Dr William L. Pierce

Nepaisant milžiniško NAIKINIMO ir gyvybių praradimo – ir, dar svarbiau, vidutinės biologinės gyvenimo kokybės praradimo – per Pirmąjį pasaulinį karą, antrajame amžiaus ketvirtyje įvyko dar vienas rasinės pažangos spurtas. Buvo padaryta didelė pažanga į priekį rasės supratimo apie visatą srityje ir buvo įgyti galingi nauji įrankiai, pagrįsti tuo supratimu. Aviacijos, elektronikos, kontroliuojamo branduolinės energijos išleidimo, medicinos ir biologijos pažanga buvo didžiulė.

Iš chemikų atėjo plastikai ir daugybė kitų naujų medžiagų. Metalurgai, elektros inžinieriai ir žemės ūkio mokslininkai padarė didesnę pažangą nei per bet kuriuos ankstesnius 25 metus. Gimė antibiotikai, elektroninis skaitmeninis kompiuteris ir televizija.

Nacionalsocialistinė revoliucija

Galų gale už visus šiuos mokslo ir technologijų pasiekimus svarbesnis buvo naujos rasinės sąmonės ir rasinės misijos jausmo atsiradimas antrajame amžiaus ketvirtyje ir naujos visuomenės, pagrįstos šiuo pažadintu rasiniu jausmu ir atsidavusios tikslui, įkūrimas. rasinės pažangos. Naujoji visuomenė buvo ta, kurią 1933–1945 m. sukūrė Adolfas Hitleris ir jo pasekėjai nacionalsocialistų Vokietijoje.

Tai buvo visuomenė, iš kurios laipsniškai buvo pašalinami svetimi rasiniai elementai ir svetimos dvasinės bei kultūrinės įtakos. Žydai, kurie nuo praėjusio šimtmečio Napoleono karų veržėsi į Vokietijos kultūrinį gyvenimą, buvo ištraukti iš universitetų ir valdžios biurokratijos, laikraščių ir kino, radijo transliacijų ir knygų leidybos.

Homoseksualai, kurie su moteriškais drabužiais demonstravo pagrindines Berlyno gatves, buvo surinkti ir supakuoti į darbo perauklėjimo stovyklas, kad galėtų viską gerai apgalvoti. Narkotikų prekeiviai ir komunistų aktyvistai atsidūrė prieš budelio kirvį. Prancūzų kolonijinės negrų okupacinės kariuomenės palikuonys mulatai ir vokiečių moterys, kilusios iš pokario, buvo sterilizuotos kartu su dešimtimis tūkstančių įgimtų defektų turinčių vokiečių.

Visą šalį užliejo nauja sveikatos, veržlumo ir tikslo dvasia. Nuo darželio vaiko iki surinkimo linijos darbuotojo; nuo miesto namų šeimininkės iki ūkininko, universiteto studento ar kareivio buvo kruopščiai suplanuotos, organizuotos pastangos, nukreiptos į kiekvieną Vokietijos gyventojų sluoksnį ir siekiant integruoti tą segmentą į tautinę-rasinę visumą kaip sveiką, funkcionalią, produktyvią dalį.

Didžiulė investicija buvo skirta švietimo ir pramogų programoms: mokyklų mokymo programos buvo perdarytos taip, kad kiekviename vaike būtų ugdomas stiprus rasinės tapatybės jausmas; jauni suaugusieji buvo mokomi ieškoti geriausių rasinių savybių ieškant sugyventinių ir galvoti apie santuoką kaip apie šventą instituciją, leidžiančią sukurti kitą rasės kartą; darbuotojai buvo vežami į grupines išvykas į įvairias šalies dalis, siekiant išplėsti savo pasaulėžiūrą ir sustiprinti parapijos ištikimybę tautiniais jausmais; konkursai, viešos paskaitos, liaudies festivaliai, mugės, paradai ir kita veikla buvo plačiai naudojami siekiant paskatinti žmonių supratimą ir vertinimą apie savo kultūros paveldą; Visoje šalyje berniukams ir mergaitėms buvo organizuojami žygiai, stovyklos ir visų rūšių atletiniai užsiėmimai – slidinėjimas, gimnastika, plaukimas, šaudymas, fechtavimasis, sklandytuvų pilotavimas.

