Artėja Europos išnykimas? Demografinis tyrimas

Autorius: LLP Šaltinis: http://www.liaudiespartija.lt/... 2016-11-21 09:15:04, skaitė 2608, komentavo 1

Tęsinys. Pradžia http://www.liaudiespartija.lt/arteja-europos-isnykimas-demografinis-tyrimas-dalis/

Jau pagal amžiaus piramidę galima prognozuoti pagrindines demografines tendencijas per artimiausius kelis dešimtmečius. Visų pirma tai įmanoma pagal ką tik parodytą demografinio proceso inerciją, kai amžiaus grupės pereina į vyresnio amžiaus grupes, o antra – remiantis žinomu vaikų ir paauglių skaičiumi, kurie artimiausiais dešimtmečiais taps tėvais ir susilauks palikuonių, kuriuos galima gana tiksliai apskaičiuoti. Tam  viso labo reikia žinoti amžiaus grupių gimstamumo koeficientus (tam tikro amžiaus motinų per metus pagimdytų vaikų skaičiaus santykį su visų to amžiaus grupės moterų skaičiumi). Atrodytų, kaip tai įmanoma? Reikalas tas, kad masiniai procesai yra pavaldūs statistikos dėsniams. Todėl prognozuoti, koks bus gimstamumas šalyje ar jų sąjungoje po 10 ar 20 metų yra ne taip sudėtinga, kaip atrodo.

Kol kas grįžkime prie tos tezės, kad prognozės dėl Vakarų išmirimo neišsipildė. Žinoma, jos ir negalėjo išsipildyti. Tokie pareiškimai yra daromi nuo maždaug 1970 metų, t.y., tik keturiasdešimt metų, o tai maždaug pusė žmogaus gyvenimo. Iki šiol, net esant mažam gimstamumui, sukauptas demografinis potencialas leido Europai absoliučioje išraiškoje turėti gimstamumą, viršijantį mirtingumą, todėl jos populiacija pamažu išaugo. Laimei, santykinis mirtingumas buvo ir vis dar išlieka gana žemas.

Tai yra lengvai paaiškinama tokiu būdu. Tarkime, kiekviena moteris vidutiniškai pagimdo 1,5 vaiko, t.y. gerokai mažiau už būtiną 2,1. Tai anaiptol dar nereiškia, kad populiacija pradeda nedelsiant mažėti, nes šis skaičius yra kaip momentinis greitis – jis rodo, kiek vidutiniškai moteris pagimdys per visą savo gyvenimą, jei santykinis gimstamumas visose amžiaus grupėse liks tas pats. Pavyzdžiui, jūs turite nuvažiuoti 80 km ir laiko yra tik viena valanda. Kokią padarysite išvadą? Kad vidutiniškai jums reikia važiuoti ne lėčiau nei 80 km/h. Bet tai vidutiniškai. Jei jūs tam tikrame kelio ruože sulėtėsite iki 20 km/h, tai dar nereiškia, kad pavėluosite. Kitame ruože pasivysite. Jei jūs jau keletą minučių važiuojate 20 km/h greičiu, tai jau turite susimąstyti, nes kuo ilgiau jūs taip važiuojat, tuo daugiau turėsite vytis. Galiausiai, jei jūs važiuojate lėtai pakankamai ilgą laiką, tai tada jums jau niekas nepadės – jūs nespėsite.

Tai va, ES važiuoja tokiu mažu „demografiniu greičiu“ jau taip ilgai, kad verdiktas jau seniai paskelbtas ir tiesiog jau yra vykdomas. Jau joks demografinis potencialas nebeišgelbės europiečių nuo greito ir vis spartėjančio išmirimo, nepaisant to, koks bebūtų mažas santykinis mirtingumas ir kokia bebūtų numatoma ilga gyvenimo trukmė. Kadangi visa tai buvo įmanoma Europoje tik ant senos demografinės struktūros pamato, likusio nuo pokario demografinio bumo. Bet dabar jis yra visiškai išnaudotas. Juk jei jūs eikvojate savo atsargas jų nepapildydami, tai akivaizdu, kad tam tikru momentu jos baigsis. O Europos Sąjunga, šis įsivaizduojamas „aukštųjų technologijų“ pasaulis, pasirodo, tiesiog valgė „močiutės palikimą“, kuris 21 a. pirmojo dešimtmečio viduryje jau buvo visiškai suvalgytas. Europai atėjo laikas rinkti akmenis.

