Jeigu su mumis tai padarytų rusai – mes visus juos sunaikintume

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/jeigu-su-mu... 2016-10-04 13:56:25, skaitė 2949, komentavo 1

Dėmesio vertas David Michael Green (profesorius, dėsto politikos mokslus Niujorko universitete) straipsnis, parašytas 2009 metais apie tai, kas dedasi kapitalistinio pasaulio bastione. Problemos bastione, pasirodo, yra tos pačios kaip ir ne bastionuose, nes laisva rinka, „efektyvus savininkas“ ir „bendražmogiškos vertybės“ ten veikia visu pajėgumu. Originalus straipsnio pavadinimas – „If The Russians Did This To Us, We’d Kill ‘Em!“.

Kas būtų, jei rusai įsiveržtų į Ameriką?

Tai nėra taip neįtikėtina, žinote. Mums prireikė 50 metų ir trilijonų dolerių, kad būtume tikri – to niekada nenutiks. Taip kad tai nėra tokia jau keista mintis.

Tai kas gi atsitiktų, jeigu jie įsiveržtų į JAV? Jeigu jie ateitų ir atimtų iš mūsų pinigus?

Jeigu įsiveržtų į JAV ir paverstų mūsų vaikus vergais, darbo skruzdėlėmis, pasmerktomis sunkiam darbui iki gyvenimo pabaigos?

Jeigu rusai užpiltų ir išpumpuotų visus mūsų gamtinius resursus, palikę po savęs tik kalnus nuodingų šiukšlių?

Jeigu rusai užpultų ir sugriautų mūsų infrastruktūrą, mūsų mokymo įstaigas, supančiotų mums kojas ir rankas kerėpliška ir neefektyvia sveikatos apsaugos sistema?

Ką, jeigu rusai įsiveržtų ir sukimštų daugybę mūsų žmonių į kalėjimus, kurie buvo sukurti komerciniais pagrindais? Jeigu jie sugriautų mūsų kariuomenę, išsiuntę į pelningas kolonijines ekspedicijas? Jeigu jie išmuštų pagrindą iš po kojų mūsų vidurinei klasei?

Ką, jeigu rusai įsiveržtų ir supjudytų mus tarpusavyje, apgaule kiršindami vienus amerikiečius prieš kitus, tuo pat metu neleisdami suprasti, kad jie plėšia mūsų šalį?

Jeigu rusai padarytų kažką panašaus, mes juos sunaikintume.

Jeigu rusai įsibrautų į JAV, mes, gindami savo šalį, pasiųstume armiją jų triuškinti (ar bent jau pasamdytume ką nors šiam reikalui).

Jeigu rusai įsiveržtų, mes būtume įsiutę, mus užplūstų neapykanta ir griovimo troškulys ir mes smogtume jiems visa savo jungtine karine galia, kad išvaduotume tėvynę nuo jų siautėjimo ir plėšikavimo.

Suprantama, rusai į Ameriką neįsiveržė. Tačiau kuo įdomus laikmetis, kuriame gyvename, tai tuo, kad Ameriką užgriuvo visos tos išvardintos bėdos. Mus užpuolė tie, kurie linki mums blogo. Mūsų valstybės turtai, mūsų asmeninės atsargos išvagiamos iki paskutinio cento. Šitą valstybę plėšia. Viskas, kas neprikalta vinimis – išvežama ir parduodama.

Ant mūsų vaikų pečių užkrovė milžiniškas skolas. Mūsų švietimo sistema ir sveikatos apsauga iščiulptos iki paskutinio lašo, tartum tai būtų paprastas pelno šaltinis. Mūsų infrastruktūra darosi nebetinkama naudoti.

Mūsų darbo vietas, mūsų pramonę, mūsų tautos turtus supakavo į dėžes ir išsiuntė ten, kur darbas kainuoja pigiau, o darbininkai labiau paklusnūs. Kuo toliau, tuo daugiau mes kovojame jau tiesiog kad išgyventume. Visuotinai pripažintas faktas, kad mūsų vyriausybė domisi situacija tik tiek, kiek tai reikalinga, kad įsitikintų, jog kai kuriems iš mūsų reikalai sekasi. Tiktai, deja, tų „kai kurių“ mes nepastebime savo aplinkinių ir pažįstamų tarpe.