Klasinio karo pabaiga

Marksistinio atspalvio profesinės sąjungos buvo išformuotos, o jų vietoje gamyklos darbuotojai kartu su gamyklų savininkais ir vadovais buvo suburti į korporatyvinę pramonės struktūrą, kuri ne tik derino kartais prieštaringus darbo ir vadovybės interesus, bet ir iškėlė aukščiau abiejų šių. tautos interesus. Žydų-marksistinė klasių neapykantos ir klasių kovos taktika, kuri buvo naudojama siekiant suskaldyti žydų pagonių būrius prieš juos pačius, buvo priversta užleisti vietą naujai klasių bendradarbiavimo dvasiai skatinant bendrą interesą.

Skirtingas žmonių vertybes lėmė nebe pinigų sumos, kurias jie galėjo sukaupti, o jiems būdinga rasinė savybė ir socialinė jų darbo vertė. Puikiai ir atsakingai savo esminę užduotį atlikęs sveikos rasės šiukšlių surinkėjas buvo vertinamas labiau nei pinigų ištroškęs verslininkas, uždirbęs milijonus naudodamasis savo bendražygių patiklumu ar ydomis arba kontroliuodamas prieigą prie kai kurių. būtiniausia prekė. Tiesą sakant, pastarasis greičiausiai pateks į darbo perauklėjimo stovyklą kartu su globėju, suteneriu ir žmonių lygybės melo profesoriumi.

Laisvos įmonės reklama

Kiekvienam nacionalsocialistinės Vokietijos verslininkui buvo leista laisvė gauti pagrįstą pelną, jei jis tenkina viešąjį interesą, ir laisvė badauti, kol jis tai darė nesudarydamas sau visuomenės nepatogumų. Šias dvi laisves valdžia pripažino dviem patikimiausiomis tautos ekonomikos efektyvumo garantijomis.

Todėl buvo skatinama kiekviena socialiai ir rasiškai atsakinga privačios įmonės forma, o be rasės, tarptautinis finansinis kapitalizmas buvo smarkiai apribotas. Sandėlys, dirbęs savo patalpose, nepriklausomas meistras, išsinuomojęs savo įgūdžius, ir gamintojas, kuris pastatė ir valdė savo gamyklą, tai yra, kuris įdėjo savo gyvybę į savo įmonę, o ne tik sukauptą kapitalą atsižvelgiant į palankių teisės aktų naudą; Daugelis žmonių, kurie anksčiau gaudavo pelną iš spekuliacijų ir lupikavimo, maišydami popierius ir žinodami, kada pirkti ar parduoti, pasitraukė iš verslo. Tie, kurie manė, kad Hitleris bus priverstas su jais susidoroti, siekdamas išlaikyti savo vyriausybę ir Vokietijos pramonę mokią, buvo tiesiog apeiti, kai jis vietoj tarptautinių finansų kreipėsi į tarptautinius mainus kaip priemonę Vokietijos užsienio prekybai statyti prieš akis. dėl likvidaus kapitalo trūkumo.

Naujų lyderių mokymas

Svarbiausia iš visų institucijų, sudariusių Hitlerio naujosios Vokietijos pagrindą, buvo ta, kuri buvo skirta būsimiems šalies vadovams išugdyti. Nors Nacionalsocialistinė Vokietijos darbininkų partija 1933 m. sausį pasiekė valdžią grynai demokratinėmis priemonėmis, tie, kurie manė, kad Hitlerio judėjimas buvo tik dar viena politinė partija, galbūt šiek tiek radikalesnė už kitas, arba kad jis ketino leisti tęsti įprastas reikalas“ politinėje srityje klydo iš esmės.

Hitleris nuo pat pradžių buvo pasiryžęs, kad naujoji Vokietija bus valstybė, kurią valdys konkretus požiūris į gyvenimą, o ne politikai, kuriuos pasirinks nei valdžios brokeriai dūmų kupinuose užpakaliniuose kambariuose, nei nepastovios ir lengvai manipuliuojamos masės. Valstybės vadovai nuo šiol būtų vyrai, parengti, tikrinti ir atrinkti šiai užduočiai nuo ankstyvos jaunystės, o ne tie politiniai kandidatai, kurių šypsenos ir įtikinamiausias melas, kaip buvo įprasta kitur Vakaruose.

