Rusija: „Mes galime pakartoti“ kruvina beprotybė – 2 dalis

Autorius: Jonas Šaltinis: https://nationalvanguard.org/2... 2023-04-16 19:15:00, skaitė 595, komentavo 13

Wolf Stoner
National Vanguard Rusijos korespondentas

SUŽINOJUS APIE sovietinius karo metodus, negali atsistebėti, kaip jie gali būti tokie bejausmiai saviškiams. Jei žiaurumą užkariautos Europos atžvilgiu būtų galima šiek tiek racionalizuoti keršto sumetimais, beprasmiškas Rusijos vykdomas rusų skerdimas atrodo visiškai neracionalus ir neproduktyvus. Ir būtų neracionalu ir neproduktyvu, jei tai tikrai būtų Rusijos valstybė. Čia vėl matome visų politinių įvykių etninę kilmę. Absoliučiai viskas, kas vyksta pasaulyje, turi etnines šaknis, kad ir kaip meistriškai jos būtų paslėptos.

SSRS valdančioji klasė pagal jokius standartus nebuvo rusiška. Tai nebuvo rusiška etniniu ir kultūriniu požiūriu. Sovietų valdovai etninius rusus laikė pigia, vienkartine preke, lengvai ir greitai atsinaujinančia. Šiais grobuoniškais nurodymais buvo grindžiama visa politika, strategijos ir mūšio lauko taktika. Žukovas nebuvo tokio požiūrio pradininkas; kad Shabbos gojus tiesiog išreiškė tai, ką galvoja jo šeimininkai.

Nepaisant to, kad šis metodas yra visiškai destruktyvus ir neproduktyvus ilgalaikėje perspektyvoje, visiškas žmogiškųjų išlaidų nepaisymas buvo viena iš dviejų pagrindinių Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare priežasčių (kita – Amerikos pramoninės galios pagalba). Ta pergalė dar labiau patvirtino šias sovietų valdančiųjų klasės nuostatas. Tai tiesiog veikė – ir visi kiti svarstymai buvo nereikšmingi. Naujos sovietų vadovybės kartos buvo ugdomos šia mintimi. Vienintelis svarbus dalykas yra tikslas; bet kokios žmogiškosios išlaidos yra priimtinos.

Svarbiausia, kad Vakarų žmonės suprastų faktą, kad niekas nepasikeitė nuo 1991 m. – nieko esminio. Rusiją daugiausia valdo to paties mentaliteto žmonės. Ši sistema kartojasi savaime. Jis įgauna naujų, atsparių bruožų, bet niekada nekeičia savo pagrindinės esmės. Tai, ką dabar galime pamatyti mūšio lauke, yra pakartojimas to, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metu. Kitaip ir būti negali. Kodėl šie lyderiai turėtų naudoti kitas strategijas ir taktikas, jei senosios pasiteisino? Dabartinė Kremliaus vadovybė nėra tokia vienalytė, kokia buvo bolševikinio „eksperimento“ pradžioje, tačiau visas Lenino vyriausybės suformuotas požiūris tebėra Rusijos valstybingumo šventasis raštas ir auksinis standartas.

Didžiausia daugumos užsienio stebėtojų klaida yra suvokti posovietinę Rusiją kaip kažką kitokio nei SSRS. Tai nesiskiria. Putino Rusijos istorija yra sovietinės istorijos tęsinys – jos galutinis etapas. Žvelgiant iš šio taško, visi Kremliaus veiksmai tampa suprantami ir nuspėjami. Kiekvieną kartą, kai reikia žinoti, ką Putino Rusija darytų tokioje ir tokioje situacijoje, tiesiog paklauskite savęs: ką darytų Leninas? Pats žiauriausias ir kruviniausias variantas visada yra pats tikriausias. Šis prognozavimo metodas veikia daugeliu atvejų. Dėl tos pačios priežasties Rusijos/sovietų teisėjai visada renkasi maksimalias bausmes.

