R. Jasukaitienė. Svetima kalba čiulbantys vaikai

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/09/04/r-... 2024-09-05 18:11:00, skaitė 1107, komentavo 9

Šią metaforą radau rašytojos Dalios Staponkutės esė „Motinų tylėjimas“ (asocijuojasi su filmu „Ėriukų tylėjimas“). Jei matėte filmą, ese užgriebs dar gilesnį pamąstymą, kuris vieniems sukels liūdesį dėl nykstančios mūsų kalbos, netgi skausmą, kitiems – pasipiktinimą…

„Nesu išgyvenusi niūresnio paveikslo; tylinti motina ir svetima kalba tarp savęs čiulbantys jos vaikai“, – rašo D. Staponkutė ((gyvenanti Kipre, ten dirbanti vertėja, dėstanti literatūros teoriją Kipro universitete. Gyvena Nikosijoje, augina dvi dukras – Elektrą ir Nefelę). Tikiuosi, kad rašytoja kalba ne apie savo dukras… Ar jos moka lietuviškai? Nežinau. Bet susimąstyti apie prarandamą gimtosios kalbos „skonį“ mane paskatino šios vasaros patirtis.

Skridome iš Airijos į Lietuvą. Daugelis lietuvių skrenda aplankyti savo tėvų, giminaičių, likusių Lietuvoje. Turbūt jau nenustebau, kad vaikai (įvairaus amžiaus) ir tarp savęs, ir su tėvais kalbėjosi tik angliškai. Tėvai vienu kitu žodžiu persimesdavo ir lietuviškai. Bet ši kalba jau nebuvo dominuojanti, pagrindinė. Kokia kalba jie bendraus su močiute ar seneliu, kalbančiu žemaičių ar dzūkų tarme?

Kalba – pasaulėjautos perdavimo, tautinės tapatybės skiepijimo pagrindas. Kai vaizdingai sakome, kad vaikas gimtąją kalbą gauna su motinos pienu, kad kalbinė aplinka formuoja jo „matymą“ ir tam tikrą atliepimą į pasaulį, dar skaudžiau pajuntame išvykusiųjų, emigravusiųjų mūsų piliečių atskirtį: šie vaikai auga ne Lietuvai, nes pagrindinė gija, jungianti juos su šia žeme, jau nutraukta… Kai kas gali paprieštarauti, esą Lietuvoje daugėja anglakalbių, kad lietuvių kalba traukiasi kaip užankančios gyvybės versmės, kad atvykstantys imigrantai nekalba (ir vargu ar kalbės) mūsų mažytės tautelės kalba…

Šią vasarą teko keliauti po Ispaniją. O, kaip aš jiems pavydėjau! Ispanų kalbai negresia išnykimas. Ne tik todėl, kad jų daugiau, kad jie kalba sava kalba. Pavydėjau jų pagarbos savai kalbai, savai kultūrai. Kartais tekdavo net sutrikti, neradus užrašo anglų kalba net tokiose istorinėse vietose, kur turistas negauna būtinos informacijos. Betgi kodėl jie turėtų kalbėti ir rašyti anglų kalba, jei čia – Ispanija? Yra vertimų programėlės, jei ką…

„Tokių – tylinčių motinų – vis daugėja, o su jų plintančia tyla pasaulis vis agresyviau kalba apie globalizaciją ir jai paklūsta“, – rašo D. Staponkutė.

Ese parašyta 2007 m. Ir per šį laikotarpį daug kas pasikeitė: motinos jau netyli, jos irgi išmoko anglų kalbą, vadinasi, mūsų lietuvybę globalizacija praris greičiau nei bijojome. Pasaulio kalbų žemėlapyje turbūt lemta išlikti tik toms kalboms, kuriomis kalba motinos.