Kas labiausiai mane stebina šiuo momentu, tai faktas, kad mes iš esmės patyrėme priešo įsiveržimą, mus apšvarino iki paskutinio siūlelio, tačiau kol kas visai nepanašu, kad jaustume dėl viso šito kokį nors pasipiktinimą.

Jeigu tai būtų padarę rusai, mes staugtume iš pasiutimo. O iš tikrųjų tai padarė mūsų valdančioji klasė, ir mes ne tik nepykstame ant jos – mes netgi nepastebėjome, kad vykdomas nusikaltimas. O jeigu pastebėjome, jeigu ir pykstame, tai pasirinkome savo pykčiui iki juokingumo netinkamus taikinius, pavyzdžiui, liberalą prezidentą, kuris net iš tolo ne liberalas.

Amerika visada turėjo ir savo stipriąsias puses, ir trūkumus. Pavyzdžiui, XX amžiaus viduryje mes supratome vieną dalyką. Tarp elito, vyriausybės ir tautos egzistavo susitarimas. Pagal šio sandėrio sąlygas, aristokratija liko labai turtinga, tačiau egzistavo jos gerovės ribos, nes žymia dalimi turtų reikėjo dalintis su dirbančiaisiais, vidurine klase, o vyriausybei atiteko pareiga, kad viskas taip ir vyktų. Nemažai pasiturinčiųjų netgi pritarė tokiai situacijai.

Tačiau nuo Reigano laikų šis sandėris užleido vietą kitam, pagal kurio sąlygas niekuo daugiau nevaržomi ir nekontroliuojami turtingieji gali pasisavinti viską, kas pakliuvo jiems po ranka, vidurinė klasė kaunasi už tą minimalų gyvenimo lygį, kurį dar gali palaikyti, o visi kiti amerikiečiai, dirbantieji ir varguoliai, smunka vis giliau į skurdą, kuris jau primena trečiojo pasaulio šalių skurdą. Pagal naujo sandėrio sąlygas, vyriausybė daugiau neįsipareigoja užtikrinti tautos gerovę, nebeseka, kad veiktų apribojimai tose sferose, kur turtingieji tuos turtus galėtų pasisavinti. Vykdydama naują sandėrį, vyriausybė tapo viso labo instrumentu, kuris padeda plutokratijai atiminėti iš savo tautos viską, ką tik galima atimti.

Tai reiškia, kad per paskutinius 30 metų mes visiškai pertvarkėme savo ekonomiką. Pertvarkėme taip, kad ypač turtingi tapo neįsivaizduojamai turtingais, vidurinė gi klasė nieko neveikė ir netgi nesuprato, kas atsitiko. Jeigu kas nors atkreips dėmesį į valstybės skolos augimo per paskutinius 30 metų tikslus, tai pastebės, kad visi pinigai atiteko turtingiems amerikiečiams. Vidurinei klasei buvo išmuštas pagrindas iš po kojų. Tai neįtikėtina, tačiau susimąstykite: nežiūrint į aktyvų ekonomikos augimą, dirbantieji šiandien pagamina faktiškai mažiau nei gamino 8-ame dešimtmetyje.

Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad visa tai pasiekti buvo visiškai nesudėtinga. Viskas, ką reikėjo padaryti, kad priverstum žmones tenkintis tais trupiniais, kuriuos jiems paliko – tai kvailinti juos ir nukreipti dėmesį kitur. Tuo pat metu profsąjungos smarkiai nukentėjo nuo valstybės politikos pokyčių. Darbo vietos buvo perkeltos iš pradžių į Meksiką, paskui į Kiniją, paskui – į Tailandą ir Vietnamą, o netrukus galbūt bus keliamos į Afriką. Vyksta nesibaigiančios paieškos pigiausio būdo išspausti iš dirbančiųjų visas sultis, visame pasaulyje, o Amerika liks be jokios pramonės ir ekonominės bazės. Mokesčių krūvis irgi padidėjo, šitaip iš dirbančių amerikiečių išsiurbiami pinigai, kurie vėlgi paskirstomi turtingųjų naudai. Tokio politikos pasikeitimo rezultate turtingieji tapo absoliučiai, stebėtinai, neįsivaizduojamai turtingais, o likusieji vos suduria galus.

