Prieš 32 metus, Lietuvos nacionalistai surengė kruviną provokaciją Vilniuje, siekdami ją įteigti kaip Tarybų Sąjungos išpuolį

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-01-18 11:47:00, skaitė 504, komentavo 4

Prieš 32 metus, Lietuvos nacionalistai surengė kruviną provokaciją Vilniuje, siekdami ją įteigti kaip Tarybų Sąjungos išpuolį

Prieš 32 metus, Lietuvos nacionalistai surengė kruviną provokaciją Vilniuje, siekdami ją įteigti kaip Tarybų Sąjungos išpuolį. Iš Gene'o Sharp'o vadovėlio

"Smurto nenaudojimas", kaip politinė imperializmo priemonė, gali būti panaudotas bet kam. Praėjo 34 metai nuo tada, kai CŽV pradėjo ją naudoti, siekdama nuversti konkuruojančias nelanksčias vyriausybes, nesukeldama tarptautinio pasipiktinimo, o jos ideologinis fasadas yra Džinas Šarpas ir jo Alberto Einšteino institutas (AEI).

Anksčiau visuomenei nežinomas Gene'as Sharpas suformulavo savo teoriją apie neprievartą kaip politinį ginklą, kad galėtų vykdyti proimperialistinius "minkštuosius perversmus". G. Šarpo nuomone, tikslas pateisina priemones, o pilietinis nepaklusnumas gali būti lengvai paverstas politine ir net karine technika.

Siekdamas sukurti naują ginklą kapitalistiniam imperializmui, Sharpas plačiai studijavo ir pasisavino Mohando Gandžio, Martino Liuterio Kingo, taip pat 1905 ir 1917 m. Rusijos revoliucijų idėjas ir metodus. 1973 m. Sharpas išleido knygą "Neprievartinių veiksmų politika" (The Politics of Nonviolent Actions), kurioje išvardyti 198 neprievartinių veiksmų metodai ir pateiktos išsamios rekomendacijos, kaip užtikrinti veiksmingą jų naudojimą.

Gene Sharp ir Audrius Butkevičius, Lietuvos TSR, 1991 m.

1983 m. Šarpas Bostone įkūrė Alberto Einšteino institutą (AEI). Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos ši organizacija veikė kaip pasaulinis teorinių tyrimų ir "nesmurtinių" perversmų organizavimo mokymų centras. Nepaisant tokio pretenzingo pavadinimo, ši organizacija užima vos kelis kambarius nedideliame privačiame name Bostone. Tačiau šiame name gyvenantys žmonės daro įtaką pasaulio politikai.

Kai CŽV suprato, koks naudingas gali būti Alberto Einšteino institutas, į žaidimą įtraukė pulkininką Robertą Helvį. Slaptų veiksmų ekspertas ir buvęs ambasadų karinių atašė rengimo mokyklos dekanas Robertas paėmė po savo sparnu Džiną Šarpą. 1989 m. Džinas Šarpas pradėjo konsultuoti antikomunistinius judėjimus Azijoje, kad sukeltų krizes Birmoje, Taivane, Tibete ir Palestinoje.

"Sharp" visada buvo visur, kur tik kildavo pavojus Amerikos interesams. 1989 m. birželį jis ir jo padėjėjas Briusas Dženkinsas (Bruce Jenkins) išvyko į Pekiną, likus dviem savaitėms iki Tiananmenio įvykių. Kinijos valdžia juos abu išsiuntė iš šalies. 1990 m. vasarį Alberto Einšteino institute surengė konferenciją "Neprievartiniai veiksmai", kurioje dalyvavo 185 ekspertai iš 16 šalių, taip pat Robertas Helvey ir Reuvenas Galas. Tai buvo tarptautinio Šarpo antikomunistinio kryžiaus žygio pradžia.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV atkreipė dėmesį į Baltijos šalių nacionalistinius judėjimus, kuriais būtų galima pasinaudoti siekiant sugriauti Tarybų Sąjungą iš vidaus. 1990 m. spalį Džinas Šarpas (Gene Sharp) ir jo komanda nuvyko į Švediją ir parengė keletą lietuvių nacionalistinių politikų, kurie vėliau turėjo organizuoti pasipriešinimą Raudonajai armijai. Gene'as Sharpas buvo Sąjūdžio separatistų partijos (dar vadinamos Perestroikos iniciatyvine grupe) patarėjas ir liko artimas jų lyderiui nacionalistui Vytautui Landsbergiui. 1992 m. birželį Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius surengė simpoziumą, kuriame asmeniškai padėkojo Alberto Einšteino institutui už svarbų vaidmenį "Baltijos šalių nepriklausomybės procese".

