Gyvenimas Hitlerio Vokietijoje

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-04-29 04:23:00, skaitė 1163, komentavo 8

GANPAC atstovo Hanso Schmidto laiškas

Paskelbta žurnale "Hoskins Report", 1993 m. gruodžio mėn.

Richard Kelly Hoskins, leidėjas

Gerbiamasis Dickas: Jūs prašėte, kad kas nors, gyvenęs Hitlerio Vokietijoje, papasakotų, kas tai buvo. Leiskite man, gyvenusiam po svastikos vėliava nuo 1935 m., kai Saro kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos, iki 1945 m., pateikti trumpą atsakymą.

Būti berniuku ar mergaite tuo metu buvo nuostabu. Hitlerjugende skirtumai tarp krikščioniškų konfesijų ar skirtingų Vokietijos žemių nebuvo svarbūs. Visi iš tiesų jautėmės esantys vieno žmonių kūno - vienos tautos - nariai. Visame Reiche buvo atidaryti jaunimo nakvynės namai, todėl galėjome žygiuoti iš vieno gražaus miestelio į kitą, matydami savo tėvynę. Buvo dedamos visos pastangos stiprinti mūsų protus ir kūnus. Priešingai nei sakoma šiandien, buvome skatinami tapti laisvos dvasios ir nepasiduoti bendraamžių (ar autoritetų) spaudimui. Taikos metu Hitlerjugendo vadovybė neleido jokių karinių mokymų; šauktinių - taip. Beje, buvo smerkiamas "tėvų įskundinėjimas".

Tuo metu, kai Amerikos sąjungininkai sovietai sunaikino daugumą krikščioniškų bažnyčių Rusijoje ir Ukrainoje, Vokietijoje buvo pastatyta apie 2500 naujų bažnyčių. Nebuvo uždaryta nė viena krikščionių bažnyčia. Pagal įstatymą mokykla ir bažnyčia turėjo pirmenybę prieš tarnybą Hitlerjugende. Dar 1944 m. rudenį "Waffen SS" kareivinės Breslau mieste aprūpino dviem autobusais, kurie kiekvieną sekmadienį veždavo jaunuolius į artimiausią katalikų arba protestantų bažnyčią. Būti registruotu krikščionių bažnyčios nariu netrukdė siekti pažangos nacionalsocialistų partijoje.

Vokietija buvo nacionalsocialistinė, tačiau laisvas verslas klestėjo visus Hitlerio metus. Nė viena įmonė nebuvo nacionalizuota. Nė vienam smulkiajam verslininkui nebuvo užkirstas kelias atidaryti savo parduotuvę. Aš pats per karą dirbau įmonėje, kurią galima pavadinti tik tarptautinio kapitalizmo dalimi. Jei turėjote akcijų, niekas jų nekonfiskavo, kaip 1945 m. padarė sąjungininkai.

Naciai pasiekė neįtikėtinų laimėjimų. Neturėdami pinigų ir turėdami šešis milijonus bedarbių (trečdalį darbo jėgos), jie per šešerius metus - beveik be korupcijos - nutiesė visą Vokietijos automobilių kelių tinklą ir prižiūrėjo, kad naujoji kelių sistema be reikalo nesunaikintų nei Vokietijos kraštovaizdžio, nei laukinės gamtos buveinių ir miškų. Praėjus dvejiems metams po to, kai NS [nacionalsocialistai] buvo išrinkti į valdžią, sąlygos taip pagerėjo, kad teko samdyti darbininkus iš netoliese esančių draugiškų šalių, kad jie padėtų sumažinti darbininkų trūkumą Vokietijoje. Vokietija klestėjo, o Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV išgyveno gilią depresiją.

Siekiant padėti darbininkams gauti pigų transportą, prasidėjus karui buvo suprojektuoti VW ir statoma gamykla jiems gaminti. Be to, paprastiems žmonėms buvo statomi mažų vienkiemių kaimai. Mėnesinės įmokos buvo nustatytos tokios mažos, kad beveik kiekvienas galėjo sau leisti turėti nuosavą namą. Hitlerio Vokietijoje nebuvo benamių, nebuvo elgetų. Nusikalstamumo beveik nebuvo, nes įpratę nusikaltėliai buvo koncentracijos stovyklose. Apie visa tai buvo rašoma laikraščiuose ir visi apie tai žinojo.

Trečiojo reicho laikų Vokietijos spaudoje buvo mažiau tabu nei dabartinėje Amerikos spaudoje. Vienintelis tabu, kurį galiu prisiminti, buvo susijęs su Hitleriu, o karo metu galiojo įstatymas, draudžiantis "pralaimėjimą". Taip buvo dėl neigiamo vokiečių spaudos vaidmens, kurį ji suvaidino 1918 m. Vokietijai pralaimėjus.

Verta prisiminti, kad "Europos ekonominė bendrija" pirmą kartą buvo sugalvota Trečiojo reicho vyriausybės. Prisimenu daugybę straipsnių šia tema - ir už, ir prieš. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad per karą Vokietijoje dirbo ne mažiau kaip septyni milijonai užsienio piliečių (beveik 10 % gyventojų), kurie dirbo Vokietijoje savanoriškais pagrindais (minėtini olandai, danai, prancūzai, lenkai, ukrainiečiai), priverstiniais darbininkais arba belaisviais. Nežinau nė vieno atvejo, kad užsieniečiai būtų buvę užpulti ar prievartaujami (juo labiau nužudyti) dėl to, kad buvo užsieniečiai. Kalbant apie spaudą, turiu 1943 m. straipsnį, kuriame rašoma, kokia būtina draugystė tarp vokiečių ir rusų tautų.

