R. Vanagas. Valstybės užsakymas: gaminkim vaikus!

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2026/08/31/r-... 2026-09-29 20:52:00, skaitė 43, komentavo 0

Lietuvos likimui neabejingi bendrapiliečiai jau senokai karpė ausimis: kam visi tie dainų ir šokių festivaliai, himno giedojimas vienu metu visame pasaulyje, apžvalgos bokštai ir visa gerovės valstybė su toliašaudžiais pabūklais, jeigu tėvynėje greitai neliks nei lietuviškai kalbančių, nei lietuviškai mąstančių?

Ir – pagaliau! – žinia iš aukštųjų padebesių! Atseikėsim du, dvidešimt ir dar daugiau milijonų auksinų, kad tik lietuvės noriau ir dažniau gimdytų! Kad pramogaujantis, klajojantis jaunimėlis (virstam klajoklių gentim?) gautų tikslą bei vis nepagaunamą motyvaciją, vaikus auginti turi apsimokėti! O kaipgi kitaip vartotojiškoj civilizacijoj, kuri veltui nė piršto nepakrutins? Kaip žinome, „Kapitalo“ autoriui K. Marksui žmogus buvo darbo jėga, o štai ponui Pinigui – prekė. Todėl už kiekvieno naujagimio klyktelėjimą – papildomos išmokos, priemokos, lengvatos, kompensacijos…

Valdžios užmojis išties ryžtingas ir tūkstantį kartų sveikintinas: duokdie laimės! Dėl šviesaus valstybės, tautos rytojaus, jei reikės, jautrūs politikai ir senukai paskutines kelnes nusimaus. Tiesa, kaip paprastai išlindo iš plyšių skeptikai: ne viena tirpstanti Europos valstybėlė bandė šitaip papirkti apsnūdusius savo „reproduktorius“, net sekso revoliucijas kurstė, o išėjo kas? Piš, tiktai piš: tingi, ir ką tu jiems? Argi priversi laisvą žmogų pasirinkti kitaip, nei jis pats geidžia? Oho, žmogaus teisės!

Šioj vietoj iš už akmens kyšteli vienas kipšiukas: o gal jau metas įsteigti platesnės apimties instituciją, pvz., prie „lygių žmogaus teisių ir galimybių“ pridurti dar „pareigų“? Pareigų šeimai ir savo valstybei? Tada išties būtų aprėpti pagrindiniai brandžios visuomenės poreikiai…

O kitas kipšiukas varo savo: kodėl atvirai nepripažįstam, jog hedonistinė, pragmatiška bevaikystė – visos Vakarų civilizacijos mirtinoji liga, maras? Viduramžiais vienas užkratas išguldė didelę dalį Europos, o štai šitas guldo, šienauja dar klastingiau – patyliukais, pamažiukais, be fizinio skausmo ir ašarų, mėgaujantis egzotiškom salelėm bei savaime sterblėn krintančiais vaisiais…

Bet ligos – gydomos! Ir ne vien pinigais. Nors… Jei, tarkim, rajonų savivaldybės vietoj madingų „papuošalų“, klinkerio plytelėmis ar trinkelėmis grįstų aikščių ar išpūstų, pretenzingų renginių lėšas panaudotų daugiabučio namo statybai, kad jaunos šeimos galėtų nebrangiai išsinuomoti – kažin ar niekas nesusigundytų? Net suš… sovietmečiu (man jį geriausiai simbolizuoja viešosios išvietės) jauni specialistai butus gaudavo pirmoj eilėj, ir dar nemokamai (aš pats Vilniuje taip buvau gavęs).

Ogi tarpmiestinis transportas… Kodėl mokinukai anūkai iš sostinės senelius taip retai aplanko? Paaiškinimas labai paprastas: kad pora vaikiukų savaitgaliui atvažiuotų, vien bilietams teks pakloti pusę šimtuko… Baisiausias gi dalykas didmiesčių tėvams ir vaikams – vasara: kur dėti atžalas, jei viena savaitė vienam vaikeliui stovykloje – plius minus 300? Tai ir šlaistosi paaugliai pakampėmis, geriausiu atveju įkvėpdami išsvajotos gaivos tik pas senelius.

Biurokratiškai tarus, būtinas valstybinis požiūris į žmogų, o pirmiausia – į vaikus!