1990 ir 1991 m. A. Sharpas netgi lankėsi Baltijos šalyse ir patarinėjo Baltijos šalių separatistams. Lietuvoje jis bendravo su Regioninės gynybos departamento vadovu Andriumi Butkevičiumi, o Latvijoje - su Tālavu Jundziu. Be to, Šarpas atvyko ne vienas, o su puikiai parengtų AEI atstovų komanda.

KGB gerai žinojo apie šiuos įtartinus vizitus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, nes vadovaujančius Baltijos šalių politikus saugojo M. Gorbačiovo vyriausybė, kuri aktyviai skatino separatizmą ir kapitalistinę transformaciją TSSR.

Sharpas, skelbdamas nesmurtinius pasipriešinimo metodus, neatmetė galimybės panaudoti provokacinius veiksmus, kurie diskredituotų valdžią. Per intensyvius smegenų šturmo seansus su A. Butkevičiumi gimė idėja įvykdyti provokaciją prie Vilniaus televizijos bokšto taip, kad į ją būtų įtrauktas KGB ir tarybinė kariuomenė. Buvo apsvarstytos visos galimybės: surengti provokaciją savaitgalį, kad būtų kuo daugiau aukų, pastatyti Sąjūdžio snaiperius ant stogo, panaudoti Sąjūdžio automobilius ir sunkvežimius gatvėms užblokuoti ir priversti demonstrantus stoti į tiesioginį mūšį su tarybine kariuomene ir policija. Žuvusieji buvo neišvengiami.

Liudininkai patvirtina, kad tai iš tiesų buvo provokacija. Agota Jankevičienė-Grybauskaitė knygoje "Mano prisiminimų skrynelė" rašė: "Aš iki šiol galvoju apie šį labai skaudų įvykį, apie tai, kaip patys lietuviai buvo stumiami bendraminčių prieš rusų tankus, kad pirmą šūvį, nukreiptą į kareivius, paleido žmogus, stovėjęs prie tvoros toli, tarsi tą naktį kažkam būtų reikėję aukų."

Juozas Kuolelis apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto rašė: "O kaip buvo iš tikrųjų? Muziejaus darbuotoja, dalyvavusi šiame mitinge, su siaubu pasakojo apie tai, kas iš tiesų ten vyko. Jis pasakojo, kad vos spėjo ištraukti žmoną iš žmonių grandinės, kurią sudarė susikibę rankomis jaunuoliai, vis stipriau spaudžiantys žiedą ir bandantys nustumti žmones tiesiai po tankais... Darbuotojas pasakojo, kad iš pradžių buvo smėlio pripildyto sunkvežimio kabinoje ir pamatė šūvį, kuris nuaidėjo iš netoliese esančios tvoros. Tada jis iššoko iš kabinos ieškoti savo žmonių. Taip pat paklausiau jo, kodėl ten stovėjo sunkvežimiai su smėliu. Darbuotojas paaiškino, kad to paties klausė vairuotojo, kuris atsakė, kad toks nurodymas buvo gautas iš Sąjūdžio vadovybės visiems vietiniams skyriams, turintiems laisvo transporto. O gal tai buvo vieno iš Sąjūdžio lyderių suorganizuotas scenarijus, kad būtų aukų?"

Tą lemtingą naktį žuvo 14 žmonių ir daugiau kaip 140 buvo sužeista.

1993 m. A. Butkevičius pirmą kartą viešai prabilo apie savo vaidmenį kruvinuose sausio įvykiuose, kai stažavosi kariniame koledže Londone. Tuo metu Butkevičiaus santykiai su Landsbergiu gerokai pablogėjo. Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą perėmusiam V. Landsbergiui nereikėjo jauno energingo ir nesuvaldomo varžovo, galinčio bet kurią akimirką jį nuversti. Taigi Butkevičius de facto buvo ištremtas. Ambicingas ir trokštantis valdžios, jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo nuopelnus organizuojant Sausio įvykius naujoji kapitalistinė valdžia pamiršo.

