Šiais laikais apkasai rausiami tik atsilikusiose kariuomenėse • 60min

Buvęs Lietuvos respublikos Valstybės saugumo departamento vadas Mečys Laurinkus

Reikia pripažinti – Rusijos žvalgyba turi humoro jausmą. „Taikos žygis iš Berlyno į Maskvą“ pasisekė. Geras įtakos agentų darbas. Baltomis pirštinėmis ir efektyvu. Jokių konfliktų nei su Lietuvos visuomene, nei su valdžia.

Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius „žygį“ palydėjo tolerantiškiausiais žodžiais. Kad tokių sulauktų nuosavi protestuotojai. Nesulauks.

Vienas verslininkas, atrodo, prieš dvejus metus savo samprotavimais apie Rusiją neįtaikęs į bendrą toną, iki šiol gailisi. Kaip sako prezidentė – tegu šneka, prisišnekės.

O jeigu „žygio“ dalyviai – vokiškai kalbantys žalieji žmogeliukai? Kas tikrino? Juk visa „žvalgybinė“ informacija apie šią akciją yra iš interneto. Ką įtakos agentai ten įmetė, tą ir perpasakojame.

Tiek to, juokauju. Nėra tame „žygyje“ hibridinio karo savanorių. O jeigu toks ir painiojasi, grėsmės jis nekelia. Esame saugūs. Nors kai šimtą gramų išmaukęs jachtininkas nepastebėtas radarų miglose atsitrenkė į naftos tanklaivį, tą žodžių junginį – esame saugūs – vartočiau atsargiau. O jeigu per tas pačias miglas plauktų paruoštas „bojevikas“ ir į dar rimtesnį objektą, tarkime, „ Independent“? Sakote, nepriplauktų?

Po Lietuvos tarnybų „pingpongo“, kas už ką atsakingas, ir kas privalo pastebėti atsitiktinę ar planuotą grėsmę, atsargiau vertinčiau saugumo patikinimus. Dar neseniai sklandė valstybės vadovus sunervinęs gandas apie Juodkrantėje pailsėti išnirusius Rusijos narus. O gal tai ne gandas? Kaip matome – pražiopsoti ir nepastebėti, kas darosi pasienyje, jau yra tradicija.

Lietuvoje turime daug kalbančių apie saugumą ir keliskart daugiau nei po nepriklausomybės atkūrimo saugumo ekspertų, praktikų bei teoretikų, bet iki šiol neturime saugumo sistemos. Ir tai jokia valstybinė paslaptis. Matyti plika akimi.

Suinteresuotos kitų valstybių žvalgybos ne tik nustatė mūsų nacionalinio saugumo silpnąsias vietas, bet ir parengė ne vieną variantą, jeigu reikėtų veikti. Dažnai ir labai garsiai kalbame apie priešo atgrasymą, perkame įspūdingus ginklus, spaudžiame Aljanso kolegas realiai vertinti grėsmes ne tik mums, bet ir kaimynams, tačiau viduje saugumo sistemos požiūriu esame skylėti.

Iš skambesio viešojoje erdvėje atrodo, jog ruošiamės pasaulinio masto įvykiams, didžiuliams oro ir žemės mūšiams, o tikrovėje gali būti kur kas paprasčiau ir primityviau. Jeigu kam į galvą šautų okupuoti Lietuvą, tai galėtų padaryti diversiniu būdu, iš anksto pasiruošęs ir be didelių pastangų.

Šiais laikais karai nebeskelbiami, o apkasai rausiami tik atsilikusiose kariuomenėse. Pagrindinė jėga – išmaniosios technologijos ir profesionalūs kariai. Žinoma, jeigu jau karas, bus ir rimtų mūšių, bet prieš juos daroma tai, ką galima be mūšio. Priešiškai valstybei Lietuvoje sutelkti pajėgią diversinę grupę prie mūsiškės skylėtos išorinės apsaugos nėra didelė problema.

Kontržvalgyba Lietuvoje profesionali ir kelis kartus pajėgesnė nei prieš dešimtmetį, bet šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja kur kas didesnių investicijų į šią sritį. Viskas brangsta, kontržvalgyba taip pat. O ką jau kalbėti apie pastangas sužinoti, ką mūsų atžvilgiu planuoja daugiau negu nedraugiškos mums valstybės.

Dabar daug dėmesio skiriama informaciniam karui. Mano manymu, per daug. Tai neatsiperkantis ir konkrečios naudos neduodantis intelektinės energijos švaistymas. Kaip ir bandymai vis dar rasti „penktąją koloną“. Tai jau senovė.

Priešai ir draugai mūsų gyvenamame regione dabar telkiasi ne idėjiniu, tautiniu ar religiniu, bet ekonominiu ir naudos pagrindu. Ir vaikams aišku, kad socializmo ar Sovietų Sąjungos niekas nebekurs ir nebeatkurs.

Tie, kurie po nepriklausomybės atkūrimo buvo tylūs priešai, nepraradę vilties grąžinti buvusią santvarką, dabar jeigu ne dėl savęs, tai bent dėl vaikų naudos tapo kitokios Lietuvos šalininkais.

Jeigu, neduok Dieve, kas nors panašaus atsitiktų kaip Ukrainoje, priešiškos vidaus jėgos būtų nauji ir mums nežinomi žmonės. Atsiras jie iš didelės imigracijos bangos, nebūtinai iš Artimųjų ir Vidurio Rytų, kurie pamažu užims išvykusiųjų vietas, turės savo interesų ir politinių prioritetų. Mes vis dar kovojame su „buvusiaisiais“, nors tikrosios problemos kils su „būsimaisiais“.

Politiniai perversmai nėra atgyvena ir ne taip jau tolimoje ateityje jie reikšis naujomis formomis. Vienintelė išeitis – suvokti problemą ir laiku imtis priemonių.

Deja, adekvačiai susivokti situacijoje yra viena kliūtis. Mes stokojame savų tyrimų nacionalinių interesų ir nacionalinio saugumo klausimais. Visas savo esamas ir numatomas problemas svarstome europinių procesų kontekste, dažnai praleisdami, kas yra savita ir tik mums būdinga.

Viešoji intelektualinė erdvė pripildyta solidžių didelių valstybių strateginiais tyrimais užsiimančių institutų koncepcijų, kurios įdomios, bet kuriant Lietuvos ateitį mažai naudingos. Savų analitikų įžvalgos būtų kur kas pravartesnės.

Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį buvo sumanyta steigti Lietuvos strateginių tyrimų centrą. Bet jo greitai atsisakyta, nes nuspręsta, kad Vakarai daro geriau, tad nėra ko brukti savo namudinį trigrašį.

O gal kaip tik toks centras padėtų teisingai suprasti ir reaguoti tiek į „taikos žygių“ akcijas, tiek į skyles nacionalinio saugumo sistemoje ir pagaliau vis labiau ryškėjančius strateginius iššūkius.

LDiena.lt perspėja: LIETUVI - NEPAMIRŠK, viskas ką matai aplinkui - tai tik RUSIJOS PROPAGANDA!