimas, turto plėšimas] siekė 9,2 trilijonus svarų (kas lygu 45 trilijonams USA dolarų), jei Indijos eksporto pajamų perteklius bus vertinamas kaip matas ir padidintas 5 % palūkanų norma. Indams jų pačių pajamos niekada nebuvo įskaitomos auksu ir valiuta. Vietoj to vietiniams gamintojams iš biudžeto buvo „sumokėdavo“ rupijomis, ko jūs niekada nerasite jokioje nepriklausomoje šalyje. „Nutekėjimas“ svyravo nuo 26% iki 36% centrinės vyriausybės biudžeto. Akivaizdu, kad tai būtų turėję didelę reikšmę, jei Indijos didžiulės tarptautiniai pajamos būtų likę šalies viduje. Indija būtų buvusi kur kas labiau išsivysčiusi, turėjusi daug geresnius sveikatos ir socialinio aprūpinimo rodiklius. Nuo 1900–1946 metų pajamos vienam gyventojui praktiškai nepadidėjo.
Kadangi Britanija susižerdavo visas pajamas, toks sąstingis nieko nestebina. Paprasti žmonės mirdavo kaip musės nuo nedavalgymo ir ligų. Šokiruoja tas faktas, kad gimus 1911 metais Indijoje gyvenimo trukmė siekė tik 22 metus. Tačiau labiausiai iškalbingu rodikliu yra laikomas maistinių grūdų prieinamumas. Kadangi paprastų indų perkamoji galia buvo apribota dideliais mokesčiais, metinis maistinių grūdų suvartojimas vienam gyventojui nuo 200 kg 1900 metais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sumažėjo iki 157 kg, o iki 1946 metų nukrito dar daugiau – iki 137 kg. Šiandieninis pasaulis, netgi ne mažiausiai išsivystęs, artėja prie tokios padėties, kokia buvo Indijoje 1946 metais."
Patnaika pabrėžė:
„Šiuolaikinis kapitalistinis pasaulis neegzistuotų be kolonializmo ir "nutekinimų" [kolonijų plėšimų]. Buvusios Didžiosios Britanijos industrinio perėjimo laikotarpiu nuo 1780 iki 1820 m. kapitalo kapitalo nutekėjimas iš Azijos ir Vest-Indijos paimtas kartu, sudarė apie 6 procentus BDBI BVP, kas beveik atitiko pačios BDBI santaupų normą.
Po XIX amžiaus vidurio BDBI turėjo einamosios sąskaitos deficitą su žemynine Europa ir Šiaurės Amerika, ir tuo pat metu investavo į šiuos regionus milžiniškas lėšas, o tai reiškė kapitalo judėjimo sąskaitos deficitą. Šie du deficitai sudarė didelį ir augantį mokėjimų balanso (MB) deficitą su šiais regionais.
Kaip BDBI sugebėjo išvežti tiek daug kapitalo, kuris buvo skirtas geležinkelių, kelių ir gamyklų statybai USA ir žemyninėje Europoje?
Mokėjimų balanso deficitas šiuose regionuose buvo padengiamas pasisavinat finansinį auksą ir valiutą, kuriuos uždirbdavo kolonijos, ypač Indijos. Visos neįprastos išlaidos, tokios kaip karas, taip pat buvo įtrauktos į Indijos biudžetą, o viskas, ko Indija negalėjo padengti iš savo metinių pajamų iš mainų, buvo parodoma kaip jos skola, už kurią kaupėsi procentai."
Kaip britonų valdymas privedė prie tokių didžiulių žmonių aukų skaičių? Buvo keli mechanizmai. Pirmiausia, BDBI faktiškai sunaikino Indijos gamybinį sektorių. Iki kolonizacijos Indija buvo viena didžiausių pramonės gamintojų pasaulyje, eksportuojanti aukštos kokybės tekstilės gaminius į visus Žemės rutulio kampelius. Anglijoje gaminami beskoniai audiniai paprasčiausiai negalėjo konkuruoti. Tačiau situacija pradėjo keistis, kada Britanijos “Rytų Indijos” (Ost-Indijos) kompanija 1757 metais perėmė Bengalijos kontrolę.