Preliminariai tai galima padaryta jau dabar, kol kas nesiimant jokių skaičiavimų. Samprotausime remdamiesi sveiku protu. Kadangi gimstamumą sąlygoja daugiausiai 20-40 metų žmonės, tai prognozuojant kitos kartos skaitlingumą reikia atsižvelgti į tai, kiek dabar yra tų, kuriems yra 20-40 metų. Grafike (1 pav.) šiam intervalui yra būdingas nuolatinis jaunimo mažėjimas. Tai yra, gimdys vis mažiau žmonių, jau nekalbant apie norą gimdyti. Tai reiškia, kad jei santykinis gimstamumas Europoje smarkiai neišaugs (o tam nėra jokių prielaidų), tai Europos Sąjungoje ir toliau tęsis vietinių gyventojų vaikų ir jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas.

Pažvelkite į dabartinę ES amžiaus piramidę: žmonių skaičius nuo 45-49 metų grupės iki 15-19 metų grupės tolygiai mažėja. Tai vyko net nepaisant to, kad 1970-aisiais, kai gimstamumas Europoje nukrito gerokai žemiau paprasto reprodukcijos lygio, 1945-1965 m. demografinio bumo metu gimusios gausios kartos kaip tik pasiekė vaisingą amžių. Bet netgi šis faktorius negalėjo persverti absoliutaus gimstamumo sumažėjimo, kas dabar grafike matyti kaip grėsmingas amžiaus piramidės susiaurėjimas link savo pamato. Ką jau besakyti apie artimiausią perspektyvą, kai potencialių gimdytojų tampa vis mažiau ir mažiau.

Vaisingo amžiaus grupių kiekio padidėjimas XX amžiaus pabaigoje leido Europai ištempti su šiuo potencialu kelis dešimtmečius, kai mažą santykinį gimstamumą tiesiog nustelbė didelis gimdančiųjų skaičius, ir mažo mirtingumo fone jis davė nedidelį gyventojų prieauglį. Štai kur atsirado iliuzija, kad įmanoma gimdyti mažai, bet gyventi ilgai – ir viskas bus gerai, „kaip Europoje“. Ši grubi logikos (ir ideologijos) klaida įvyko dėl to, kad laikinas Europos gyventojų prieauglio faktas buvo išplėštas iš aplinkybių konteksto ir pateiktas kaip kažkoks universalus kriterijus. Girdi, visame „civilizuotame pasaulyje“ taip gyvena ir viskas yra gerai. Iš tiesų Europoje labai negerai. Tiksliau, net labai blogai. Europa susiduria su neatšaukiamu greitėjančiu išmirimu ir didžiule socialine krize, kuri gali sužlugdyti visą pensijų sistemą.

Tai taip pat galima paprastai įrodyti. Jei pažvelgsime į vis tą pačią piramidę (kaip daug gali papasakoti tik vienas grafikas!), matysime, kad 50-70 metų žmonių skaičius yra maždaug toks pat kaip 0-20 metų, ar net šiek tiek didesnis. Ir kas yra 50-70 metų žmonės? Tai žmonės, kurie jau yra pensinio amžiaus arba prie jo artėja. Tai yra tos pačios gausiausios kartos, gimusios po karo. Ir štai jos pasiekia pensinį amžių… Kas juos aprūpins? ES vyriausybės konvulsinės pastangos didinti pensinį amžių nulemtos būtent to, kad aprūpinti pensininkus paprasčiausiai nėra kam. O juk visai neseniai Europa reiškėsi kaip pensininkų rojus su apsirūpinusiu užtarnautu poilsiu. Bet ar gali senėjanti visuomenė save apsirūpinti?

Stulbina tas faktas, kad per pastaruosius 20 metų ES sumažėjo gyventojų skaičius visose amžiaus grupėse, jaunesnėse nei 40 metų, o labiausiai – 20-30 metų jaunimo. Tuo pačiu metu padidėjo visų amžiaus grupių virš 40 metų skaitlingumas. Europoje iš tikrųjų viskas apsivertė! Ir be pasekmių tai nepraeis. Kaip be pasekmių nepraėjo reikalaujantys sekso ir narkotikų jaunimo pogromai šeštame 20 a. dešimtmetyje, po 50 metų išvirtę jau visai realiu ES gyventojų „jaunimo pogromu“.

Europoje nyksta vietinis jaunimas, o ES gyventojai sensta bauginančiai greitai. Vidutinis gyventojų amžius 28 ES šalyse 2001-2014 metais padidėjo nuo 38 iki 42,5 metų [4]. Tai yra, 2014 m. pusė gyventojų buvo vyresni, o kita pusė – jaunesni 42,5 metų amžiaus. Ši riba nuolat auga. Taip vadinamose „išsivysčiusiose šalyse“ vaizdas toks pats nedžiuginantis. Nuo 1980 m. Vokietijoje vidutinis amžius padidėjo nuo 37 iki 46 metų, Italijoje – nuo 34 iki 45 metų, Prancūzijoje – nuo 32 iki 41 metų. Vargu ar istorija kada nors žinojo tokį gyventojų senėjimą per tokį trumpą laiką. Europai kažkas atsitiko.