Kolektyvinis kraujo troškulys ir noras sukelti maksimalų skausmą kiekvienam, kuris laikomas priešu, yra pagrindinis sovietinio žmogaus bruožas. Sovietų / Rusijos gyventojai buvo pertvarkyti po šios mados. Rusai tokį valstybės požiūrį priima kaip normalų dalyką, kaip būtiną valstybės didybės prielaidą. Didybės idėja be didelio kraujo praliejimo nepatenka į jų taikymo sritį. Didysis lyderis visada turi pralieti daug kraujo, kitaip jis negalėtų būti laikomas puikiu. Todėl mintis, kad didžiuliai nuostoliai mūšio lauke kažkaip sumenkins Putino ūgį, yra neteisinga. Kuo daugiau žmonių miršta, tuo didesnis lyderis tampa. Tai numatytasis sovietų/rusų požiūris.

Kas yra labiausiai niekintas Rusijos vadovas? Taip, Gorbačiovas. Kodėl? Nes jis atmetė didelio kraujo praliejimo idėją. Jei jis būtų pradėjęs karą, kaip dabar vyksta, ir paaukojęs kelis milijonus rusų, jis gulėtų Raudonojoje aikštėje esančiame mauzoliejuje, o miestai būtų pavadinti jo vardu. Jelcinas buvo labiau linkęs pralieti kraują, todėl turi daugiau pagarbos, bet nepakankamai, kad būtų laikomas dideliu valstybės veikėju. Putinas gerai išmoko šią pamoką ir nusprendė tapti tikrai puikiu.

Mirties kultas tapo SSRS religija, nepaisant to, ką numatė jo kūrėjai. Istorijoje dažnai atsitinka, kad ilgalaikės socialinių projektų pasekmės visiškai skiriasi nuo to, ko tikėtasi.

Vakarų stebėtojai didelius Rusijos mūšio lauko nuostolius laiko įsipareigojimu Rusijos valdovams, tačiau iš tikrųjų tokie nuostoliai yra turtas. Kuo didesni nuostoliai, tuo daugiau pateisinimų karui: „Pažiūrėkite, kiek mūsų didvyrių žuvo gindami Tėvynę! Mes niekada neturime pasiduoti! Turime padaryti viską dėl savo pergalės! Šį naratyvo poslinkį galima aiškiai aptikti vidinėje Rusijos propagandoje, kuri bando pavaizduoti Rusiją kaip didelę kankinę tautą, pasirengusią paskutiniam pasipriešinimui prieš velnią. Rusijos gyventojai aktyviai ruošiami susitaikyti su dideliu kraujo praliejimu. Šventas karo statusas neleidžia kelti klausimų apie jo priežasčių pagrįstumą, įvykdytus žiaurumus, nuostolius ir pan.

Psichologinis pasiruošimas dabartiniam karui vyksta pastaruosius dvidešimt metų. Isterijos aukštis buvo nuolat didinamas. Po 2014 m. ji peržengė ribą, kuri skiria normalią visuomenę nuo beprotiškos. Nuo to laiko vargu ar pavyko pakeisti šią tendenciją. Viskas, kas įvyko nuo to laiko, buvo neišvengiama ir nuspėjama. Pergalės kultas Antrajame pasauliniame kare tapo nauja ir keista religija, kuri išstūmė daugumą visko. Tai visos putinistinės visuomenės alfa ir omega.

Įspūdingiausias ir visur paplitęs šio 2014–2022 m. periodo šūkis yra „Mes galime pakartoti“, lydimas visų rūšių antivokiškų plakatų, įskaitant gana nepadorius. Šis įkyrus noras kartoti masinį kraujo praliejimą ir didžiulį Europos sunaikinimą išgėrė Rusijos kolektyvinį protą, nuodydamas visus socialinius sluoksnius. Ši beprotybė vyksta abiem kryptimis: iš viršaus į apačią ir nuo žolės į viršų. Išprotėję valdovai skatina visuomenės beprotybę, o savo ruožtu kolektyvinė minios isterija skatina valdovus vis žiauresniems veiksmams. Rezultatą mato visi – ir tai tik pradžia. Kaip sakė Putinas: „Mes dar net nepradėjome“.

Perėjimas per upę

Mūšių Rytų fronte Antrojo pasaulinio karo metu istorija yra labai svarbi. Kiekvienas, besidomintis kariniais reikalais, turi studijuoti šią istoriją, nes tie mūšiai labai skyrėsi nuo kitų karo teatrų. Atkaklumas, kuriuo sovietų vyriausioji vadovybė metė savo kariuomenę į beviltiškus puolimus, yra neprilygstamas niekuo kitu istorijoje. Norėdami geriau suprasti šį kanibalistinį mentalitetą ir visišką žmogaus gyvybės nepaisymą, turime pažvelgti į vieną tipiškų tokio pobūdžio karinių veiksmų pavyzdžių.