1933-1945 m. buvo skiriamas didžiulis dėmesys kultūrai: klestėjo teatrai, Vokietijos kino pramonė kasmet sukurdavo apie 100 vaidybinių filmų. (Iš jų nė vienas nebuvo antiamerikietiškas. Tik 50 iš jų galima laikyti grynai propagandiniais filmais). Kai kurie iš geriausių iki šiol išlikusių klasikinės muzikos įrašų buvo sukurti Hitlerio Vokietijoje. Vokiečių filmuose vaidino aktoriai iš visos Europos, bet daugiausia iš Prancūzijos, Švedijos ir Italijos.

Vokietija visada mėgo sportą, todėl netrūko galimybių užsiimti bet kuria mėgstama sporto šaka. 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės buvo tik pavyzdys to, kas vyko visame Reiche. Hitlerjugendo išleistoje knygoje apie šias olimpines žaidynes, kurią vis dar turiu, Džesis Ovensas (Jesse Owens) parodytas kelis kartus ir palankiai paminėtas. Per Šmelingo bokso kovas mes, vaikai, visi žinojome apie Džo Luisą, rudąjį bomberį. Niekur nesu skaitęs niekinančių pastabų apie kitas rases. Be abejo, Vokietijos ir vokiečių pasiekimams buvo skiriama daug dėmesio, panašiai kaip šiandien ad nauseum sakoma, kad JAV yra laisva šalis ir pan. Per dešimt mano dalyvavimo Hitlerjugende metų (iš tikrųjų aštuonerius, nes, aišku, negalėjau lankyti būdamas kareivis) žydai niekada nebuvo minimi. Kitos sporto šakos, kurios prikaustė mūsų dėmesį, buvo skraidymas (vyko Hitlerjugendo skraidymo mokymai su nuosavais buriniais lėktuvais), automobilių lenktynės (dominavo britų ir italų vairuotojai) ir jodinėjimas.

Dažnai manęs klausia apie ginklų kontrolę Hitlerio laikais. Teigiama, kad Hitleris galėjo paimti valdžią, nes jis nuginklavo vokiečių tautą. Tai nesąmonė. Vokietijoje ginklų turėjimas niekada nebuvo toks paplitęs kaip Amerikoje. Sakyčiau, kad šimtus metų norint laikyti ginklą reikėjo turėti leidimą ginklui. Kita vertus, mano tėvas slapta turėjo seną pistoletą (apie tai mes, vaikai, žinojome), o visame Reiche veikė ginklų klubai. Be to, Vokietija visada buvo šalis, kurioje buvo daug puikių ginklininkų. Abejotina, ar jie galėtų išlikti versle, jei įstatymai būtų pernelyg griežti. Drįsčiau spėti, kad kol Vokietija buvo Vokietija (kol jos "neišlaisvino" sąjungininkai), ginklų turėjimas tikriausiai buvo daug labiau paplitęs, nei pripažįstama šiandien. Įstatymai knygose daugiausia buvo skirti tam, kad policija turėtų rankeną sulaikyti ginklus turinčius nusikaltėlius, o ne paprastus piliečius. Beje, kaip Hitleris uždraudė vadinamąsias "karcerio pratybas" kariuomenėje (žiaurius metodus, vis dar naudojamus Amerikos kariuomenėje), taip jis uždraudė policijai naudoti lazdas. Jis manė, kad tai žemina vokiečių tautą.

Galiausiai tai: Netikiu, kad dar kada nors pamatysiu tokią laimingą ir patenkintą tautą, kokia buvo didžioji dauguma vokiečių valdant Hitleriui, ypač taikos metu. Be abejo, kai kurios mažumos nukentėjo: buvę parlamento politikai - nes negalėjo žaisti savo politinių žaidimų; žydai - nes neteko valdžios Vokietijoje; čigonai - nes per karą iš jų buvo reikalaujama dirbti; apsukrūs profsąjungų bosai - nes neteko parazituojančių pozicijų. Iki šiol tikiu, kad tautos daugumos laimė yra svarbiau už kelių išlepusių mažumų gerovę. Mokykloje turėtų būti akcentuojamas geriausių ir protingiausiųjų skatinimas, kaip tai buvo daroma Vokietijoje Hitlerio valdymo metais - tai po karo prisidėjo prie spartaus Vokietijos atkūrimo. Kad Hitleris buvo mylimas savo tautos, abejonių nekyla. Net likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos ir mirties, jis galėjo važiuoti į frontą ir įsimaišyti tarp kovojančių kareivių su minimalia apsauga. Nė vienam kariui prieš susitikimą su fiureriu nereikėjo iškrauti ginklų (kaip buvo reikalaujama, kai prezidentas Bušas susitiko su amerikiečių kariais per Persijos įlankos karą).

Hitlerio valdoma Vokietija buvo visai kitokia, nei žiniasklaida norėtų jums įteigti.