2000 metais Eleanora Mills paskelbė savo mintis žurnale „Spectator“. „Faktas yra tai, kad merginos, tokios kaip aš – visiškai sveikos ir linksmos dvidešimties ar daugiau metų merginos – visiškai nenori gimdyti“, nes „pagrindinis mano kartos rūpestis, deja, yra išvaizda ir pinigai“ [5]. Todėl vidutinis pirmą kartą gimdančių motinų amžius labai išaugo. Dar 1980-aisiais jis buvo 25-26 metai, ir 2010-aisiais daugumoje ES šalių pasiekė 29-30 metų. Tai reiškia, kad pirmą kartą gimdančiai dvidešimtmetei moteriai vidutiniškai tenka keturiasdešimtmetė. Bendrai vidutinis motinos amžius gimstant vaikui jau perkopė 30 metų, o kai kuriose šalyse (Italija, Ispanija) artėja link 32 metų! Žinoma, pirmiausiai reikia susikurti gyvenimą, rūpintis savo karjera. Galiausiai moterys tiesiog gimdo kaip įmanoma vėliau. O tai reiškia – vis mažiau (žr. 1 pav.).

„Lygybė su vyrais“? Taip, daugelis moterų tikrai nori dirbti kaip arkliai, garbindamos tai kaip „lygiateisiškumo“ laimę. Tiksliau, jas tuo įtikino. Bet niekas netrunka amžinai. Ir trumpa istorinė visuotinio „lygiateisiškumo“ akimirka nenumaldomai baigiasi dėl tos priežasties, kad tas pagrindas, kuris leido tą „lygiateisiškumą“ – jaunos darbo rankos – tirpsta mūsų akyse. Ir dabar, norint palaikyti „lyčių lygybės“ blizgesį, moterys lygiai su vyrais yra priverstos arti iki 70 metų. Taip atsitiko todėl, kad atsisakę reprodukcijos, Vakarai pajudėjo link savęs likvidavimo. Tų, kurie palaikys Europos pensininkų socialinius standartus, reikalingo kiekio daugiau nebėra. Ankstesnės kartos pačios jų atsisakė pasirinkdamos bevaikystę arba mažas šeimas. Jiems atrodė, kad taip tęsis visada. Bet jie suklydo.

Migrantai – naujasis Europos veidas

Jei atidžiai pažiūrėtume, tai ES amžiaus piramidėje galima pastebėti gyventojų stabilizaciją jaunesnėse nei 20 metų amžiaus grupėse. Savaime šis faktas derinyje su mažu (vis dar) mirtingumu ir mažu natūraliu gyventojų prieaugiu sukuria iliuziją, kad Europoje kaip ir anksčiau viskas gerai, kad galima gyventi „sau“, nekvaršinant sau galvos klausimais dėl šeimos ir vaikų, nes juk gimstamumas mažėja visur „civilizuotame pasaulyje“. O tai reiškia, kad reikia į jį lygiuotis ir dėl to nesijaudinti. Kodėl? Nes taip yra „išsivysčiusiose šalyse“.

Ką gi, išnagrinėkime „išsivysčiusių šalių“ patirtį. Ir pirmiausia paklauskime savęs: kaip galėjo atsitikti, kad mažėjančios savo skaičiumi kartos (nuo 50 metų ir jaunesni, 1 pav.), ir net su nepakankamu savo reprodukcijai gimstamumu (1,5-1,6 vaiko), galėjo per pastaruosius 15-20 metų užtikrinti absoliutaus gimdymų skaičiaus stabilizaciją? Nejau Europa įveikė demografinę krizę? Bent jau taip mus bando įtikinti liberalūs „ekspertai“, ištraukiantys atskirus demografinius europinės statistikos duomenis.

Tačiau analizė rodo, kad viskas yra toli gražu ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač jei šis žvilgsnis yra šališkas. Pažvelkime į ES gyventojų prieauglio dinamiką, suskaidę ją į du komponentus – natūralaus ir migracijos prieaugio (2 pav.) Natūralas prieaugis suprantamas kaip skirtumas tarp gimusių ir mirusių, migracijos prieaugis – skirtumas tarp atvykusių ir išvykusių.