Čia noriu pateikti ištrauką iš generolo Erhardo Rauso atsiminimų. Jame aprašomas epizodas, nutikęs Kursko mūšio metu, kai sovietai pradėjo kontrpuolimą. Taktinės mūšio detalės yra ypač vertingos ir leidžia iš pirmų lūpų matyti įvykius.

Knygos pavadinimas yra Panzer Operations: the Eastern Front Memoir of Generol Raus, 1941-45 . Ši ištrauka yra iš 9 skyriaus „Belgorodas ir Charkovas“, 216 psl. Tas pats skyrius paskelbtas knygoje „ Kursk, the German View“ .

Generolo Rauso vadovaujamas 11- ^asis korpusas gynė fronto sektorių į pietus nuo Belgorodo miesto, palei Severskio Doneco upę. Norint pralaužti vokiečių gynybą, sovietams reikėjo perplaukti upę. Štai pervažos aprašymas:

Generolo majoro Georgo Postelio 320-osios pėstininkų divizijos pulkai buvo išsidėstę maždaug trisdešimt kilometrų į pietus nuo Belgorodo ant kalvų abipus A[ ] Brook slėnio, per kurį driekėsi greitkelis į vakarus nuo didžiojo Belgorodo-Charkov rollbahn ir generolo leitenanto. Vernerio Forsto 106-oji pėstininkų divizija užėmė poziciją tiesiai į šiaurę nuo jų. Bet koks Rusijos veržimasis per šį slėnį greitai nutrauktų šią gyvybiškai svarbią ryšių liniją, kuri užkirto kelią batalionams, dislokuotiems abiejose slėnio pusėse, užkirsti kelią tokiems įsiveržimams.

Mūsų taktinis pasitraukimas į rytinį Doneco krantą liepos 22 d. taip nustebino sovietus šiame sektoriuje, kad jie tik atsargiai ir neryžtingai pajuto kelią į upę liepos 23 d. 320-osios pėstininkų divizijos sektoriuje vakarinis Doneco krantas buvo daug aukščiau nei rytinis, o ypač A[ ] upelio sankirtoje su upe, reljefas buvo pelkėtas ir padengtas nendrėmis. Donecai niekuomet nebuvo įveikiami, ir atrodė akivaizdu, kad rusams bus sunku priversti persilaužti šioje vietovėje. Dieną jie tikriausiai galės pasislėpti palei rytinį krantą apkasų labirinte, likusiame iš buvusių sumuštų pozicijų, ir nesuskaičiuojamuose kriauklių krateriuose,