Jeigu tai padarytų įsibrovę rusai – išplėštų mūsų naudingas iškasenas, pavergtų mūsų vaikus, pasmerkdami juos alinančiam darbui, jeigu jie paliktų mums mirštančią gamtą, sugriuvusią ekonomiką, sunaikintą švietimo sistemą ir infrastruktūrą bei sveikatos apsaugą – jeigu rusai visa tai mums padarytų – mes sukiltume, apimti patriotizmo ir nacionalizmo, mes užsitaisytume savo ginklus ir visus juos išžudytume, visus iki paskutinio.

Tačiau tai padarė ne rusai, o mūsų valdantieji. Ir, kas dar blogiau – tai padarė mūsų nuosava vyriausybė, kuri veikia taip, tarytum nuo ryto iki vakaro gintų mus nuo baisaus vaiduoklio, o iš tikrųjų tuo metu padėjo turtingiesiems nuleisti mūsų kraują, kol taip nusilpsime, kad liksime tinkami tik komercinėms klinikoms.

Patys pagalvokite, kokie turite būti kvailiai, kad leistumėte, kad jus apšvarintų ir netgi nesuprastumėte, kad jums iš kišenės ištraukė pinigus. Pagalvokite, kokie jūs turite būti politiškai nebrandūs, kad leistumėte plėšikams vaikštinėti šalia savęs, leistumėte jus apiplėšti ir net nesuprastumėte, kas tie vagys. Įsivaizduokite, kokiu idiotu reikia būti, kad apkaltintumėte vagyste kažką kitą, pavyzdžiui, homoseksualistus arba Iraką, ir neatkreiptumėte jokio dėmesio į tikrą nusikaltėlį, kuris ir toliau jus švarina.

Nusiimu skrybėlę pagerbdamas tuos plutokratus ir jų sukurtą sistemą – netgi atsižvelgdamas į tai, kad tokia purvina afera reikalauja, kad plėšikas turėtų tokius pačius moralinius principus, kaip ir tuščia vieta garaže – tačiau realybėje tai, ką jie padarė, nėra taip jau labai gudru. Nusikaltėlių sėkmę nulėmė jo aukų bukumas ir kvailumas, o ne plėšikų sumanumas.

Dar blogiau yra tai (tarytum JAV visuomenė būtų nepakankamai kvaila),, kad praėjo 30 metų nuo reiganizmo, o mes vis dar nieko taip ir nesupratome. Mes ir po trijų dešimtmečių plėšikavimo nesugebame susigaudyti, kas mus plėšia. Netgi po neįtikėtinų katastrofų ir savavaliavimų Bušo valdymo laikais dauguma amerikiečių negali nurodyti nusikaltėlių, jų pasaulėžiūros ir nusikaltimų motyvų.

Dėl to ateitis atrodo visiškai neaiški. Mes dabar turime prezidentą, kurį dauguma amerikiečių linkę laikyti kažkuo panašiu į kraštutinai kairiuoju stalinistu, kai tuo tarpu iš tikrųjų jis visais atžvilgiais varo korporatyvinio parazitizmo politiką. Tokiais pat buvo Bušas ir Klintonas.

Ir dar. Obama pasmerktas nesėkmei, kadangi jį pristato kaip tokį savotiška dekadentišką kraštutinį liberalą, nes amerikiečiai pernelyg dideli bukagalviai ir negali suvokti apgaulės prezidento, kuris nekreipia dėmesio į paprastų žmonių problemas – vien dėl to, kad dirba visiškai ne jiems.

