Adolfas Hitleris - Naujametinis kreipimasis į nacionalsocialistus ir partijos bičiulius 1942 m. sausio 1 d.

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-03-06 20:04:00, skaitė 777, komentavo 9

Baigiantis šiems metams man nereikia išvardyti visų įvykių, kurie mus pribloškė savo kerinčia, nepakartojama didybe. Kai birželio 22 d. beveik visa Europa atsistojo, ji įrodė, kad suvokia beprecedentį pavojaus mastą, koks mūsų žemynui dar niekada negrėsė! Kai ši koalicija nusprendė pradėti karą prieš Vokietiją, tikėjau, kad privalau savo sąžinei, Reicho saugumui, mūsų tautos išsaugojimui ir, platesne prasme, visos Europos ateičiai neprarasti nė valandos ir, veikdamas greitai, apsaugoti tautą nuo tų aukų, kurių ši neišvengiama kova priešingu atveju iš mūsų pareikalautų kur kas daugiau.

Vokietijos liaudis manimi patikės, kai pasakysiu, kad būčiau pasirinkęs taiką, o ne karą. Nes taika man reiškė daugybę malonių užduočių. Tai, ką Apvaizdos ir daugybės puikių pagalbininkų paramos dėka per kelerius metus nuo 1933 iki 1939 m. galėjau nuveikti Vokietijos tautos labui kultūros, švietimo, taip pat ekonominio atsigavimo ir, svarbiausia, socialinio mūsų gyvenimo organizavimo srityse, vieną dieną tikrai bus galima palyginti su tuo, ką per tą patį laikotarpį nuveikė ir pasiekė mano priešai.

Per ilgus kovos dėl valdžios metus dažnai apgailestaudavau, kad mano planų įgyvendinimą sugadino ne tik palyginti nesvarbūs, bet ir, svarbiausia, visiškai nereikšmingi įvykiai. Apgailestauju dėl šio karo ne tik dėl aukų, kurių jis reikalauja iš mano Vokietijos tautos ir kitų žmonių, bet ir dėl laiko, kurį jis atima iš tų, kurie ketina atlikti didelį socialinį ir civilizacinį darbą ir nori jį užbaigti. Juk tai, ką ponas Ruzveltas gali pasiekti, jis jau įrodė. Ką pasiekė ponas Čerčilis, niekas nežino. Galiu tik giliai apgailestauti dėl to, ką šis karas man ir visam nacionalsocialistiniam judėjimui neleis nuveikti daugelį metų. Gaila, kad žmogus negali nieko padaryti dėl tikrų bambeklių ir tinginių, vagiančių brangų laiką, kurį jis norėjo skirti kultūriniams, socialiniams ir ekonominiams projektams savo tautos labui.

Tas pats pasakytina ir apie fašistinę Italiją. Ten taip pat vienas žmogus įamžino savo vardą visiems laikams, įvykdęs pasaulinio masto civilizacinę ir nacionalinę revoliuciją. Lygiai taip pat jo negalima lyginti su demokratine-politine bergždžia veltėdžių ir dividendų spekuliantų, kurie, pavyzdžiui, angloamerikiečių šalyse išleidžia savo tėvų sukauptą turtą arba įgyja naujų turtų per neaiškius sandorius, bukumu. Būtent dėl to, kad ši jauna Europa dalyvauja sprendžiant tikrai didžius klausimus, ji neleis, kad galios grupės atstovai, taktiškai save vadinantys "turinčiomis" valstybėmis, atimtų iš jos viską, dėl ko verta gyventi, t. y. savos tautos vertę, jos laisvę, socialinę ir apskritai žmogiškąją egzistenciją. Todėl suprantame, kad Japonija, pavargusi nuo amžino šantažo ir įžūlių grasinimų, nusprendė gintis nuo liūdniausiai pagarsėjusių visų laikų karo kurstytojų. Dabar galingas tautinių valstybių frontas, nusidriekęs nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rytų Azijos, stojo į kovą prieš tarptautinį žydų kapitalistų ir bolševikų sąmokslą.

Pirmieji šios kovos metai jau praeityje. Tai buvo didžiausių pergalių metai žmonijos istorijoje. Vokiečių karių ir sąjungininkų tautų karių pasiekimai yra unikalūs ir nemirtingi. Ateinantys tūkstantmečiai kalbės apie šiuos mūšius ir pergales. Jie žavėsis jomis kaip didžiausiais savigynos veiksmais, kurių kada nors ėmėsi garbingos tautos.