 
Pav. 2. Natūralus ir migracinis ES gyventojų skaičiaus augimas 1960-2013 metais. [6]

 Grafikas parodo, kaip per pastaruosius 50 metų natūralus prieaugis nuolat mažėja, o migracijos srautas auga. Bet dar svarbiau, kad 1992 m. migracijos prieaugis pirmą kartą viršijo natūralų, ir nuo tada ES gyventojų skaičius didėja iš esmės tik dėl migrantų. Pavyzdžiui, 2014 m. migracijos prieaugis buvo 929 tūkst., o natūralus – tik 161 tūkst. [7]. Prieš metus šios proporcijos buvo dar iškalbingesnės – 1 682 tūkst. prieš 82 tūkstančius. Viso nuo 1992 m. ES gyventojų skaičius išaugo 30,7 mln. žmonių, iš kurių 23,4 mln. migrantų dėka ir tik 7,3 mln. natūraliu būdu.

Europoje reprodukuojasi tik migrantai

Bet kaip taip atsitiko, kad Europoje mažėjant gimdyti galinčių kartų skaičiui per pastaruosius dešimtmečius, absoliutus gimimų skaičius stabilizavosi? Ir kuo čia dėtas migracinis prieaugis, juk tai yra kitas bendro gyventojų prieaugio komponentas? O štai kuo. Pažvelkime į įdomų grafiką (3 pav.), rodantį moterų užsieniečių dalį ES šalyse ir gimstamumą jų tarpe.

 
Pav. 3. Užsieniečių moterų dalis ES šalyse ir gimstamumas jų tarpe 2012 m. [8]

 Kaip matote, visose ES šalyse, išskyrus Estiją ir Latviją, užsienio moterų pagimdytų vaikų procentas žymiai lenkia pačių užsienio moterų procentą. Pavyzdžiui, Austrijoje 11% užsieniečių moterų pagimdė 25% visų vaikų. Apskritai, užsienio moterų pagimdytų vaikų procentas žymiai didesnis nei pačių užsienio moterų procentas. Esant vidutiniam vietinių gyventojų gimstamumui 1,5 vaiko vienai moteriai, užsienio moterų šis skaičius buvo apie 2,1. Kadangi 2,1 yra minimalus lygis gyventojų reprodukcijai, tai reiškia, kad ES reprodukuojasi tik migrantai! Vietiniai gyventojai išmiršta, jei turėsime galvoje žmones, kurie turi šalies, kurioje jie gyvena, pilietybę. Nors ir čia mūsų laukia netikėtumai.

Migrantų skaičius, įgijusių vienos iš ES šalių pilietybę 2009-2012 metais, buvo apie 800 tūkst. žmonių per metus, o 2013 m. pasiekė 1 mln. Koks bus šis skaičius po migrantų antplūdžio 2015 m? Aišku, kad daug didesnis. Taigi, mes galime konstatuoti, kad tai, ką mes vadiname vietiniais Europos gyventojais, yra ne visai vietiniai. Tam tikra jų dalis jau gavo pilietybę ir yra europiečiais tik pagal pasą.

Vadinasi, absoliutaus ES gimdymų skaičiaus stabilizacija per pastaruosius 15-20 metų yra pasiekta dėl didesnio migrantų gimstamumo, kurių ateina vis daugiau (2 pav.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad bendras gimstamumas ES yra santykinai stabilus, o iš jo atimant augantį gimstamumą tarp migrantų (nes jų daugiau), gauname mažėjantį gimstamumą tarp europiečių. Šis stulbinantis rezultatas rodo, kad vietinių gyventojų Europoje mažėja ilgą laiką, o iki šiol esantis gyventojų prieaugis palaikomas migrantų. Būtent migrantai gimdo daugiau vaikų, nei ES vidurkis, suteikdami jai tą prieaugį, kuris jau seniai tapo ne europietiškas.

Beje, atkreipkite dėmesį į įdomią detalę pav. 3. ES šalys iš kairės į dešinę surikiuotos pagal gimstamumo didėjimą. Tai štai kairėje grafiko pusėje yra daugiausia Rytų Europos šalys, ir jose užsienio moterų gimdymų skaičius beveik neviršija jų pačių dalies. Viduryje ir dešinėje pusėje – Vakarų Europos šalys, kur kaip tik moterims-gimdyvėms užsienietėms, sprendžiant iš rezultatų, gyvenimas yra visai neblogas. Visose „išsivysčiusiose šalyse“ užsienio moterų vaikų procentas beveik 2 kartus didesnis, nei pačių užsienio moterų procentas. Tai reiškia, kad vietos gyventojų gimstamumas, atėmus vaisingesnes užsienietes, net mažesnis, nei rodo suminis tam tikros šalies gimstamumo koeficientas, nes viršun jį pakelia migrantai. Todėl „išsivysčiusiose šalyse“ jei kam ir gerai gyvenasi, tai tik ne vietiniams. Šia prasme, žinoma, to siekti galima, bet vargu ar į tai mes turime lygiuotis. Bet kokiu atveju, ne į demografiją, o juk be demografinės bazės viskas tampa beprasmiška. Nes kam gi visa tai?