Sąmonės kūrimas

Nuo šešerių metų nacionalsocialistinės jaunimo organizacijos – iš pradžių Jaunieji ir Jaunosios Merginos, paskui Hitlerjugenda ir Vokiečių mergaičių lyga – pradėjo mokyti jaunus vokiečius valios ir charakterio ugdymo, tuo pačiu metu diegdamos jiems rasinis požiūris į gyvenimą ir naujas pagrindinių vertybių rinkinys. Po to atėjo dvejų metų darbo laikotarpis Nacionalinėje darbo tarnyboje.

Galiausiai, geriausia, buvo SS (gynybos ešelonas), kuris buvo daug daugiau nei karinė ar politinė organizacija, nors tai buvo ir ši. SS taip pat buvo šventoji brolija, karių kunigų ordinas, įšventintas kaip nacionalsocialistinės pasaulėžiūros sergėtojai.

12 metų stebuklas

Per trumpą 12 metų laikotarpį, per kurį egzistavo nacionalsocialistinė Vokietija – tik šešerius iš šių metų ramybėje – buvo padaryti ekonominių, socialinių, mokslo ir meno laimėjimų stebuklai. Kol Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų valstybės vis dar skendėjo didžiulį nedarbą ir Didžiosios depresijos kančias, Hitleris jau atkūrė Vokietijoje visišką užimtumą ir klestėjimą. Tai, ką demokratijos galėjo pasiekti tik siekdamos karo, Vokietija padarė jau 1936 m., tiesdama kelius ir tiesdama Volkswagen.

Degeneracija ir nuosmukis, kuris buvo būdingas demokratiniam Veimaro režimui Vokietijoje iki 1933 m., su visais siaučiančiais homoseksualais, save naikinančiais narkomanais, pavargusiais įspūdžių ieškotojais, muzikiniais ir meniniais nihilistais, pataikančiais žydais, marksistiniais teroristais ir besigailinčiais savęs gailėjais, jų nebeliko, o vietoj jų buvo sveikų, entuziastingų, savarankiškų ir tikslingų vokiečių tauta: tauta, kuriai vadovauja progresyvūs vyrai ir moterys, suvokiantys savo rasės ir kultūros vertę ir pasiryžę siekti abiejų pažangos. frontai.

O Vokietija buvo vienintelė tokia tauta baltų pasaulyje. Italija ėmėsi daug pažangių socialinių, ekonominių ir vyriausybinių reformų po Musolinio fašistų judėjimo pergalės 1923 m., tačiau fašizmas nesugebėjo iškelti rasės į gyvenimo centrą, kaip tai padarė nacionalsocializmas. [Amerikoje eugenikos judėjimas ir susiję teisės aktai taip pat paskatino rasės tobulėjimą, o 1924 m. dalinis rasės svarbos pripažinimas buvo įtrauktas į mūsų tautos imigracijos įstatymus. Tačiau žydų pajėgos uoliai stengėsi sugadinti tiek akademiją, tiek viešąjį gyvenimą čia, o visa Amerikos rasinė pažanga, deja, daugiausia paremta pusiau priemonėmis, skirtomis „neįžeisti“ vis agresyvesnių žydų, stovėjo ant slenksčio ir buvo tuoj nukris. — KAS]

Nenumaldomas priešiškumas

Nebaltajame pasaulyje Japonija buvo puikus rasinės sąmonės pavyzdys, tačiau tai nebuvo naujiena šiai šaliai.

Be abejo, tai nebuvo naujiena ir žydams, tautai, labiau šovinistinei už bet kurią kitą – ir kartu nenumaldomai priešiškai bet kokiai tautinių ar rasinių jausmų apraiškoms, išskyrus jų pačių. Šis priešiškumas yra suprantamas, turint omenyje unikalų žydų gyvenimo būdą, kaip nuoseklią mažumą, esančią daugumos skirtingų rasių tarpe. Vienas iš tokio gyvenimo būdo reikalavimų yra, kad dauguma šeimininkų būtų nerišlūs ir nesąmoningi, kad ji, kaip faraonas, „nežinojęs Juozapo“, nesukiltų prieš žydus ir jų neišspjautų.

Taigi būtent pasaulio žydai viešai paskelbė karą nacionalsocialistinei Vokietijai tik praėjus šešiems mėnesiams po to, kai Hitleris pradėjo eiti kanclerio pareigas. Savo karo paskelbime (paskelbtame 1933 m. rugpjūčio 7 d. New York Times numeryje ) žydų lyderis Samuelis Untermyeris aiškiai pažymėjo, kad tikisi, kad žydų draugai krikščionys prisijungs prie jų „šventajame kare“ (jo žodžiai) prieš. Vokietija.

