Pagal septintame dešimtmetyje darytus tyrimus planetoje Žemė teoriškai galėtų gyventi nuo 1.3 iki 60 kvadrilijonų žmonių

Autorius: Tomas Jonas Girdzijauskas Šaltinis: https://www.facebook.com/tomas... 2016-12-13 03:56:34, skaitė 1908, komentavo 1

Pagal septintame dešimtmetyje darytus tyrimus planetoje Žemė teoriškai galėtų gyventi nuo 1.3 iki 60 kvadrilijonų žmonių

Pagal septintame dešimtmetyje darytus tyrimus planetoje Žemė teoriškai galėtų gyventi nuo 1.3 iki 60 kvadrilijonų žmonių. (Tiesa kvadrilijonas gali būti du labai skirtingi, bet vis vien labai dideli skaičiai). Ir, kaip aš suprantu, galėtų sugyventi/išgyventi toks neįtikėtinas skaičius, jei teisingai paskirstytų resursus arba kitaip sakant - būtų geri/kokybiški žmonių santykiai. Kiek tie skaičiai tikroviški - ne man spręsti, bet šie skaičiavimai verčia susimąstyti.

Primenu, kad jei visus pasaulio žmones šiandien apgyvendintumėme vienoje didelėje kaimo išplanavimo tipo gyvenvietėje, tai mes visi tilptumėme į maždaug Texas JAV dydžio valstiją. Taigi planetoje Žemė liktų dar 213 kartų daugiau neapgyvendintos teritorijos. Aišku ji reikalinga išsimaitinimui ir gamtos resursams, tačiau visvien visa žmonija užima labai nedidelę teritoriją. Žemės planetos sausumos paviršiaus plotas 148326000 km2, o Texas JAV 695662km2

Grįžtam prie santykių. Demografijos specialistai teigia, kad bandymas tiesiogiai pirkti tėvų norą gimdyti vaikus yra neveiksmingas sumanymas. Kodėl? Manau todėl, kad žmogaus atsiradimas pastatytas ant ypatingai stiprios (gal net pačios stipriausios) kūrybinės-kreatyvinės gamtinės-lytinės traukos jėgos, kurią judina paslaptinga ir sudėtinga motyvacija. Šios lytinės kūrybinės jėgos dėka atsiranda naujas kūnas, nauja sąmonė, naujas žmogus. O žiūrint iš žmogaus asmeninio taško - tai naujas atskiras pasaulis.

Tuo tarpu žiūrint išoriškai iš demografijos mokslo pozicijų, visas šis reikalas matosi kaip demografijos-ekonomikos paradoksas: augant BVP per capita (finansiniam, materialiam gebūviui) - nuo tam tikro momento krenta gimstamumas, augant “išsilavinimui” - krenta gimstamumas. Kodėl taip yra?
Na su augančiu “išsilavinimu” gal aiškiau: daugėjant žinių - auga žmogaus norai ir/arba tingumas (šiaip jau norai yra reikalingi, bet jų neturi būti per daug). Ir čia dar nelygu koks tas žinojimas - kokia jo kokybė-vertė, koncentracija, vertybinė pusė. Pačios teorinės žinios automatiškai neįgalina žmogaus, o stiprina norus, poreikius. Be to - tik vienos smegenų pusės darbą. Todėl tai, ką vadiname įšsilavinimu dar reikia aiškiai ir tiksliai apsibrėžti - kurią žmogaus arba jo nervų sistemos dalį lavina konkrečios žinios arba mokyklos?

Tačiau kodėl taip yra su ekonomika arba BVP per capita? (Beje, turėkite omeny, kad demografjos-ekonomikos paradoksas turi ir įdomią kritiką [Recent scientific criticism] http://www.worldlibrary.org/ar…/demographic-economic_paradox).

Manau todėl, kad finansinė energija nėra sąmoninga ir pati automatiškai nenurodo tikslo kaip ją panaudoti. Palyginkime ją su automobilio kuru. Norint nuvažiuoti kur nors - reikia įpilti tam tikrą kuro kiekį: įpilsi per mažai - toli nevažiuosi, pilsi per daug - gali baigtis gaisru, skendimu, variklio užsikimšimu arba pinigų iššvaistymu. Ir kuras ir finansinė energija turi būti valdomi, dozuojami, porcijuojami. Jei šeimose per mažai pinigų - vaikai negimsta, jei pinigų per daug - vaikai negimsta. Jei valstybe moka už vaikus - tai tėvų nepadaro labiau sąmoningais, tikslingais arba kokybiškais ir kyla naujos problemos, pvz pradeda didėti socialiai pasyvių žmonių masė. BVP per capita augimas veda į komforto zoną ir žmonės praranda norą judėti ir veikti. Gerai jeigu augant BVPC toliau tai vėl pažadina žmones. Bet ar taip yra?

Tačiau koks yra teisingas demografijos skatinimo būdas? Kaip išsireiškė įvairūs šią temą nagrinėjantys autoriai, teisingas demografijos sprendimas yra sudėtingas kompleksas, kuris jei kalbėti paprastais žodžiais, priklauso nuo visuminio (holistinio) ir realaus veiksnaus sąmoningumo kaip galutinio gebėjimo, bet ne nuo formalaus išsilavinimo arba tarpinių, nebaigų ieškojimų, sąmoningumo esančio dar procese, dalinio gebėjimo rūpintis kitais. Šį gebėjimą sukurti daug sunkiau, nei duoti pingus, nei papirkinėti. Tokius gebėjimus suteikia ilgametės gerosios praktikos, bet ne trumpalaikiai greiti receptai.

Pasakysiu kitais žodžiais: jeigu žmoguje
a) dideli norai, arba didelis egoizmas arba fokusas į teises ir tuo pačiu b) mažai galios, silpni gebėjimai, silpnas pareigingumas

tai žmoguje susidaro disbalansas tarp "Noriu ir Galiu", t.y. kyla vidinė įtampa, kuri reiškiasi stresų bei depresijų bangomis.

Jei tokios įtampos žmoguje tęsiasi metų metais, chroniškai - žmogus negali ir nenori turėti vaikų vien todėl, kad nuo įtampos nervų sistemoje sutrinka seksualinė trauka, prarandamas intymių santykių malonumas ir skonis. Žmogus negali ir nemoka normaliai atsipalaiduoti. Ir moterys nuo šios problemos, panašu, kad kenčia net labiau nei vyrai.

Beje, dabar panašias problemas išgyvena Japonija, tik ten atrodo kitas kraštutinumas, nors jo logika panaši.

Šis reiškinys nuo seniai išreiškiamas maždaug tokiu būdu: jeigu chaosas, betvarkė arba įtampa galvoje (nervų sistemos centre) - tai intymumo malonumas neįmanomas. Tą malonumą gali patirti tik ramios būsenos žmonės.

Kitais žodžiais - gamta neleidžia vaikų turėti nervuotiems žmonėms. Tokiu būdu visuomenės praradusios vidinį balansą laipsniškai išnyksta.

Panašu, kad būtent tai pergyvena mūsų visuomenė.

Apie kvadrilijonus paminėta čia http://moluch.ru/archive/93/20536
Dar viena svarbi susijusi nuoroda https://en.wikipedia.org/wiki/Demographic_transition