320-ojo pėstininkų ginklai iš savo gerai paslėptų bunkerių pozicijų taip efektyviai valdė Doneco upės slėnį (kuris buvo labai lygus per visą trijų ar keturių kilometrų plotą), kad priešas negalėjo pasiruošti dienos šviesos puolimui. Savo artileriją ir sunkiąją ginkluotę pastatėme kalvose į pietvakarius nuo kaimo B[ ], pastatydami juos buvusioje tilto vietoje ir paruošdami juos naktiniam šaudymui. Ridge 675, iš kurio buvo puikus matomumas į rytus, buvo paverstas praktiškai neįveikiamu bastionu. Neapsaugoti sviediniai, gilios pastogės ir komunikacijų tuneliai apsaugojo ten esančius ginklus nuo Rusijos priešpriešinės baterijos ugnies. Išėjimai iš tunelių, nukreiptų į upę, buvo meistriškai užmaskuoti, su kulkosvaidžiais, įtaisytais šiuose išėjimuose, kad valdytų upę, jei priešas pabandytų kirsti naktį. Jų ugnies laukai apėmė ne tik potencialią tilto vietą, bet ir koncentracijos zonas bei artėjimo kelius abiejuose Doneco krantuose. Šių ginklų šaudymo duomenys buvo apskaičiuoti ir kruopščiai patikrinti, o palei keterą buvo sumontuoti prožektoriai, apšviečiantys tiesioginę forposto zoną. Rusams trūko specifinių žinių apie šiuos kruopščius pasiruošimus, tačiau jie puikiai suprato, kad mūsų kariai turėjo daug galimybių pagerinti savo gynybą. Dėl to saulėtoje, blizgančioje smėlio dykumoje rytiniame Doneco krante per ilgas liepos pabaigos dienas vyravo mirtina tyla. Jų ugnies laukai apėmė ne tik potencialią tilto vietą, bet ir koncentracijos zonas bei artėjimo kelius abiejuose Doneco krantuose. Šių ginklų šaudymo duomenys buvo apskaičiuoti ir kruopščiai patikrinti, o palei keterą buvo sumontuoti prožektoriai, apšviečiantys tiesioginę forposto zoną. Rusams trūko specifinių žinių apie šiuos kruopščius pasiruošimus, tačiau jie puikiai suprato, kad mūsų kariai turėjo daug galimybių pagerinti savo gynybą. Dėl to saulėtoje, blizgančioje smėlio dykumoje rytiniame Doneco krante per ilgas liepos pabaigos dienas vyravo mirtina tyla. Jų ugnies laukai apėmė ne tik potencialią tilto vietą, bet ir koncentracijos zonas bei artėjimo kelius abiejuose Doneco krantuose. Šių ginklų šaudymo duomenys buvo apskaičiuoti ir kruopščiai patikrinti, o palei keterą buvo sumontuoti prožektoriai, apšviečiantys tiesioginę forposto zoną. Rusams trūko specifinių žinių apie šiuos kruopščius pasiruošimus, tačiau jie puikiai suprato, kad mūsų kariai turėjo daug galimybių pagerinti savo gynybą. Dėl to saulėtoje, blizgančioje smėlio dykumoje rytiniame Doneco krante per ilgas liepos pabaigos dienas vyravo mirtina tyla. Rusams trūko specifinių žinių apie šiuos kruopščius pasiruošimus, tačiau jie puikiai suprato, kad mūsų kariai turėjo daug galimybių pagerinti savo gynybą. Dėl to saulėtoje, blizgančioje smėlio dykumoje rytiniame Doneco krante per ilgas liepos pabaigos dienas vyravo mirtina tyla. Rusams trūko specifinių žinių apie šiuos kruopščius pasiruošimus, tačiau jie puikiai suprato, kad mūsų kariai turėjo daug galimybių pagerinti savo gynybą. Dėl to saulėtoje, blizgančioje smėlio dykumoje rytiniame Doneco krante per ilgas liepos pabaigos dienas vyravo mirtina tyla.

Toliau autorius aprašo įvairius žvalgybos būdus, kuriuos sovietai naudojo siekdami gauti informacijos apie vokiečių gynybą:

Dėl šios žvalgybos priešas pasirinko šį tašką pirmajam bandymui kirsti upę. Laimei, čia dislokuoti bataliono vyrai išliko budrūs. Jie identifikavo ir užminavo Rusijos žvalgybos partijų pėdsakus, sureguliavo kulkosvaidžius ir minosvaidžius šių partijų naudojamuose perėjimo punktuose, kad ginklai būtų paruošti naktiniam šaudymui. Taip pasiruošę jie visą naktį iš liepos 31 į rugpjūčio 1 d. atidžiai stebėjo upę. Kaip ir tikėtasi, prieš pat aušrą pasirodė kelios Raudonosios armijos kariuomenės kuopos, kurios, naudodamos improvizuotą įrangą, pradėjo kirsti Donecą trijuose anksčiau žvalgytuose taškuose. Minos, kurios sprogo ir užmušė pirmuosius rusų karius, išsilaipinusius vakariniame krante, juos visiškai nustebino. Prie upės rytiniame krante esančios įmonės buvo smarkiai apšaudytos iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių, paniškai išsibarsčiusios ir patyrė didelių nuostolių. Mūsų artilerija baigė darbą apšaudydama ir sunaikindama upės kirtimo įrangą, kurią paliko vos patekėjus saulei.