Kokios didelės buvo aukos, nepritekliai ir mirtį nešanti drąsa, dėl kurių šios pergalės tapo įmanomos, iš tiesų gali įvertinti tik tas, kuris pats tarnavo kaip karys ir kovotojas už savo tautą- tiek šiame, tiek Pirmajame pasauliniame kare.

Tėvynė niekada negalės atsilyginti savo sūnums už tai, ką jie dėl jos padarė.

Ji žino tik šių pergalių pasekmes, t. y. tautos saugumo išsaugojimą nepaisant oro atakų, jos dabartinę egzistenciją ir jos vaikų ateitį. Ji neįsivaizduoja, kokia baisi nelaimė būtų ištikusi Vokietiją ir visą Europą, jei žydų bolševizmas, kaip Čerčilio ir Ruzvelto sąjungininkas, būtų užsitikrinęs pergalę. Juk Čerčilis ir Ruzveltas perdavė Europą Stalinui! Ir dabar kalbu tikėdamas aukštesniu teisingumu. Bolševikinis monstras, kurio malonei jie norėjo palikti Europos tautas, vieną dieną sugniuždys jas ir jų pačių žmones. Žydas neišnaikins Europos tautų, o taps savo paties sąmokslo auka. Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos nesugebės pasinaudoti bolševizmu naikindamos Europą. Anksčiau ar vėliau jų pačių žmonės taps šio maro aukomis. Neapgalvotai aukojant sovietų vergų kraują, kovos Rytų Europoje vis dar tęsiasi, frontui judant aukštyn ir žemyn, kad galiausiai sustotų. Tačiau Rytų Azijoje ji tik prasideda. Kol du piktžodžiautojai meldžiasi už savo sandėrius, tautos kratosi pančių.

Ateinantys metai kels mums didelius reikalavimus, tačiau frontas ir tėvynė juos įvykdys! Tėvynė, kaip nacionalsocialistinė tautos bendruomenė, paaukos visas aukas. Jei prireiks, ji paaukos aukščiausią auką. Tėvynėje vyrai ir moterys dirbs, kad išmaitintų mūsų tautą ir užtikrintų bei sustiprintų jos ginkluotę. Fronte ateis valanda, kai mes stengsimės užbaigti tai, ką pradėjome.

Metų sandūroje galime tik prašyti Visagalio, kad jis suteiktų vokiečių tautai ir jos kariams jėgų sunkiu darbu ir drąsia širdimi išlaikyti viską, ko reikia mūsų laisvei ir ateičiai išsaugoti.

Jei kartu ištikimai atliksime savo pareigą, tuomet sulauksime Apvaizdos mums numatyto likimo. Laimės tas, kuris kovos už savo tautos gyvybę, už jos kasdienę duoną ir už jos ateitį! Tas, kuris savo žydiška neapykanta siekia sunaikinti tautą šiame kare, žlugs! Prašykime Viešpaties, kad 1942-ieji metai leistų priimti sprendimą dėl mūsų tautos ir sąjungininkų tautų išgelbėjimo.

Adolfas Hitleris

 

Adolfas Hitleris - kreipimasis į Vermachtą:

1942 m. sausio 1 d.

 

Kareiviai!

Kaip ir po kampanijos Lenkijoje, 1940 m. liepą, nepaisydamas karčios patirties, nusprendžiau ištiesti taikos ranką priešams, kurie 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė mums karą. Mano ranka buvo atmesta, o mano pasiūlymas suprastas kaip silpnumo ženklas.

Vyrai, kurie dar prieš 1914 m. agitavo už Pirmąjį pasaulinį karą, buvo įsitikinę, kad 1941 m. nauja koalicija galutinai nugalės Vokietijos tautą ir jos sąjungininkes valstybes. Jie būtų juos išardę ir kartu likvidavę. Taigi mums neliko nieko kito, kaip tik užsidėti šalmus ir galvoti apie kovos tęsinį.

