Socialinė karma

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-05-01 17:32:00, skaitė 724, komentavo 7

Visuomenė sujudo dėl nekilnojamo turto mokesčio. Nekilnojamasis turtas - tai žemės sklypai, vandens telkiniai, miškai, žemės gelmių ištekliai ir viskas, kas yra tvirtai sujungta su gamta, tai yra objektai, kurių negalima perkelti nepadarius neproporcingos žalos jų paskirčiai, įskaitant pastatus, statinius, nebaigtus statybos objektus, gyvenamus namus ir t.t.

Taigi, nekilnojamo turto bet koks mokestis – tai mokestis natūraliai arba dirbtiniai gamtai, mokestis gamtos dovanai žmonėms arba žmonių sukurtai infrastruktūrai. Ir vienu ir kitu atveju – tai grynai politinis subjektyvus reiškinys. Jokio ekonominio giluminio pagrindimo panašaus pobūdžio mokesčiai neturi, nes apskritai „gamtos produktai“ gali tapti ekonomikos objektais tik privačios nuosavybės sąlygomis. Tik buržujai reikalauja už tai mokėti. Ir šis reikalavimas realizuojamas tik dėl klasinės teisės, kuri valdančiosios klasės privačią privilegiją paverčia valstybės įstatymu. Pagal prigimtinę gi teisę, pirminės ir antrinės gamtos objektai gali būti tik visuomenine nuosavybe, tai yra kiekvieno žmogaus asmenine nuosavybe, kuri nėra privati politekonomine prasme. Tokią prasmę jai suteikia Sistema. Buržuazinė valdžia tiesiog plėšikauja šioje vietoje.

Deja, planuojamas asmeninio padovanoto tarybų valdžios ir jau kartą nupirkto būsto apmokestinimas, kiti nekilnojamo turto mokesčiai, išvis visa drastiška mokestinė reforma (kalbama apie cukraus, paveldėjimo, gynybos ir kitus naujus mokesčius) bei visa Lietuvos dabartinė situacija turi savo giluminę priežastį. Tai, kas dabar mūsuose vyksta – tai savotiška socialinė karma. Budizmo filosofijoje ir religijoje „karmos“ sąvoka traktuojama kaip universalus priežastinis - pasėkminis dėsnis, pagal kurį žmogaus geri ar blogi praeities veiksmai lemia jo likimą, malonumus ar kančias ateities gyvenime ir būsimuose reinkarnacijose. 2025 m, balandžio 27 d. mitingas Vilniuje prieš gyvenamo būsto apmokestinimą – tai savotiška analogiško 2023 m. spalio 26 d. mitingo reinkornacija. Organizatorius tas pats, tema ta pati. Pasikeitė tik vieta ir dalyvių skaičius ženkliai padidėjo. Panašių reinkornacinių momentų mūsų visuomenėje vis daugėja. Visuomenė plakasi vis tų pačių problemų rate. Bet tam, kad jas išspręsti reikia išsiveržti už rato ribų, pasižiūrėti į situaciją kitu kampu. Dabartinė mokestinė ir išvis socialinė „karma“ - tai ta kaina, kurią mes mokame už tuos mūsų poelgius, kurie nulėmė dabartinį valstybės statusą.

Visų pirma, tai kaina už mūsų buvimą ES sudėtyje. Visose ES šalyse, išskyrus Airiją ir Maltą, nekilnojamojo turto savininkai moka nekilnojamojo turto mokestį. Daugumoje ES šalių minimalus tarifas neviršija 1 proc. ir skaičiuojamas pagal progresinę skalę, proporcingą turto vertei. Lietuvai iki šiolei kažkaip pavyko išvengti tokio mokesčio, bet dabar jau baigiasi šis neapmokestintas laikotarpis. Jau prieš keletą metų ES valdžia primygtinai rekomendavo Lietuvos valdytojams įvesti atitinkamą mokestį ir tapti, taip sakoma, pilnaverte Sąjungos nare. Eina į pabaigą ir finansavimas iš struktūrinių Europos Sąjungos fondų, kurių dėka beveik visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuva formuodavo ketvirtadalį savo biudžeto. O ir pati ES šiandien pergyvena krizę ryšium su pigių energetinių resursų iš Rusijos pabaiga ir įsijungimu į militarizacijos vajų, kas reikalauja papildomų lėšų. Vienu žodžiu buvimas ES sudėtyje dabar atsisuka Lietuvai kitu galu. Dabar jau iš ten atkeliauja ne tik visa genderinė - vaivorykštinė ideologija, bet ir socialinė-ekonominė realybė su visais jos piniginiais - mokestiniais ir sankcijų, kainų bei tarifų politika. Nekilnojamo turto mokestis – tik vienas, nors žinoma ir labai jautrus, taip vadinamo europietiško Lietuvos žmonių gyvenimo aspektas.