Generolas Postelis ir jo kariai nesuklydo manydami, kad rusai atsisakys ketinimo priverstinai kirsti šią vietą dėl vienos nesėkmės. Priešingai, naktį iš rugpjūčio 1-osios į 2-ąją jie pakartojo ataką tose pačiose perėjimo vietose, pasitelkdami stipresnes pajėgas ir naują techniką. Generolas Postelis nusprendė nesikišti iš karto, o duoti lemiamą smūgį pačiu kritiniu momentu. Jis įsakė kelioms baterijoms sudeginti gaisrą tilto vietoje, kad būtų sugriauti statybos darbai, kai jie pakankamai pažengė į priekį. Iš anksto sutartu laiku, prieš pat vidurnaktį, visi ginklai vienu metu šaudė į tilto vietą, o paskui nutilo taip pat staigiai, kaip ir buvo prasidėję. Stebėtojai ant keteros išryškino keistą sijų ir stulpų raizginį siluetą mirgančioje degančios medienos šviesoje rytiniame upės krante. Iš dalies baigtas tiltas buvo griuvėsiai, tarp kurių sužeisti vyrai šaukėsi pagalbos, o tarp jų judėjo šešėliai ir lakstančios figūros (manoma, medicinos pagalbos darbuotojai).

Praėjo vos pusvalandis, kai mūsų stebėtojai pranešė, kad atnaujinta visa apimtimi statybų veikla. Intensyvaus plakimo ir pjovimo garsai paskatino generolą Postelį įsakyti dar vieną susitelkimą, kad būtų šaudoma netrukus po vidurnakčio. Rezultatas buvo toks pat pražūtingas, nors šį kartą mūsų sviedinių sprogimus sekė tyla, tyla, kurią nutraukė tik sprogimai iš kelių šaudmenų sąvartynų, kurie užsiliepsnojo po tiesioginių smūgių. Tačiau gaisrai greitai užgeso ir tik po trumpo laiko tarpo rusai vėl ėmėsi pastangų, lyg nieko nebūtų nutikę. Akivaizdu, kad priešingame krante vadas turėjo teigiamų nurodymų, kad jo tiltas turi būti baigtas iki aušros.

Siekdamas sužlugdyti šį ketinimą nešvaistydamas amunicijos, generolas Postelis užsakė vieną 210 mm haubicų bateriją, kad tilto vietoje būtų pertraukiama persekiojanti ugnis. Blykstės stebėjimas patvirtino, kad sviediniai nusileido ant savo taikinių arba labai arti jų. Po valandos persekiojimo ugnies paaiškėjo sovietų reakcijos modelis. Kai raundas padarė didelę žalą, darbas ilgą laiką buvo sustabdytas, tačiau po beveik nepaskleidimo kalimas buvo nedelsiant atnaujintas. Todėl generolas Postelis padarė išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis rusai vis tiek gali užbaigti tiltą iki aušros, nepaisant gaisro.

Todėl jis nusprendė panaudoti kai kuriuos mūsų paslėptus kulkosvaidžius, kad trumpais laiko tarpais sugrėbtų statybvietę ugnies pliūpsniais. Sprendžiant iš nukentėjusiųjų riksmų ir nedelsiant sustabdytos tilto operacijos, greita tiksli šių ginklų ugnis turėjo niokojantį poveikį. Nepaisant to, rusai vis tiek bandė tęsti statybas, tačiau dideli nuostoliai privertė juos sulėtinti tempą ir galiausiai visiškai nutraukti darbus.

Periodiškais laiko tarpais mūsų sunkiosios haubicos vėl pradėjo persekioti ugnį, kad atgrasytų sovietus nuo projekto atnaujinimo ir užbaigtų sunaikinimą. Tik auštant mūsų stebėtojai galėjo susidaryti tikrą vaizdą apie rezultatus, pasiektus tamsos valandomis. Atsivėrė baisus vaizdas. Skilusios gegnės buvo nukreiptos į dangų, o tarp jų kabojo groteskiškai sugadinti drąsių vyrų, kurie niekino mirtį, siekdami įvykdyti savo misiją, lavonai. Dar daugiau apgadintų kūnų buvo išmėtyti plačiu ratu aplink tilto vietą arba gulėjo iš dalies panirę į kriauklių kraterių suformuotas purvo skyles. Teritorijoje mėtosi daužytos transporto priemonės, nugaišę arkliai, visokia amunicija ir įranga. Kita vertus, gyvi rusai tarsi dingo iš savo nesėkmės scenos.

