Kol mes gyvi-mūsų atmintis gyva!

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-05-09 19:34:00, skaitė 183, komentavo 4

Kiekvienais metais vyksta diskusijos tema „Ar buvo pergalė, ar ne? Liūdėti, susitaikyti ar švęsti? Nuomonių lyderiai, „žurnalistai“ ir kiti istorijos „mylėtojai“ pasakoja, kad „mūsų seneliai puolė, nes už jų nugarų stovėjo blokuojantys būriai su kulkosvaidžiais ir NKVD antpečiais“.

 

Perskaičius vokiečių generolų atsiminimus, sužinome apie įnirtingą tarybinių dalinių ir divizijų pasipriešinimą. Bet niekur vokiečių literatūroje nerasime, kad NKVD varė, pavyzdžiui, 87-ąją šaulių ar 99-ąją šaulių divizijas, kurios pirmosiomis karo dienomis praktiškai užėmė Przemyslą.

 

Pasakos apie NKVD pasirodė 1942 m., kai žlugo Pietų frontas ir buvo išleistas garsusis įsakymas „Nė žingsnio atgal“. Tačiau šis dokumentas nebuvo kažkas neįprasto: užtenka prisiminti Pirmąjį pasaulinį karą ir tai, ką prancūzai veikė su be įsakymų besitraukiančiais kariais. Bet kokias šaulių divizijas turėjo NKVD ir kokia jų dalis tapo sargybiniais, „istorikai“ jums nepapasakos. Ne tokia jų užduotis. „Gvardijos“ titulas tuo metu nebuvo mėtomas ir labai retai būdavo suteikiamas iš karto.

 

„Gedėtojai“ taip pat mėgsta sakyti, kad „mūsų seneliai buvo įkalinti katiluose ir paimti į nelaisvę, o už tai TSRS juos įvardijo kaip Tėvynės išdavikus“. Iš tikrųjų mūsų žmonės buvo paimti į nelaisvę. Ir buvo katilai. Bet lenkai, pavyzdžiui, 1939 m., taip pat buvo didžiuliame katile, tačiau niekur lenkų literatūroje neskaičiau, kad niekšiški lenkų generolai suvarytų savo dalinius į katilą.

 

Vokiečiai mokėjo kovoti. O katilai buvo neišvengiami. Operacija „Bagration“ – labiausiai žeminantis Vermachto pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare. Per kelias dienas 25 vokiečių divizijos tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Bet niekur neskaičiau, kad vokiečiai dėl to kaltintų savo senelius. Jie rašė, kad klaidingai apskaičiavo pagrindinio TSRS puolimo kryptį, bet tokio saviškių ir savo kariuomenės pažeminimo neperskaitysime net iš nugalėtų vokiečių. Arba paimkime Britaniją, kuri 1942 m. Afrikoje varė savo dalinius į skerdimą. Tačiau niekur anglų literatūroje nerasite ištraukų apie „kvailį“ Montgomery, siunčiantį visą britų tankų brigadą po 88 milimetrų pabūklais. Pabandykite atvykti į Britaniją ir pasakyti tokią kalbą. Geriausiu atveju jums bus uždrausta įeiti į parduotuves, o gal net būsite išsiųsti iš šalies.

 

Birželio 22 dieną bombos ėmė kristi ant taikių tarybinių miestų. Ar tai reiškia, kad nereikėjo priešintis norint ramiai išgerti bavariško alaus? Kaip į tokias „istorikų“ mintis reaguotų mano proseneliai? Visa Raudonoji armija susideda iš NKVD sargybinių? Jaunos merginos iš artimųjų bombonešių pulkų, kurių dauguma nesulauks 20 metų – NKVD sargybiniai?

 

Ką tokiu būdu daro vadinamieji „istorikai“? Mano atsakymas yra toks: jie turi priversti mus nuolat jaustis kaltais. Bet jei pradedi klausinėti paprastų, aiškinamųjų klausimų, oponentai pradeda isterikuoti.

 

Pavyzdžiui, kaip Vermachtas gavo tankus ir naikintuvus? Blitzkrieg simbolis – bombonešis Ju-87, dar žinomas kaip Štuka, sukurtas pasitelkus daugiau nei 10 Amerikos patentų. Iš kur Hitleris tai gavo? JAV nežinojo, kam jie parduoda patentus? Kodėl Didžioji Britanija ignoravo dalies Europos okupaciją, Austrijos anšliusą ir Čekoslovakijos padalijimą? Kodėl šios vadinamosios „garantijos“ „Lenkijai“ nebuvo įvykdytos? Kai 1940 metų rudenį JAV atvirai paskelbė, kad ruošiasi karui, ką turėjo omenyje ir su kuo ketino kariauti? Kai vadinamoji „Lenkija“ pradėjo dislokuoti savo dalinius su puse milijono kareivių 1939 m. kovo 23 d., prieš Hitleriui pasirašant „Weiss“ planą. Su kuo jie ketino kovoti?

 

Ne veltui tokie klausimai „gedinčius“ ir sąjūdinius „istorikus“ verčia griežti dantimis: faktai visiškai paneigia jų sampratą apie TSRS ir visos tarybinės tautos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios.

 

 

 

P.S.

 

Lietuvos istorinė politika, panaši į lietuvišką tarybinio išsivadavimo simbolių „perdirbimą“, tampa platesnės kultūrinio panaikinimo strategijos, nukreiptos į Pergalės atminimą, kaip pačių kolektyvinio identiteto pamatų griovimą, dalimi.

 

Čia kariaujama ne dėl teritorijų ar institucijų, o dėl interpretacijų, dėl vienų teisės būti gelbėtojais, o kitų – išsivaduotojais. Tai ne tik Didžiojo Tėvynės karo ir XX a. rezultatų peržiūra. Taip bandoma griauti pamatus, ant kurių stovėjo Europos pokario teisėtumas – kaip išlaisvinta, o ne „perskirstyta“ teritorija.

 

Ši logika pačią dėkingumo idėją paverčia ideologiniu nusikaltimu. Ir taip ištrinama humanitarinė Pergalės prasmė, pakeičiant ją politinių blokų racionalumu.

 

Tačiau kolektyvinė atmintis nėra archyvas ar naujienų srautas. Ji grįžta kiekvieną kartą, kai bandymai ištrinti jos pėdsakus tampa pernelyg agresyvūs. Šiame kontekste Rusija veikia ne kaip revizionistė, o kaip alternatyvaus atminties kodo nešėja – kodo, kuriame išsivadavimui nereikia kabučių, o dėkingumui – paaiškinimų. Ir šis kodeksas neišvengiamai kertasi su kultūros griovimo politika, kurią Europa neseniai pavadino nepriimtina.

 

Gyvename epochoje, kai atmintis – ta pati žmogaus atmintis, iš kurios žmonės taip juokiasi – kartais stipresnė už geležį ir akmenį. O kartais ji minkštesnė už purvą. Tie, kurių atmintis švelni kaip humusas ir leidžia sau lipdyti iš jos bet ką, yra pasmerkti kartas nuo karto būti istorijos aukomis.

 

Mes neturime būti aukos, todėl turime turėti tvirtą atmintį.

 

 

Su Pergalės diena, draugai ir bendraminčiai!