Ir, žinoma, jie tai padarė – ne tik neraštingi fundamentalistai iš Amerikos Apalačijos, kuriems, asmeniškai nepažinodami nė vieno žydų, buvo lengviau patikėti Senojo Testamento teiginiu apie žydų „išrinkimą“, nei tiems, kurie gyveno arčiau savęs. Pateptieji, bet ir pagrindiniai Amerikos ir Didžiosios Britanijos krikščionys, iš kurių protingesni nacionalsocialistiniame pasaulėžiūroje pripažino tikėjimą, prieštaraujantį jiems.

Taip pat prisijungė ir tarptautinio kapitalistinių rinkinių pagonys, kurie buvo labiau nei šiek tiek sunerimę dėl netradicinių Vokietijos finansinių susitarimų. Kaip ir visų atspalvių marksistai, žinoma, nuo saloninių rožinių iki revoliucinių raudonųjų. Visi, kurie buvo suinteresuoti, kad būtų tęsiama irstanti senoji tvarka, galiausiai įsitraukė į „šventąjį karą“ prieš Vokietiją.

Iš viso tai buvo nemažas orkestras: katalikai suvienijo jėgas su liuteronais ir šventaisiais riedučiais, kad panaikintų pavojingą nacionalsocialistinę ereziją dėl rasės viršenybės ir Supermeno veisimo; Bartero nekenčiantys bankininkai ir konkurencijos bijantys fabrikantai susitarė su komunistinių sąjungų organizatoriais ir akademiniais bolševikais, kad padarytų galą sistemai, kuri sugebėjo priversti darbininkus ir vadovus dirbti kartu produktyviau nei bet kurioje kitoje šalyje; o ant dirigento pakylos stovėjo žydas, kuris turėjo sunaikinti Vokietiją, kol ten auganti naujos rasės sąmonė neišplito į kitus kraštus.

Viskas, ką reikia gauti

Vienas dalykas buvo įdarbinti šiuos elementus, kurių kiekvienas pralaimėtų, jei baltųjų atgimimas tęstųsi. Buvo sunkiau užverbuoti likusius baltuosius, ypač Jungtinėse Valstijose, kurios turėjo viską, ką galėjo gauti iš nuolatinio Hitlerio svajonės įgyvendinimo: bolševizmo sunaikinimą, viena vertus; jų giminės Europoje išlaisvinimas iš žydų įtakos ir finansinio kapitalizmo jungo, kitam; geriausia – išdidžios, laisvos, rasiškai sąmoningos baltų tautos ir jos pasiekimų pavyzdys.

1930-aisiais ir 1940-ųjų pradžioje žydai dar nebuvo įsitvirtinę angliškai kalbančio pasaulio naujienų ir pramogų žiniasklaidos priemonėse. Žinoma, nebuvo televizijos tinklų, vis dar buvo daug nepriklausomų laikraščių ir žurnalų. Vieninga budriųjų baltųjų opozicija žydų karo planams galėjo laimėti šią dieną.

Išdavikų buvo daug

Tačiau dauguma baltųjų nebuvo nei budrūs, nei vieningi. Jų „vadai“, demokratinės sistemos produktai, paprastai neturėjo nei charakterio, nei jokio atsakomybės jausmo. Tik keli išskirtinai drąsūs, nesavanaudiški ir atsakingi žmonės – tokie vyrai kaip aviacijos pionierius Charlesas Lindberghas – kalbėjo efektyviai. Kita vertus, žydai rado daug iškilių ir galingų baltų, kurie nesiryžo paimti pinigų ir sekti jų pavyzdžiu. Jungtinėse Valstijose jų pagrindinis instrumentas tapo Franklinas Rooseveltas, o Didžiojoje Britanijoje – Winstonas Churchillis.

Vis dėlto nebuvo lengvas darbas įtikinti milijonus baltųjų vyrų – dauguma jų buvo vokiečių kilmės – žygiuoti į Vokietiją, kad išskerdytų savo baltuosius pusbrolius, vien dėl to, kad pastarieji išdrįso pakelti rankas prieš Išrinktąją tautą. .