Remiantis istoriko Madchusrio Mukherdžio žodžiais, kolonijinis režimas iš esmės panaikino indiškus muitus, leisdamas britoniškoms prekėms užplūsti vidaus rinką, tačiau sukūrė nepakeliamų mokesčių ir vidaus muitų sistemą, kuri neleido indams pardavinėti audinių šalies viduje, jau nekalbant apie jų eksportą.
Šis nelygiateisis prekybinis režimas ir privedė Indijos gamintojus prie bankroto ir faktiškai deindustrializavo šalį. Kaip 1840 metais prieš Anglijos parlamentą gyrėsi Rytų Indijos ir Kinijos Asociacijos pirmininkas:
„Šitai kompanija pavyko paversti Indiją iš šalies-gamintojos į žaliavas eksportuojančią šalį“.
Anglijos pramonininkai įgijo didžiulį pranašumą, tuomet kada Indija buvo privesta prie ubagystės, o jos gyventojai tapo pažeidžiami prieš badą ir ligas.
Kas yra dar dar blogiau, tai britonų kolonizatoriai sukūrė legalaus plėšimo sistemą, amžininkams žinomą kaip „turto nutekėjimas“. Didžioji Britanija apdėjo mokesčiais Indijos gyventojus, o po to gautas pajamas naudojo indiškų prekių – indigo, grūdų, medvilnės ir opiumo – pirkimui, tokiu būdu gaudama šias prekes nemokamai. Tada šios prekės buvo arba suvartojamos Didžiojoje Britanijoje, arba reeksportuojamos į užsienį, o gautos pajamos buvo pasisavinamos Britanijos valstybės ir panaudojamos Britanijos ir jos kolonijų – naujakurių - USA, Kanados ir Australijos – pramoniniam vystymuisi finansuoti.
Ši sistema atėmė iš Indijos prekių, kurių vertė šiandieniniais pinigais siekia trilijonus dolerių. Britai negailestingai įgyvendino "turto nutekėjimą" [plėšimą], priversdami Indiją eksportuoti maistą net tada, kada sausra ar potvyniai kėlė grėsmę vietiniai maistiniam saugumui. Istorikai nustatė, kad XIX amžiaus pabaigoje dešimtys milijonų indų mirė iš bado per kelis rimtus, britonų vykdomos politikos sukurtus badus, kada jų ištekliai buvo išpumpuoti į Britaniją ir jos kolonijas.
Kolonijiniai administratoriai puikiai suvokė savo politikos pasekmes. Jie stebėjo, kaip milijonai žmonių badauja, tačiau savo kurso nepakeitė. Jie ir toliau sąmoningai atiminėjo iš žmonių išteklius, kurie jiems buvo būtini išgyventi. Vėlyvojo Viktorijos laikotarpio ypatinga mirtingumo krizė nebuvo atsitiktinė. Istorikas Maikas Devisas tvirtina, kad BDBI imperinė politika „dažnai buvo tikslus moralinis atitikmuo bomboms, numestoms iš 18 000 pėdų aukščio (beveik 5,5 km)“.
Tyrimai rodo, kad BDBI išnaudotojiškoji politika buvo susijusi su maždaug 100 milijonų perteklinių mirčių nuo 1881 metų iki 1920 metų. Tai tiesioginis žalos atlyginimo atvejis, turintis stiprų precedentą tarptautinėje teisėje. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija pasirašė susitarimus dėl žalos atlyginimo Holokausto aukoms, o visai neseniai sutiko išmokėti reparacijas Namibijai už kolonijinius nusikaltimus, įvykdytus ten XX amžiaus pradžioje. Po apartheido Pietų Afrika išmokėjo reparacijas žmonėms, kuriuos terorizavo baltųjų mažumos vyriausybė.
Istorijos negalima pakeisti, ir Britanijos imperijos nusikaltimai negali būti ištrinti. Tačiau reparacijos gali padėti susidoroti su kolonializmo pagimdytais nepritekliaus ir nelygybės palikimais. Tai svarbiausias žingsnis kelyje į teisingumą ir išgijimą.
P.S. Tikėsimės, kad naujasis BDBI premjeras indas padės Indijai kolonizuoti buvusią imperiją.