Jauni migrantai prieš senus europiečius

Kodėl taip yra, kad imigrantai gimdo daugiau vaikų? Pažvelkime į naujausius Eurostato duomenis – 2013 m. atvykusių į ES migrantų amžiaus piramidę (4 pav). Turima omenyje žmonės, atvykę į vieną iš ES šalių, kurių piliečiais jie nėra.

Ji labai skiriasi nuo piramidės, pavaizduotos pav. 1 visiems ES gyventojams. Visų pirma, tai yra susiję su aiškiai išreikštu „jaunimo piku“: į ES atvyksta daugiausia jaunų 20-30 metų žmonių, o vyresnių nei 50 metų yra net mažiau, nei kūdikių. Taigi, į Europą ateina daugiausiai jauni ir darbingo amžiaus žmonės pačiame savo jėgų žydėjime: 2013 m. 60% migrantų buvo nuo 18 iki 35 metų. Ar galima juos vadinti pabėgėliais, spręskite patys. 2013 m. ES gyventojų amžiaus vidurkis buvo 42 metai, ir imigrantų – 28 metai. Atskirai atkreipkime dėmesį į pačią piramidės apačią, rodančią kūdikių pasiskirstymą. Vienerių metų grupėje yra nedidelis pikas. Tai rodo, kad migrantai dažnai atvyksta tiesiog su pernai gimusiais vaikais arba visai neseniai. Na, kad iš karto įtaisyti ir vaikus. Dvidešimtąją visų atvykusiųjų migrantų dalį sudarė vaikai nuo 1 iki 5 metų.

 
Pav. 4. 2013 m. į ES atvykusių migrantų amžiaus piramidė, procentais nuo jų bendro skaičiaus [9]

 O dabar uždėkime vieną ant kitos abi amžiaus piramides – ES gyventojų ir užsieniečių, tai yra, vakarykščių migrantų, ir pažvelkime į gautą paveikslėlį (5 pav.) Jis kalba pats už save. Seni europiečiai ir jauni užsieniečiai – maždaug taip trumpai galima apibrėžti demografinę struktūrą dabartinės ES. Ir, nepaisant to, kad užsieniečių dalis vis dar santykinai maža, juos ignoruoti jau nepavyks.

 
Pav. 5. 2013 m. ES gyventojų ir užsieniečių amžius piramidės, procentais nuo bendro skaičiaus [10]

 Eurostato duomenimis, 2014 metais ES gimė 5,12 milijonų žmonių, o mirė 4,93 mln., t.y. natūralus prieaugis sudarė 0,19 mln. Tačiau vietos gyventojų gimė 4,40 mln., o mirė 4,81 mln. Užsieniečių – 0,72 mln. ir 0,12 mln. atitinkamai. Taigi, natūralus prieaugis susidarė tik dėka užsieniečių, pas kuriuos jis buvo 0,60 mln., kai tuo tarpu Europos vietinių gyventojų sumažėjo 0,41 mln. 2013 m. vietinių gyventojų sumažėjo beveik 0,5 mln. Skirtumas tarp Europos vietinių gyventojų ir užsieniečių yra maždaug 1 mln. užsieniečių naudai. Vadinasi, tik dėl gimimų ir mirčių užsieniečių ir vietinių žmonių proporcija Europoje kiekvienais metais keičiasi 1 mln. užsieniečių naudai. Jei turėti omenyje, kad užsieniečių skaičius ES nuolat didėja, tampa aišku, kieno sąskaita pasiektas stabilus gimstamumas, kuris suteikia (kol kas) bendrą natūralų prieaugį ES ir kuria Europos gerbūvio įvaizdį. Taigi, vietos ES gyventojų išmirimas yra statistinis faktas.

Bus daugiau

Šaltiniai:
[4] http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Population_s…
[5] Cit.: Бьюкенен П. Дж. Ук. соч. С. 55.
[6] http://demoscope.ru/weekly/2014/0619/barometer619.pdf
[7] http://ec.europa.eu/eurostat/web/population-demography-migration-project…
[8] http://www.demoscope.ru/weekly/2014/0585/barom03.php
[9] http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Migration_an…
[10] Ten pat