Priežastis, dėl kurios šie tarptautiniai karo kurstytojai nusprendė jokiomis aplinkybėmis nesudaryti taikos, be ekonominių-kapitalistinių interesų, buvo ir įsitikinimas, kad jiems pagaliau pavyks sunaikinti Reichą Sovietų Sąjungai įsitraukus į karą prieš Europą - įsitraukimą, kuris buvo slapta rengiamas 1941 m. vasarą.

Dabar už nugaros - 1941-ieji metai! Tai buvo sudėtingiausių sprendimų ir itin kruvinų mūšių metai. Tačiau į istoriją jie įeis kaip didžiausių visų laikų pergalių metai.

Visų Vokietijos gaujų sūnūs šlovingai kovėsi petys į petį su mūsų sąjungininkų kariais Balkanuose, Kretoje, Afrikoje, Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne. Nuo birželio 22 d., mano kareiviai, jūs laikėte savo pozicijas rytiniame karo teatre, nuo tolimosios šiaurės regionų iki Juodosios jūros sienų. Jūs kovojote mūšiuose, kurių mastas ir atšiaurumas jus smarkiai slėgė, bet kurie savo sėkme yra šlovingiausi kariniai žygdarbiai istorijoje.

Jūsų, mano kariai, dėka kova už būvį, kuri taip dažnai buvo primesta mūsų tautai, buvo vainikuota pergalėmis, pranokstančiomis viską, kas buvo žinoma praeityje.

Jūsų drąsa, drąsa prieš mirtį ir pasiryžimas aukotis išgelbėjo ne tik mūsų Vokietijos tėvynę, bet ir visą Europą. Drebame matydami, kokio likimo ji buvo išgelbėta. Moterys ir vaikai bei visi kiti tėvynės darbininkai niekada negalės jums pakankamai padėkoti už tai, ką dėl jų padarėte, mano Rytų fronto kareiviai.

Nuo pat birželio 22 d. jūs savo akimis matėte, į kokį "rojų" norėjo paversti mūsų Vokietiją bendras žydų kapitalistų ir žydų bolševikų sąmokslas.

Mano kareiviai! Kaip Fiureris, milijonų mūsų tautos narių atstovas ir vyriausiasis Vermachto vadas, iš visos širdies dėkoju visiems drąsuoliams už didvyriškumą, kurį jie taip dažnai pademonstravo. Sveikinu jus, kariuomenės ir Waffen SS karius, ypač esančius Rytų fronte, didžiuodamasis, kad galiu vadovauti tai Vermachto šakai, kuri visada ir visur neša sunkiausią naštą mūšyje ir tai daro ir čia.

Visa Vokietijos tėvynė su begaliniu tikėjimu žvelgia į savo Vermachtą. Ji norėtų padėti kiekvienam iš jūsų, kaip tik gali.

Mes visi kartu, frontas ir tauta, su pagarba laikome bendražygius, kurie savo meilę ir ištikimybę Vokietijai turėjo užantspauduoti mirtimi. Taip pat galvojame apie mūsų žuvusius sąjungininkus, kurie mūsų gretose kovojo už savo šalis ir visą Europą.

Rytų fronto kariai! Per nesuskaičiuojamus 1941 m. mūšius ne tik pašalinote iš Suomijos, Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos sienų puolimui pasiruošusį priešą, bet ir nustūmėte jį daugiau nei tūkstantį kilometrų atgal į jo paties žemę. Mėgindamas 1941-1942 m. žiemą sukelti įvykių posūkį ir dar kartą žygiuoti prieš mus, jis turi ir žlugs! Taip, atvirkščiai, 1942 metais, po visų atliktų parengiamųjų darbų, mes iš naujo įsitrauksime į šį žmonijos priešą ir kovosime su juo tiek laiko, kiek reikės, kad palaužtume griaunamąją žydų-kapitalistų ir bolševikų pasaulio valią. Vokietija nebus ir negali būti kas dvidešimt penkerius metus tų pačių nusikaltėlių velkama į naują karą dėl savo egzistencijos ar neegzistencijos! Europa negali ir negali amžinai draskyti savęs į gabalus vien tam, kad grupelė anglosaksų ir žydų sąmokslininkų galėtų rasti pasitenkinimą savo verslo machinacijoms žmonių nepasitenkinime.

Tikimės, kad šiame kare pralietas kraujas bus paskutinis Europoje ištisoms kartoms. Tegu Viešpats mums padeda tai padaryti ateinančiais metais!

Adolfas Hitleris