Antras dalykas, tai kaina už mūsų gyvenimą kapitalistinėje visuomenėje. Teisingumo dėlei šioje vietoje reikia akcentuoti, kad kapitalizmo mūsų žmonės nesirinko. Ši santvarka buvo atgrūsta pas mus kontrabandos būdu po nepriklausomybės ir laisvės skraiste. Kas per naujausią Lietuvos istoriją pasidarė su nepriklausomybe ir laisve mes šiandien gerai matome. Ką reiškia kapitalizmas – dabar patiriame savo kailiu. Kapitalizmo esmė – pelnas bet kokiais būdais. Ir pelnas ne tik privatininkams, bet ir valstybei, nes valstybė dabartinės santvarkos sąlygomis – tai kolektyvinis kapitalistas. Lengviausias būdas išpešti pelną, tai apmokestinti viską kas įmanoma: žemę, vandenį, pastatus, indėlius, butus ir t.t. Šioje vietoje apmokestinimo bazė nuolat turi plėstis, o patys mokesčiai augti. Prie viso to šiandien dar prisideda ir gynybiniai-militaristiniai dalykai. Varomoji kapitalistinės ekonomikos jėga visada buvo karinis-pramoninis kompleksas. Mat kapitalizmo sąlygomis karinio-pramoninio komplekso įmonės yra daugiausia privačiose rankose. O karinių konfliktų buvimas užtikrina šių privačių įmonių darbo krūvį, pasaulinės prekybos ginklais augimą ir pelningus Gynybos ministerijos užsakymus. Visa tai padidina kapitalistų pelną. Taip pat kapitalizmo sąlygomis ne tik yra labai įtakingų žmonių, kurie itin suinteresuoti šio komplekso klestėjimu, bet ir politinė valdžios sistema yra sukurta taip, kad jie gali visiškai legaliai įtakoti šalies politiką. O visa valdžia galingiausiose kapitalistinėse šalyse yra pasaulio šeimininkų rankose – nedidelės grupės turtingiausių kapitalistų klanų. Kaip sako patys kai kurie ekonomistai – pelningiausias biznis yra prekyba narkotikais ir ginklais. Bet kadangi į šį biznį vienaip ar kitaip yra pajungta ir kapitalistinė valstybė, tai ji neretai priversta dalyvauti šiame procese pagal galingųjų nurodymus skirdama karo ir gynybos reikmėms dalį biudžeto, kuris galėtų būti panaudotas socialiniams poreikiams. Kaip sakoma, ypač sudėtingais karingais laikais patrankos svarbesnės nei sviestas. Bet sviesto irgi reikia. Ir tam, kad užkaišioti socialines spragas atsiradusias dėl augančio militarizavimo, ieškomi nauji pajamų šaltiniai. Vienas jų ir yra nekilnojamo turto mokestis. Be to mūsuose pusė jo, kaip žinia, tiesiogiai bus skiriama taip vadinamam gynybos fondui, o kita pusė – nors iš dalies kompensuoti atsiveriančias socialines spragas. Tokia štai militaristinės politikos kaina.

Trečia aplinkybė yra tokia, kad dabar mes mokame tam tikrą kainą už savo pasirinkimą, kai balsavome per Seimo rinkimus už eilinę sisteminę partiją. Prieš keletą metų jau buvo bandymų įvesti panašų mokestį kiek švelnesne forma ir konservatorių - liberalų valdžios. Tada tai nepavyko. Dabar šio juodo darbo griebėsi socialdemokratai. Jeigu kas dar turėjo iliuzijų dėl šios partijos „kairumo“, tai dabar turėtų jas prarasti galutinai. Apart to, kad ši partija per visą savo egzistenciją nuolat evoliucionavo į dešinę politinio spektro pusę, čia dar reikia atkreipti dėmesį į gana pragmatišką detalę. Per visą kapitalistinės nepriklausomybės laikotarpį šios partijos aktyvistai, vadai, seimūnai, merai, įvairiausių įmonių vadovai apaugo visokiais biznio interesais, tapo jeigu ir netiesiogiai, tai per savo gimines, vaikus, tėvus, švogerius žmonas, meilužes ir panašiai įvairių kapitalo struktūrų akcininkais ar dalininkais. Ir natūralu, kad jiems dabar rūpi ne jų elektoratas, o daugiausiai asmeniniai ir grupiniai biznio interesai. Net gal kokie pažangesni asmeniniai G. Palucko ketinimai bus neišvengiamai paskandinti nomenklatūrinėje partinėje baloje. Kai viskas privatizuojama, tai galiausiai privatizuojama ir politika, ir pati valstybė. Jie apmokestins butų ir namų savininkus bet sau ir savi proteguojamiems verslams susikurs įvairias landas bei privilegijas kaip tai jau ne kartą buvo kitais klausimais, kai net jų nekilnojamas turtas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą arba perrašomas į kitą turtinę kategoriją.

Taigi, jei žmonės nepakils nuo sofos, tai galų gale tik jie patys ir beliks dar neapmokestintu nekilnojamu turtu. Nes stebint dabartines tendencijas atrodo, kad ne tik jų būstai, bet ir jie patys ateityje bus valdžios apmokestinti. Tiesiog už tai, kad gyvena ir kvėpuoja. Ir tai bus galima pavadinti „sofos mokesčiu“ arba „sofos karma“.