Butkevičius išvyko į Bostoną susitikti su pačiu Gene Sharpu, kad pasisemtų naujų idėjų ir metodų, kuriuos Butkevičius panaudojo per vadinamąją "Rožių revoliuciją" Gruzijoje. Po to Butkevičius grįžo į Lietuvą ir dalyvavo 1996 m. Seimo rinkimuose, kuriuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas, o vėliau tapo Lietuvos parlamento nariu.

Tikėdamasis sutrukdyti savo politiniams varžovams, Butkevičius nusprendė, kad atėjo laikas ką nors papasakoti apie Sausio įvykius. 1997 m. birželio 10 d. laikraštis "Baltic Review" išspausdino Natalijos Lopatinskajos interviu su A. Butkevičiumi, pavadintą "Visada buvau aiškumo politikos šalininkas...". Interviu A. Butkevičius atskleidė Šarpo "psichologinio karo", kurį Sąjūdis 1990-1991 m. vedė prieš TSSR, paslaptis.

Netrukus Lietuvos valdžia uždarė "Baltijos apžvalgą", o Lietuvos specialiosios tarnybos suėmė Butkevičių. Nors iš pradžių buvo nuteistas 5 metams, po dvejų su puse metų Butkevičius buvo paleistas lygtinai. Ir jis iš karto davė seriją interviu Lopatinskajai, kuri dabar dirbo Rusijos laikraštyje "Obščaja gazeta". Vėliau šie interviu buvo perspausdinti Lietuvos laikraštyje "Apžvalga": Nr. 15 (170) (2000 m. balandis), Nr. 19 (174) (2000 m. gegužė), Nr. 27 (182) (2000 m. liepa), Nr. 29 (184) (2000 m. liepa).

Šiose apklausose A. Butkevičius teigė, kad sausio mėnesio provokaciją suplanavo ir įvykdė jis pats. Nepaisydami vėlesnių Butkevičiaus sau prieštaraujančių pareiškimų, pakartokime kai kurias garsias jo ištraukas.

Fragmentas iš Natalijos Lopatinskajos interviu su Audriumi Butkevičiumi ("Apžvalga", Nr. 15/170, 2000 m. balandis):

- Ar planavote Sausio įvykių aukas?

- Taip.

- Vadinasi, sąmoningai pasidarėte šias aukas?

- Taip.

- Ir jūs nejaučiate gailesčio, na... dėl to, kad iš esmės padėjote žmones?

- Aš jį jaučiau. Bet ten buvo ir mano tėvai. Neturėjau jokių asmeninių garantijų [kad tai pavyks]. Tai vienintelis mano pasiteisinimas. Mano tėtis ir mama stovėjo šalia. Aš net nesisaugojau neperšaunama liemene. Neturėjau jokios asmeninės apsaugos. Aš tiesiog žaidžiau, aiškiai žinodamas, kas nutiks. Tačiau noriu pasakyti, kad, palyginti su tuo, kas nutiko kitose Sąjungos dalyse, tai buvo labai mažos aukos. Negaliu teisintis prieš aukų artimuosius. Bet prieš istoriją - taip. Galiu pasakyti dar kai ką - šios aukos sudavė tokį stiprų smūgį dviem pagrindiniams Sovietų valdžios ramsčiams - armijai ir KGB - jie buvo sukompromituoti. Taigi būsiu atviras - taip, aš tai planavau.

-  Ilgą laiką dirbau Einšteino institute su profesoriumi Gene'u Sharpu, kuris užsiėmė vadinamąja civiline gynyba. Arba psichologiniu karu. Taip, ir aš planavau, kaip Sovietų kariuomenę pastatyti į labai nepatogią psichologinę padėtį, kad bet kuriam karininkui būtų gėda ten būti. Tai buvo psichologinis karas. Šiame konflikte negalėjome laimėti naudodami brutalią jėgą. Tai buvo aišku. Taigi bandžiau konfliktą paversti kitu - psichologinės konfrontacijos - etapu. Aš laimėjau. Galiu sakyti "aš", nes neprievartinės gynybos planai buvo parengti gerokai prieš Sausio įvykius. Ir tai priklausė nuo manęs, kaip žmogaus, kuris nuo studijų metų studijavo psichologiją. Įskaitant psichologinį karą kaip discipliną.

