B. Genzelis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ryšiai su užsienio šalimis siekiant Nepriklausomybės

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/06/19/b-... 2023-06-19 21:09:00, skaitė 424, komentavo 0

Pranešimas, skaitytas 2023 06 03 Mokslų akademijos salėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti„Sąjūdžio istorija ir patirtis“.

Aš apgailestauju, kad negaliu dalyvauti šiame renginyje. Mano pranešimą perskaitys Mėnulė, kuri padėjo man užrašyti mano mintis, jas sukoregavo ir suredagavo. Pagarba Sąjūdyje dalyvavusiems akademikams ir visiems čia susirinkusiems.

Sąjūdis gimė, kaip Nepriklausomybės troškimo siekis. Šiandien noriu prisiminti ištakas Sąjūdžio indėlio į ryšius su užsienio intelektualais, kurie paliko ryškų pėdsaką Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės istorijoje. Man teko bendrauti su asmenimis, kurie turėjo didelę įtaką, užsienio šalims skelbiant mūsų valstybės Nepriklausomybę.

1954 metais atsidūriau Maskvos valstybiniame Lomonosovo universitete. Mano filosofijos studijų kurse buvo nemažai užsieniečių. Tame tarpe ir iš Vakarų šalių.

Sąjūdis – tai žodis, reiškiantis judėjimą. Šis žodis atsirado 19 amžiaus pabaigoje. 1956 metų pavasarį mano grupiokas vengras Imre Tokač pakvietė mane susitikti su dviem vengrų kariškiais, iš kurių vienas buvo jo brolis, kitas – generolas Pal Moleteris, atvykęs i Maskvą. 1938 metais jis Ispanijoje kovojo respublikonų pusėje, prieš fašizmą.

Šiame susitikime jis džiaugėsi, kad mes bendraujame ir suprantame vieni kitus. Jis sakė: „Negi mes kovėmės prieš fašizmą Ispanijoje tam, kad taptume rusų protektoratu“.

1956 metų rudenį Vengrijoje kilus sukilimui prieš primestą režimą, jos karinio sukilimo vadu tapo Pal Moleteris. Šių vengrų likimai buvo tragiški – generolas ir Imre brolis buvo viešai sušaudyti, su Imre kontaktai nutrūko.

Vengrijos sukilimo aidai pasiekė Lietuvą, Kaune ir Vilniuje studentai išėjo į gatves, palaikydami vengrus.

Susitikimas su vengrais įtakojo „Balticum“ klubo atsiradimą Maskvoje. „Balticum“ klube, kuriame susibūrė besimokantieji iš Pabaltijo respublikų, užgimė būsimų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos Tautos Fronto ir Estijos Liaudies Fronto idėjos.

Aš taip pat mokiausi ir su islandu Arnoru Hanniballsonu. Jis labai domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra.

Truputis Islandijos istorijos. Islandija – 10 amžiuje jūreivių sukurta valstybė. Šalies plotas dvigubai didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – per pusę mažiau nei Vilniuje.

Byrant Tarybų Sąjungai, Arnoras atvyko j Lietuvą ir įvykius stebėjo iš vidaus, ko pasekoje galutinai suprato ir įsitikino, kad mūsų siekiai tapti nepriklausoma valstybe yra tikri ir ieškojo kelių, kaip mums padėti.

Lankydamasis Vilniuje dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Arnoras Hanniballsonas beveik užtikrino, kad Islandija mus pripažins, o tai mums teikė stiprybės. Jis įsipareigojo ruošti islandų visuomenę, palaikyti Lietuvą.

Arnoro pastangomis buvo sukurta Lietuvos rėmimo draugija, kurios valdybą sudarė penki asmenys. Šių asmenų naujausių laikų fotografiją atidaviau į archyvą. Islandija buvo geruose santykiuose su Tarybų Sąjunga, todėl reikėjo imtis diplomatijos.

Jaunesnysis Arnoro brolis Jonas Boldvinas Hanniballsonas tuo metu buvo Islandijos užsienio reikalų ministras ir socialdemokratų partijos pirmininkas. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Lietuva dar nebuvo niekieno pripažinta, 1990 m. balandžio 2 d. gavau Arnoro telegramą, prašyta pateikti mano ir Vytauto Landsbergio biografijas.

J. B. Hanniballsonui oficialiu vizitu lankantis Suomijoje, jis Tarybų Sąjungos paprašė vizos į Latviją. Iš Latvijos kartu su broliu Arnoru jiedu atvyko į Lietuvą.