Šia prasme Obamos veiksmai mažai kuo skiriasi nuo nusikalstamos Bušo veiklos. Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, į jo iniciatyvą sveikatos apsaugos srityje. Nežinau kaip jūs, o aš manau, kad be jokio sąžinės graužimo galima teigti, jog viskas, kas yra gėris draudimo ir farmacijos korporacijoms tolygu katastrofai mums, Jungtinių Valstijų tautai. Šitas įstatymo projektas susijęs su rūpinimusi amerikiečių sveikata ne daugiau, negu Bušo įstatymas dėl vaistų kainų kompensavimo buvo susijęs su rūpinimusi senąja karta. Abiem atvejais visi atsitiktiniai situacijos pagerėjimai – ne daugiau kaip dekoracija, pridengianti dar vieną korporatyvinio kolonializmo apraišką – medicininę.

Obamos iniciatyva sveikatos apsaugos srityje baigėsi tuo, kad didžioji dalis naujų klientų yra priversti pirkti brangiai kainuojantį draudimą iš draudimo verslo banginių, kurie dėl to dar labiau praturtės. Būtent dėl to jie parėmė iniciatyvą, kuriai įprastomis sąlygomis turėtų priešintis.

Iniciatyva dėl „parašiutų bankams“ irgi niekuo nesiskiria nuo Bušo laikų iniciatyvų. Koks stulbinantis pinigų pasisavinimas, pinigų, kurie priklauso visuomenei, koks stulbinantis naujas puslapis knygoje apie imperijos griovimą – ir visa tai daro atseit liberalus prezidentas. Realybėje Obama paprasčiausiai tęsia Bušo ir Reigano ideologijos tradicijas: apiplėšti šalies iždą ir nukreipti prisiplėštas lėšas ekonomikos elitui ir pateikti sąskaitą už visą šią operaciją mokesčių mokėtojui.

Idėją galima plėtoti. Obama siunčia vis daugiau samdinių į Iraką ir Afganistaną. Samdiniai aprengti JAV karine uniforma. Jis ir toliau privatizuoja viską, kas papuola po ranka, pradedant kalėjimais, baigiant mokyklomis. Jis pasisako už finansinės sferos reguliavo mažinimą. Tačiau kada plėšikai iš Volstrito pradeda niurzgėti, Obama atsisako netgi pačių švelniausių priemonių, kurios galėtų pakenkti jų plėšrūniškiems kėslams.

Rezultate elektoratas šiandien turi du variantus. Žmonės gali balsuoti už partiją, kuri įkūnija galutinio šalies apiplėšimo, vykdomo maksimaliu greičiu, idėją, arba už partiją, kuri įkūnija praktiškai tuos pačius nusikaltimus, daromus praktiškais tais pačiais tempais.

Bet kokiu atveju Amerika visomis prasmėmis jau nebepriklauso šalies piliečiams. Rinkėjai balsuoja, tačiau jų išrinkti atstovai Kongrese ir Vyriausybėje susisaistė įsipareigojimais ekonominiam elitui ir veikia atitinkamai. Valstybės įstaigos, infrastruktūra, visuomeniniai santykiai – viskas po gabalėlį išardyta ar perkelta kažkur kitur, arba parduota, kad galima būtų išspausti iš dirbančiųjų dar kelis materialinių gėrybių lašus, kad tie, kurie jau yra turtingi, taptų dar turtingesniais.

Jeigu su mumis tai padarytų kokia nors kita valstybė, jeigu rusai užpiltų mus ir pasisavintų mūsų gamtos resursus, pavergtų mus ir mūsų vaikus, pasmerktų juos sunkiam darbui, o mus – apskritai bedarbystei – jeigu taip atsitiktų ir dėl to būtų kalta užsienio valstybė, mes sukiltume ir eitume kariauti, mes juos visus išžudytume.

Tačiau nieko panašaus mes nedarome, nežiūrint į tai, kad į mūsų šalį įsibrovė ir negailestingai plėšia tikras, realus priešas.

Realijos yra tokios, kad visuomenė, kurioje mes gyvename, daro viską, kad nelestų mums netgi suprasti, kas yra priešas.