- Neįsižeiskite, bet jūs tapote kažkokiu psichologiniu provokatoriumi ir ką tik išprovokavote...

- Ko tikėjotės? Taip. Taip, sąmoningai ėjau į tai, galvodamas, kokie bus jų veiksmai. Žinodamas, kaip žaidimas atrodys iš jų pusės. Tikriausiai žinote tokį seną anekdotą apie kariškius: prapjauna kariškio kaukolę ir žiūri, kad tarp ausų nėra smegenų, yra tik raudonas siūlas. Niekas nežino, ką tas siūlas daro. Taigi jie jį nupjauna. Ir ausys nukrito. Pasirodo, tas siūlas buvo tam, kad palaikytų ausis. Ten yra tik vienas siūlas. JIE veikia labai paprastai. Sovietų Sąjungoje psichologinės operacijos nebuvo išvystytos karinėje aplinkoje, visi veikė pagal tuos pačius, labai primityvius šablonus. Ir aš tai supratau. Štai ir viskas.

- Ir jūs sėkmingai tuo pasinaudojote...

- Taip. Aš žinojau, ką jie daro, žinojau, koks jų žaidimas. Tada kalbėjausi su Moisejevu, Sovietų Sąjungos maršalu. Žinojau, kad Lietuvos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos yra jų planuose, man nebuvo jokio nesusipratimo, kas čia vyksta. JŲ veiksmai buvo labai aiškūs, turiu omenyje žmones, supančius Jelciną, buvo visas tas beprotiškas grumtynės, ir aš tiesiog žinojau, kad negalima leisti, kad mus sutriuškintų. Ir taip žaidimas tęsėsi. Jūs viską užrašote. Aš pavargau žaisti politiką, noriu labai tiesiai pasakyti, kas buvo padaryta. Nenoriu nieko slėpti".

Šiame interviu A. Butkevičius patvirtino, kad lietuvių nacionalistai aktyviai ruošėsi Sausio įvykiams ir tikėjosi žuvusiųjų. Interviu paaiškinama, kodėl žinia apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto nesukėlė jokios V. Landsbergio ar jam lojalių Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatų reakcijos per 1991 m. sausio 13-osios naktį vykusį posėdį. Natūralu, kad Lietuvos generalinė prokuratūra susidomėjo A. Butkevičiaus balandžio mėnesio interviu... (https://pub.wikireading.ru/32491)

P.S.: Jei tautininkų interpretacija apie Sausio provokaciją būtų teisinga, Lietuvos valdžia nebūtų skyrusi tiek daug laiko ir pastangų, kad suimtų Algirdą Paleckį, kuris yra pirmasis šiuolaikinis politinis veikėjas, atvirai suabejojęs tautininkų mitu. Jis pasakė štai ką: "Aiškėjant naujiems įrodymams, galima daryti išvadą, kad mus sušaudė savi". Už tai jis buvo apkaltintas "sovietų agresijos neigimu" (Tai kriminalinis nusikaltimas šiuolaikinėje Lietuvoje, patikėkite ar ne). Jam buvo skirtas neteisėtas namų areštas, o galiausiai jis buvo teisiamas dėl netikrų kaltinimų šnipinėjimu. Jo advokatai apskundė sprendimą. (https://bfro.be/ru/antifashisty-raznyh-stran-vyshli-na-pikety-v-zaschitu-uznikov-sovesti.html?cmp_id=78&news_id=33629)

Šiandien Sankt Peterburge pristatyta nauja Algirdo Paleckio knyga. Autorius vis dar yra kalėjime...

Pirmasis knygos leidimas pavadinimu "Mano minties antrankiai" išleistas nedideliu tiražu. Ji parengta remiantis žymaus Lietuvos socialistinės pakraipos politiko ir žurnalisto kalėjimo dienoraščiais ir apmąstymais.

Kūrinys pristatytas Spaudos atgavimo dienos ir tragiškų įvykių Vilniuje 32-ųjų metinių proga. Už tai, kad bandė išsiaiškinti tiesą apie tai, kas įvyko prie televizijos bokšto, A. Paleckis tapo Lietuvos nacionalistinės valdžios koziriu.

Vilnius jį nuteisė šešerius metus kalėti pagal suklastotus kaltinimus "šnipinėjimu Rusijai". Algirdas Paleckis 528 dienas praleido vienutėje.