Prie sienos juos pasitikome dviese su Vidmantu Pavilioniu. Lietuvoje jie lankėsi keletą dienų ir susitiko su tuometiniais Lietuvos valstybės vadovais.

Jiems grįžus į lslandiją, neužilgo Islandija Lietuvą pripažino Nepriklausoma valstybe ir kreipėsi į kitas valstybes bei tarptautines organizacijas, prašydami palaikyti Islandiją dėl jų sprendimo pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Arnoras Hanniballsonas buvo Reikjaviko universiteto rektorius. Skaitydamas paskaitas ne tik universitete, bet ir visuomenėje, stengėsi supažindinti islandus su Lietuva, pabrėždamas M. K. Čiurlionio fenomeną, su kurio kūryba jį supažindino dailėtyrininkas Gytis Vaitkūnas, siųsdamas jam M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijas ir aprašymus. G. Vaitkūnas taip pat baigė Maskvos universiteto Filosofijos fakultetą.

Islandija atvėrė platų kelią į tolimesnį Lietuvos pripažinimą pasaulyje. Visuomet turi būti pirmas, kuris pripažįsta, taip ir atsitiko – tai buvo Islandija. Lietuva visuomet turi tai atsiminti.

Kalbant apie Lenkiją, didžiausią vaidmenį santykiuose su Lietuva atliko akademinė visuomenė. Vilniaus valstybinis universitetas buvo pasirašęs sutartis su Krokuvos ir Varšuvos universitetais nuo 1970 metų.

Mokslo metų pradžioje Krokuvos universitete skaičiau apie Lietuvos kultūros istoriją. Varšuvos universitete vykdavo įvairios konferencijos, kultūriniai, moksliniai renginiai, kuriuose aktyviai dalyvaudavau.

Šiuose universitetuose atsiskleidė ryškios asmenybės, kurios vėliau suvaidino svarbų vaidmenį demokratijos atstatyme. Tuo metu susipažinau su būsimu pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje Janu Vydackiu, būsimais atgimstančios Lenkijos premjerais Tadeušu Mazovieckiu, Vladimiežu Cimoševičium, būsimu Prezidentu Aleksandru Kvašnevskiu, užsienio reikalų ministru Bronislavu Geremeku.

Prie Varšuvos universiteto įsikūrė Lietuvos mylėtojų klubas. Jis leido žurnalą „Lithuania“, skirtą Lenkijos visuomenei. Šiam klubui vadovavo Varšuvos universiteto profesorius Leonas Brodovskis. Tuo pat metu įsisteigė Lenkijos-Lietuvos draugija, vadovaujama parlamentarės Danutos Grabovskos ir žurnalistės, kilusios iš Lietuvos, Reginos Svoinickos.

Krokuvoje veikė asociacija Rytai-Vakarai, leidusi įvairius leidinius, knygas, tarp jų ir periodinį leidinį „International culture centre Cracow“ (Tarptautinis Krokuvos kultūros centras) ne tik lenkų, bet ir anglų kalba. Tai buvo leidiniai, skirti plačîai Europos visuomenei.

Kai Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis, 1988 m. rugpjūčio mėn. žurnalistas Adamas Michnikas Varšuvoje surengė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių susitikimą su lenkų Solidarumo judėjimo vadovais. Buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės.

Visus keblius klausimus su lenkais aptarinėdavome neoficialioje aplinkoje.

Mūsų grupių ir vyriausybių santykiai tuo metu buvo geri, kol jų nesugadino mūsų  premjeras Adolfas Šleževičius. Šiame pranešime detalių neminėsiu, jos išdėstytos mano knygose.

Apie tai noriu kalbėti dar ir dar kartą, kad visi žinotų tikrų Lietuvos Nepriklausomybės kenkėjų pavardes. Po šio „gero“ politiko kabutėse poelgių santykiai su lenkais kuriam laikui atšalo.

Vokiečiai taip pat domėjosi mumis, kadangi buvo suinteresuoti Tarybų Sąjungos griūtimi, tai leistų jiems susivienyti.

Vakarų Vokietijoje veikė Zankelmarko akademija, kuriai vadovavo Ditmaras Albrechtas, profesionalus diplomatas, mokslų daktaras. Šioje akademijoje dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai. Profesorė Vanda Zaborskaitė D. Albrechtui pasiūlė pakviesti mane. Mūsų pažintis peraugo į draugystę.

Prasidėjus pertvarkai, susikūrė Ostsee-Akademie, kuri daugiau buvo politinės pakraipos. Jai vadovauti ėmėsi D. Albrechtas. Čia veikė Rytų vokiečiai, lenkai, skandinavai ir mes.

