Asmeninės ar partinės ambicijos šiandien daro nepataisomą žalą

Autorius: Ramūnas Karbauskis Šaltinis: https://www.facebook.com/ramun... 2016-10-27 16:02:04, skaitė 6044, komentavo 1

Praėjo tik keturios dienos po Seimo rinkimų antrojo turo, o viešoje erdvėje jau gausiai sklinda mintys, esą kažkas laiku neįvyko.

Jau antradienį pasigirdo svarstymai apie išankstinius Seimo rinkimus, nes Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga neva niekaip nesudaro valdančiosios koalicijos. Nekantriesiems ir nusivylusiems norisi pasakyti, jog neįvyko to, kas tapo nesveika tradicija, kada naktį po pirmojo Seimo rinkimų arba naktį po antrojo rinkimų turo partijų lyderiai subėga ir paskubomis pasidalina valdžią.

Nekalbėdami nei apie programas, nei jų suderinamumą, nei veiklos prioritetus – tiesiog mechaniškai išsidalina ministerijas ir Seimo komitetus.

LVŽS išrinktieji Seimo nariai supranta savo atsakomybę prieš Lietuvos žmones, todėl nepuola dalintis valdžios, o ieško bendraminčių, su kuriais galės įgyvendinti pažadus rinkėjams. Mūsų neskaudina kritika dėl rinkimų programoje nurodytų tikslų ir sprendimų, mums naudingi konstruktyvus pastebėjimai, objektyvūs vertinimai. Esame atviri diskusijai, kviesime įvairių sričių ekspertus talkinti derinant vienus ar kitus galimus sprendimus, nes nesergame nugalėtojų ar teisiųjų sindromais.

Gavome milžinišką pasitikėjimo mandatą, o mus parėmusių žmonių balsus laikau vilties balsais. Suprantu, jog iš mūsų tikimasi kitokio požiūrio į Lietuvos žmones. Iš mūsų laukiama atvirumo, jautrumo, tolerancijos... Seimas gali susigrąžinti tautos pasitikėjimą tik suprasdamas, jog esame išrinkti tarnystei žmonėms.

Galvodami apie savo pareigą kreipėmės į konservatorių ir socialdemokratų partijas, siūlydami sudaryti Nacionalinės vienybės koaliciją, kurioje būtume subūrę apie 110 Seimo narių. Esu tikras, jog tai pats geriausias pasirinkimas galvojant apie Lietuvos ateitį, didžiausius mūsų laukiančius iššūkius.

Deja, dešimtmečiais gyvuojanti konservatorių ir socialdemokratų priešprieša tęsiasi iki šiol. Šių partijų politikai niekaip nesugeba perlipti per savo asmenines ambicijas ir interesus.

Kiek nesuprantama konservatorių pozicija, kurie iš karto po rinkimų pradėjo dėstyti išankstines sąlygas galimose derybose dėl koalicijos. Viena - Liberalų sąjūdžio dalyvavimas koalicijoje. Mūsų atsakymas - Liberalų sąjūdžio dalyvavimas koalicijoje negalimas dėl dviejų priežasčių.

Pirma - nesibaigusi buvusio Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio byla (kažkaip visi greitai ją „pamiršo“), galinti paliesti ir naujai išrinktus šios sąjungos atstovus Seime, o tai suduotų didžiulį smūgį pasitikėjimui naujai sudaryta koalicija.

Antra - milžiniški vertybiniai skirtumai tarp LVŽS ir Liberalų sąjūdžio, kurie labai ryšiai atsispindi rinkimų programose. Pagaliau ir patys Liberalų sąjūdžio atstovai aiškiai ir garsiai pasakė, kad nenori eiti į koaliciją.

Kita konservatorių sąlyga – LVŽS neturi teisės derėtis su socialdemokratais. Mūsų atsakymas - mes neturime pagrindo atsisakyti derėtis su kita partija, kurios 17 atstovų gavo tautos pasitikėjimo mandatą.