Tarkim, lėšos jau skirtos, vaikučiai iš pinigėlių dygsta, tėveliai laimingi juokiasi. Kol… vėl išaušta apsisprendimo metas! Ir tūkstančiai žąsinėlių vėl išgirgsi į britanijas norvegijas amerikas? Kad šitaip nenutiktų, vien pinigų jau nepakaks – jei nuo mažens nebus kam įskiepyti meilės tėvynei, bendrystės jausmo. Kaip besižavėtume išmaniosiomis technologijomis, greitais sprendimais ir pergalėmis, šiuo atveju teks pasikinkyti kumelaitę nuobodžiu Kantrybės vardu – ir palengvėle kastis nuo namų iki darželio, mokyklos, žmonių veidų, gamtos… Net storai prikimšta kišenė – vėl iššoka karti kitų šalių patirtis – neišgelbės nykstančios tautos, jei jaunų žmonių galvelėse teliūskuos vien salsva košelė…

Tarstelkim žodį kitą ir apie Lietuvos vaikus plačiąja prasme.

Tikriausiai smagu žurnalistams gliaudyti visokius finansinius politikų „čekiukus“, net smarkiai atbuline data (gal kai kam ir nemenkai naudinga), bet kodėl „neišgryninus“ ir kur kas svarbesnių tiesų? Pvz., kodėl sąžinės teismui neatidavus tų, kurie Nepriklausomybės pradžioje nudusino tautinės mokyklos projektą? Kokios partijos bei personos (asmenybėmis jų pavadinti nesiverčia liežuvis) taip išmušė žemę jauniems žmonėms iš po kojų, kad tie it akis išdegę išlakstė kur akys mato? Nesuvokdami, ko ieško, ko iš tiesų nori – ir ką namie paliko…

Taigi lietuviško jaunimo, jaunų atžalėlių jau nemažai esama, tiktai toli nuo namų. Belieka paklausti, kas šiandien pašauks Lietuvos vaikus namo? Garsiai, motyvuotai ir įkvėptai? Vaikus su jau svetur gimusiais savo vaikais? Su naudingomis žiniomis ir būsimomis investicijomis?

Tai vėlgi jau nebe vien pinigų reikalas. Kadaise Vilniaus universitete žavėjomės profesoriaus K. Pakšto idėja sukurti Madagaskare „antrinę“ Lietuvą; vėliau taip pat žavėjomės analogiška dramaturgo M. Ivaškevičiaus pjese. Regis, jau kadai metas ištrimituoti ir kitokią idėją: grįžkime iš visų „madagaskarų“ į „pirminę“ Lietuvą! Kur tebeošia senolių girios ir tebeaidi sentėvių kalba, kur sutelpa seni ir nauji dievai, o istorija virtusi legendom, dainom…

Kodėl negalėtų visos Lietuvos partijos, valdančiosios ir ne, susėsti už vieno stalo ir drauge įsipareigoti visomis išgalėmis saugoti lietuvišką savastį? Kaip jau padaryta dėl valstybės saugumo. Informacijos šaltiniai sutaria: demografinė padėtis nebe šiaip sudėtinga, o tragiška. Akivaizdi būtinybė nebe „kažkam“, o sutelktu frontu (pvz., Nacionaliniu kongresu, į kurį savo atstovus deleguotų visos parlamentinės partijos) imtis atsakomybės už Lietuvos išlikimą, mūsų kultūrą su autentiškais jos dėmenimis, už jaunąją kartą ir valstybės ateities kūrybą.

Iš šalies žiūrint, sunku suvokti, kodėl net tautiškos partijos, viešai besiafišuojantys patriotai niekaip neišgali sueiti krūvon ir vienu balsu išsakyti savo pozicijos. Kas juos kiršina – trumparegiškumas, asmeninės ambicijos – ar kažkas daugiau? Man regis, jog priešinti, kiršinti, skaldyti tėvynę nuoširdžiai mylinčius, jos likimu besirūpinančius žmones gali tik tautos priešai.

Nacionalinis susitarimas šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu nūnai valdžios žadamą paramą jaunoms šeimoms ir vaikams, mano galva, neišvengiamas kaip vienintelė logiška išvada, kryptis ir vilties žvaigždė. Tik drauge įjungus visas susisiekiančias „pavaras“ ir „baterijas“, finansinės paskatos gimdyti kuo daugiau vaikų virstų ne šiaip fiziniu, „pramoniniu“ užsakymu, o nuoseklia, ilgalaike, sistemine ambicingos valstybės programa.