Buvo nuolat rengiami susitikimai ir diskusijos, apie Rytų-Vakarų šalių bendradarbiavimą. Ostsee-Akademie iniciatyva buvo leistas žurnalas „More balticum“, kuriame buvo rašoma apie Baltijos šalių istoriją ir kultūrą. Šiame žurnale buvo atspausdintas ir mano straipsnis apie Kanto idėjas Lietuvoje ir jo požiūrį į lietuvius.

D. Albrehtas ne kartą lankėsi Lietuvoje dar prieš Nepriklausomybę. Jis mano prašymu slapta surengė man susitikimus su VFR užsienio reikalų ministru Hansu Dytrichu Genšeriu, specialiųjų reikalų ministru Egonu Baru, vedusiu derybas dėl Rytų ir Vakarų Vokietijos, supažindino mane su socialdemokratų partijos pirmininku Viliu Brandtu, kuris labai domėjosi Lietuvos komunistų partijos veikla, ypatingai klausimais dėl partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Jis išreiškė norą susitikti su mūsų tuometiniu partijos vadovu Algirdu Brazausku, to pasekoje jų susitikimas įvyko.

Slaptuose pasimatymuose mums vertėjavo Vilniaus Universiteto germanistikos katedros vedėjas Jonas Kilius.

Paskelbus Nepriklausomybę ir būnant dar nepripažintiems pasaulio valstybių, organizavome Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociaciją, kuriai patalpas Tilto gatvėje, pačiame Vilniaus centre, skyrė tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius. Jo vadovaujama Vyriausybė pasirūpino būtinomis Iėšomis, asociacijos veiklą taip pat finansiškai rėmė suomiai ir vokiečiai.

Mums jau esant nepriklausomiems, padvelkus pasipelnymo vėjams ir įsisiūbavus privatizacijai, šios patalpos buvo parduotos, tuomet asociaciją priglaudė Suomijos ambasada. Tačiau būti kampininkams visada nelengva. Netrukus, labai gaila, ši organizacija iširo. Už tai galima padėkoti tuometiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui.

Noriu grįžti prie Ostsee-Akademie, veikusios Vakarų Vokietijoje. Joje aš susipažinau su suomių parlamentare. Mūsų pokalbiuose ji sakė, kad pasipriešinimo okupacijai pasekmės mums buvo skirtingos.

Lietuva nesipriešindama atgavo Klaipédos ir Vilniaus kraštą, tuo metu suomiai, pasipriešinę ginklu, prarado trečdalį savo teritorijos.

Tolimesnius santykius su skandinavais nulėmė Švedijos ambasados veiksmai Maskvoje. 1989 m. gegužės mėnesio pabaigoje, dar neprasidėjus TSRS liaudies deputatų pirmajam suvažiavimui, Švedijos ambasada Maskvoje oficialiai pakvietė mus, Sąjūdžio remtus TSRS liaudies deputatus, kartu su estais ir latviais susitikti su šiaurės šalių ambasadoriais.

Šiame susitikime mes atvirai pasisakėme už nepriklausomybės siekį taikiu keliu. Po šio vizito ambasadoje, mus, keturis deputatus iš Lietuvos, mane, Romualdą Ozolą, Kazimierą Prunskienę ir Algimantą Čekuolį, birželio pradžioje pakvietė atvykti į Švediją.

Švedijos žiniasklaida mus įvardijo, kaip grupę TSRS liaudies deputatų, viešinčių Švedijoje. Tuo metu mums buvo surengti susitikimai su visų Švedijos parlamentinių frakcijų lyderiais, su kiekvienu atskirai. Ten buvo kalbėta atvirai. Jie mums sakė, kad palaikys mus morališkai ir politiškai, bet ginkluotos pagalbos nesitikėti ir tam neteikti vilčių.

Švedijoje mums vertėjavo Nepriklausomos Lietuvos diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus sūnus, kurio žmona buvo vienos iš Švedijos partijų lyderė. Šio vizito metu mums teko garbė būti pakviestiems į Švedijos Karaliaus ir Karalienės pokylį, kuriame politinių kalbų nebuvo. Iš visos šios diskusijos gimė gražūs santykiai su skandinavais.

Baigdamas savo pranešimą noriu pabrėžti, kad Sąjūdis padarė didelį indėlį į Lietuvos valstybės pripažinimą pasaulyje diplomatiniame lygyje.

Autorius yra LPS iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras profesorius, habilituotas filosofijos mokslų daktaras