Tačiau tuo sovietų bandymai kirsti upę nesibaigė. Jie tęsėsi ir kitas dienas, bet mums to pakanka, kad pamatytume sovietų karinės vadovybės metodus ir mąstyseną.

Dabar pažvelkime į naujausius įvykius. Po septyniasdešimt devynerių metų prie tos pačios Doneco upės, tik 200 kilometrų į pietus nuo vietos, kur vokiečiai gynė savo pozicijas, šiuolaikinė Rusijos kariuomenė vėl bandė perplaukti šią upę – vėl naudodama panašius metodus ir demonstruodama tą patį užsispyrimą ir visišką nepaisymą. savo nuostolius.

2022 m. gegužės 8 d. prie upės kranto buvo surinkti Rusijos kombinuotųjų ginklų daliniai. Buvo statomi pontoniniai tiltai. Aukštesnioji vadovybė reikalavo greitos pergalės prieš gegužės 9 d. iškilmes Maskvoje. (Ši data Putino Rusijoje turi pusiau religinę reikšmę.) Tuo tarpu Ukrainos žvalgybos daliniai buvo aptikę šią koncentraciją. Vietos koordinatės buvo perduotos Ukrainos vadovybei, kuri greitai surengė kombinuotą naikintuvų ir visos turimos artilerijos ataką rajone. Po kelių valandų streikų keturi pontoniniai tiltai buvo sugriauti, o mažiausiai 70 sunkvežimių ir šarvuočių buvo sunaikinti arba neįgalūs. Žuvusių personalo skaičiaus įvertinti buvo neįmanoma, bet viena bataliono taktinė grupė tikrai nustojo egzistavusi. Tačiau nuspėjama, tai nesutrukdė rusų vadovybės vėl bandyti perplaukti upę toje pačioje vietoje. Kiekvieną dieną nuo gegužės 9 iki 12 d. Rusijos pajėgos bandė kirsti upę ir statyti tiltus, o kiekvieną kartą jiems užkirsdavo koncentruota ir tiksli Ukrainos artilerijos ugnis. Nepavykus perplaukti upės ir pametus didžiąją dalį įrangos, skirtos giliai smogti į Ukrainos užnugarį, Rusijos vadovybė gegužės 13 d. įsakė trauktis.

Šis pavyzdys mums parodo, kad šiuolaikinė Rusijos karinė vadovybė veikia pagal tuos pačius senus principus. Ir būtų neprotinga tikėtis ko nors kito, kol gyvuos ši neosovietinė valstybė. Tačiau reikia pažymėti, kad šį kartą Rusijos kariškiams nepavyks pasiekti tokių įspūdingų rezultatų kaip Antrojo pasaulinio karo metais. Gyventojų kokybė yra žymiai prastesnė nei tada. Šiuolaikiniai rusai dažniausiai yra miestų gyventojai, turintys labai aukštą priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų bei blogą sveikatą. Dar Stalino laikais rusai daugiausia buvo valstiečiai, pripratę prie sunkaus darbo, atšiaurių oro sąlygų ir visų rūšių nepriteklių. Dabar tokių vyrų beveik nėra.

Todėl Rusijos karinė vadovybė yra aklavietėje. Jis pateko į aklavietę, iš kurios nėra išeities. Ji negali atsitraukti ir negali laimėti. Aplinkybės verčia tęsti tą patį, kad laimėtų laiko ir tikėtumėtės kokių nors palankių pokyčių pasaulyje. Tačiau kuo ilgiau tai tęsis, tuo blogesnis bus rezultatas. Situacija pasieks tašką, iš kurio nebegalima grįžti, o kai taip atsitiks, įvykius lems jų pačių logika, o ne koks nors konkretus lyderis ar šalis. Šia prasme Rusija tapo ledlaužiu, skaldančiu globalistinę sistemą po Antrojo pasaulinio karo; ne tyčia, o dėl savo kliedesių.

Artėjantis chaosas atveria langą tikriems pokyčiams. Bet koks esamos pusiausvyros sutrikdymas yra sveikintinas, nes status quo , koks buvo pastaruosius 77 metus, yra mirties nuosprendis baltajai rasei.

Finis