Ir socialdemokratų, ir konservatorių frakcijose yra asmenų, minėtų galimos korupcijos skandaluose ar pažeidusių viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimus. Abi partijos niekada nebuvo siejamos su korupcinėmis bylomis, todėl mūsų vertinamos kaip priimtinos partnerės koalicijoje.

Pagaliau sveika logika sunkiai paaiškinamas konservatorių reikalavimas, jog aš asmeniškai gaučiau saugumo pažymą, įrodančią, kad esu tinkamas būti konservatorių partneriu. Kodėl toks reikalavimas nebuvo keliamas likus šešiems, trims mėnesiams, savaitei iki rinkimų? Kodėl apie tai prašnekta tik po rinkimų, kurie konservatoriams nebuvo sėkmingi?

Prisimenu, kaip teismo posėdyje, svarstant mano ieškinį Andriui Kubiliui, teisėjas informavo, jog konservatorių sukurtoje ataskaitoje apie „Rusijos minkštąsias galias“ minimoje pažymoje nėra nei mano pavardės, nei su manimi siejamų įmonių pavadinimų. Tos pažymos paminėjimas turėjo sukurti vaizdą, jog konservatorių pateikiamas vertinimas mano atžvilgiu turi kažkokį pagrindą.
Dabar kartojasi ta pati istorija. Atrodo, jog reikia ne pažymos, o priežasties, kaip paaiškinti konservatorių rinkėjams, kad dalyvavimas koalicijoje neįmanomas dėl kažkokios neva realios priežasties.

Darau prielaidą, jog konservatoriai galvoja ne apie atsakomybę prieš jais pasitikėjusius rinkėjus, o apie politinę naudą dirbant pozicijoje arba opozicijoje. Akivaizdu, jog remiamasi sekančia logika: jei nauja valdžia dirba sėkmingai, tai politinė nauda atiteks visoms koalicijos partijoms, jei nesėkmingai - tai suduos smūgį visų koalicijos partnerių įvaizdžiui.

Galutinė išvada peršasi savaime. Konservatoriai renkasi vienintelį juos į ateities pergalę galimai galintį atvesti variantą: būti opozicijoje ir daryti viską, kad nauja valdžia dirbtų nesėkmingai, įvyktų išankstiniai Seimo rinkimai.

Aš negaliu to įrodyti, tai tėra mano pasvarstymai, remiantis tuo, kas praėjusias tris dienas vyksta viešoje erdvėje. Liūdna, jog partija, save vadinusi pokyčių ir atsinaujinimo pavyzdžiu, nesugeba priimti pralaimėjimo ir užmiršta savo pareigą tarnauti Lietuvos žmonėms. Arogancija ir pyktis, kurie pastarosiomis dienomis dominuoja konservatorių retorikoje, yra dar didesnio žmonių nusivylimo Lietuvos politikais priežastimi. Gal to ir siekiama?

Kitaip atrodo socialdemokratų elgesys. Nors Seimo rinkimuose patirtas pralaimėjimas, šios partijos politikai supranta, jog ne viskas, kas naudinga partijai, atitinka žmonių lūkesčius. Jokių nesuvokiamų sąlygų socialdemokratai nekelia, tad gali būti, jog jie nebando skaičiuoti konservatoriškai.

Baigdamas norėčiau kreiptis į visus būsimus Seimo narius, prašydamas suprasti, jog asmeninės ar partinės ambicijos šiandien daro nepataisomą žalą, nes didina žmonių nusivylimą valstybe, atima viltį, jog Lietuvoje įvyks taip laukiami pokyčiai.

Kreipiuosi į visus Lietuvos žmones, prašydamas kantrybės ir tikėjimo, jog Jūsų sprendimas Seimo rinkimuose buvo teisingas. Visai greitai bus sudaryta stabili valdančioji dauguma, pradės darbą profesionalų Vyriausybė.

Kiek šmeižto, pagiežos ar žeminimo savo atžvilgiu besulauktume, užtikrinu, jog mes nepalūšime ir imsimės pokyčių, kurių Lietuva laukia jau daugiau kaip du dešimtmečius.