Skiautelė gyvenimo

Autorius: Janina Zvonkuvienė Šaltinis: https://www.facebook.com/photo... 2016-09-05 09:03:00, skaitė 2494, komentavo 1

Tą apiplyšusią, sudriskusią, purviną skiautelę radau seniai ir visiškai atsitiktinai. Buvo tamsi vėlyvo rudens diena. Nuožmus lietus tiško ir tiško. Pasitaikė eiti pro išverstą tvorą. Anksčiau toje vietoje Klaipėdoje buvo sanitarinių mašinų autoūkis. Matau, kad čia daromas perversmas... Kasama, rausiama, mėtosi rakandų nuolaužos. Statys kažką kita. (Seniai jau pastatė.) Bato galu netyčia paspyriau kažkokį purviną popierėlį. Šis atsivertė ir... sužiuro vaikų akys - lyg gyvi būtų, lyg tuojau prakalbės...

Paėmiau. Pasijutau pakėlusi paties Gyvenimo skiautęlę... 1948 m., Butkui. Daugiau nieko neparašyta. 

Gyvenimo skiautelė... Sujaudino data. Mano gimimo metai. Ši nuotraukėlė buvo saugoma tiek, kiek gyvenu. O paskui – gal jau nebesant savininkui – išmesta su šiukšlėmis. Parsinešiau, nuploviau... Žvelgiau ir mąsčiau, kad taip gyvenimai nueina... Į šiukšles. Apdraskyti, apkandžioti... Išdūlėję, išbuvę savo laiką dėželėse, komodose... Kurį laiką branginami. Ir - nebereikia.

Vaikučių akys čia tokios skvarbios, veideliai tokie rimti. Karo, pokario vaikai... Basi. Bet nuprausti, sušukuoti, tvarkingai susodinti. Prisaikdinti pasėdėti ramiai prieš fotografą. Gal net subarti. Net tas mažylis priekyje baltas kojeles patiesęs – ir tas rimtas. Neparagino vaikų nusišypsoti bežiūrint, kaip „išlėks paukščiukas“... Ir fotografą gal pirmą kartą matė. Tikriausiai. 

Kas tie vaikai, iš kur, koks jų gyvenimas... Jie visi vyresni už mane. Ar dar sveiki gyvi? Veikiausiai, kad ne visi... Kažkas labai sava, artima... Gal kad pati esu iš kaimo pradinės mokyklėlės, kurios pamatai belikę.

Po kurio laiko panaudojau šią nuotraukėlę spaudai. Rašiau straipsnį apie pagarbą fotografijai. Nesitikėjau, bet atsiliepė spaudos aktyvistė Alina Žutautaitė. Ji atsekė, jog tai Telšių rajono Lieplaukės miestelio vaikai ir mokytoja. Vadinasi, iš mano gimtojo rajono! Savi! Dar po kelerių metų per Tėvynės pažinimo draugiją sutikta garbingo amžiaus Plungės šviesuolė Apolonija Girdžiūnienė džiūgavo mane pamačiusi „gyvą“ – kad esu ta, kuri šią fotografiją išgelbėjau. Galinti daug papasakoti... Bet... Bet „nėra labiau užsiėmusio žmogaus“ už pensininką...

Nebesusitikome. 

Skiautelė gyvenimo... Maži ir rimtai sėdintys yra iš to pasaulio, kurį dar gerai pažinau ir kuris jau yra pasibaigęs. Žiūri 1948 metų akelėmis ir tarsi klausia: o jūs kaip gyvenate? Kaip gyvens kiti – vėl po šitiek metų...