Arvydas Daunys. Laikas sugrįžti namo

Autorius: Infa.lt Šaltinis: https://infa.lt/112144/arvydas... 2024-09-04 18:42:00, skaitė 1005, komentavo 3

Pirmą kartą šis komentaras skelbtas 2020-09-04

Pagalvojau apie tai, koks virusas mus verčia graužtis tarpusavyje?

Turiu omenyje ne tik Lietuvą, nes tarpusavyje kovoja visa žmonija… Nuolat, visą savo gyvavimo istoriją…

Žinot kokios išvados priėjau?

Kadangi Žemę galima drąsiai laikyti (ji tokia ir yra) gyvu organizmu, o visus joje vykstančius procesus to organizmo imunitetu, kuris palaiko gyvybinę pusiausvyrą, kad viena kuri gyvybės formos dalis neužgrobtu visos gyvybinės erdvės ir neišnaikintų kitų formų, tai viską kas vyksta žmonijos tarpe galima laikyti to mūsų Planetos imuniteto procesų padariniais.

Kuria prasme?

Tai prasmė labai aiški – mes, mūsų motinėlės Žemės požiūriu, esame parazituojanti gyvybės forma, kurią būtina stabdyti visomis prieinamomis priemonėmis, nepakenkiant kitoms gyvybės formoms.

Todėl visi tie virusai, naujos ligos, mūsų tarpusavio pjautynės, augantis ginkluotės Žemėje skaičius, mažėjantis gimstamumas IŠSIVYSČIUSIOSE šalyse – visa tai galima laikyti Žemės imuniteto veiklos rezultatu.

Jis mums duoda ženklą – žmogiukai-parazitukai – jūs per daug užgrobėte kitiems organizmams priklausančios gyvybinės erdvės – susiprastinkit.

Žemė: „Jūs gerbiamieji jau mutuojate į vėžinę ligos formą, o tada aš su jumis susitvarkysiu labai greitai – išsivysčiusių šalių parazitukus sutvarkysiu pirmiausiai, nes jie daro didžiausią poveikį visam organizmui, nors jų yra mažiausiai.

Kiti gal..ne tokie išsivystę, gal kreipsis į D-vą pagalbos, ten ieškos nušvitimo.. ir tikėtina, jog sustos bent laikinai.

O šitoms gi, jau išsivysčiusioms vėžinėms metastazėms, laikas padėti – pačios jos jau nebegali sustoti.. priprato prie lengvo-parazituojančio gyvenimo būdo ir dialogas su jomis vykti nebegali. Nebėra grįžtamojo ryšio.

Jos manęs jau nebemoka išgirsti, pamatyti ir pajusti. Prarado pagrindinę pojūčių galimybę ir baimės jausmą. Ką gi – laikas atstatyti pusiausvyrą ir išmokyti girdėti tuos, kas dar po to išliks.“

Gera perspektyva?

Ir, kažkodėl įtariu, jog čia ne vien fantazija – Žemė tai toks pats organizmas, kaip ir kiekvieno iš mūsų, tik šįkart mes gyvename jame, kaip kad mūsų organizmuose gyvena kitų gyvybės formų-bakterijų kolonijos, kurių pusiausvyrą suardžius mus ištinka įvairios ligos.

Šiandien sergame mes.. todėl, kad suardę savo aplinkos pusiausvyrą, mes, atitinkamai, gauname iš jos tiesioginį atsaką, kuriuo stengiamasi neutralizuoti jau mus pačius, kaip didžiojo organizmo kenkėjus.

Nestoję į sargybą saugoti mūsų aplinkos, kurioje gyvename, mes niekaip nesugebėsime išsaugoti kiekvienas savęs… nes esame glaudžiai susiję su tuo organizmu, kurį moksliškai vadiname „planeta Žemė”.

Nors iš tiesų tai nėra negyva mechaninė planeta – tai gyvas organizmas, gyvybės lopšys, kurį mes, nesuvokdami mūsų veiklos pasekmių, nuosekliai bandome sunaikinti.

Gal, sakau, atėjo laikas suvokti savo vietą jame ir ką jis mums visiems kartu ir kiekvienam atskirai reiškia?

Nuotraukoje matome Žemės magnetinius laukus, nuolat atsisukusius į naikinantį ir tuo pačiu teikiantį gyvybę mūsų Saulutės spinduliavimo srautą.

Manote visa tai susiformavo netyčia ir aklai mechaniškai?

Ne, tai sąmoningas Žemės veiksmas, kaip kad būtų mūsų, kai dengiamės ranka nuo akinančių Saulės spindulių.

Tikras mokslas nėra tai, kai bandoma atrasti mechaninius automatinius dėsnius, o jais remiantis negyvus prietaisus – tikrai ne.

Mokslas yra ten, kur atrandami loginiai gyvybės ryšiai sudarantys sąlygas gyvuoti tai pačiai gyvybei.

Dabartinis gi mokslas nukreiptas į tai, kad naikintų savo atradimais-išradimais tą gyvybę.

Nemanau, kad tai galima būtų pavadinti mokslu. Tai greičiau jau absoliutaus aklumo pasireiškimas, nesugebant suvokti, jog už viską teks užmokėti.

Laikas grįžti atgal, namo, kai žmonės suvartodavo tik tiek, kiek jiems reikia, o tam pakaks pajusti save dalelyte bendros gyvybės – tos gyvybės, kuri sudaro sąlygas tarpti visoms gyvybės formoms, sudarančios vieną bendrą organizmą – Žemę.

Greičiausiai tada baigsis ir tos tarpusavio pjautynės dėl skirtingų valstybės raidos vizijų ar politinių preferencijų. Nebebus dėl ko, kai kiekvienas aiškiai suvoks savo vietą šiame organizme.

P.S. Tai nėra kažkokios mano išskirtinės mintys – apie tai kalba, rašo, kuria filmus daugybė žmonių, galbūt tie, kurie dar jaučiasi Žemės gyvybės lauko dalimi, todėl jie taip skausmingai priima visą tą naikinimą, pradedant miškais, upėmis, ežerais, baigiant tūkstančiais gyvybės formų kasmet nykimą dėl to, kad mes galėtume gyventi taip, kaip gyvename.

Kaip parazitai. Kitų gyvybių sąskaita.