TSRS 1991-aisiais: istorija nesibaigė kontrrevoliucija; socializmas – būtinas ir savalaikis

Autorius: Nikos Motas Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2016-12-26 23:59:51, skaitė 3892, komentavo 1

Nuleidžiama TSRS vėliava (1991 m. gruodžio 26 d.)

Buvo 1991-ųjų gruodžio 26 d. – prieš 25 metus – kai nuo Maskvos Kremliaus buvo nuleista raudonoji vėliava su kūju ir pjautuvu. Tada, šaltomis gruodžio dienomis, pirmoji socialistinė valstybė pasaulyje, pasaulio proletariato tėvynė, palūžo po kontrrevoliucijos spaudimu. Keturias dienas iki tol, gruodžio 22 d., trijų didžiausiųjų tarybinių respublikų vyriausybės, nusprendė panaikinti TSRS, tuo tarpu Tarybų Sąjungos Komunistų Partija (TSKP) buvo uždrausta tų pačių metų vasarą.

1991 m. gruodžio įvykiai užtvirtino kontrrevoliucijos, kaip 1985-aisiais su Perestroika prasidėjusio ir 1989-aisiais su socializmo nuvertimu viršūnę pasiekusio proceso, pergalę. Žinoma, kontrrevoliucijos ištakas galima atsekti iki eilės revizionistinių-oportunistinių 1956 m. TSKP XX suvažiavimo nutarimų.

1991-aisiais herojiškųjų bolševikų, Lenino ir Stalino, generolo Žukovo, Jurijaus Gagarino ir Dmitrijaus Šostakovičiaus, tarybinės liaudies šalis, tapo lengvu grobiu rusiškosios buržuazijos, iš Perestroikos vadovų tarpo iškilusių oligarchų, rankose. Net tarybinės liaudies valia buvo ignoruojama kontrrevoliucijos vykdytojų (1991 m. kovo 17 d. referendume 76% balsavusiųjų pasisakė už TSRS išlikimą).

„Raudonoji Tarybinė vėliava daugiau nebeplevėsuoja virš Kremliaus kupolų. Jos nuleidimas dramatišku ir simbolišku būdu pažymėjo 74-erius metus gyvavusios pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės galą. Vieną akimirką sustojo laikrodžiai, žymėdami kritinį momentą. Visame pasaulyje nustojo plakusios sunkios netekties prislėgtos milijonų darbininkų širdys.“ (Rizopastis (GKP dienraštis), 1991 m. gruodžio 28 d.).

Milžiniškus TSRS socialinius pasiekimus sekė iliuziniai naujosios kapitalistinės Rusijos vyriausybės pažadai už tariamai didesnę demokratiją, didesnę laisvę ir laisvos rinkos ekonomiką, kuri esą turėjo pagerinti liaudžiai gyvenimą. 90-aisiais vykusi vadinamoji „šoko terapija“, į kurią įėjo ekonominio liberalizavimo politika, socialistinės gerovės valstybės sunaikinimas, visiškas darbo žmonių nuskurdinimas, vidutinės gyvenimo trukmės smukimas, nacionalistinių vaidų tarp buvusių tarybinių respublikų atgijimas ir ekonominių oligarchų, kaip tikrųjų naujosios kapitalistinės Rusijos valstybės valdovų, iškilimas.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo kontrrevoliucijos TSRS, dauguma rusų – ypatingai vyresnių kartų atstovai – mano, jog gyvenimas socializme buvo geresnis. Kapitalizmo restauracija į kone kiekvieną viešojo gyvenimo sferą įnešė precedentų neturinčią barbarybę, atnešusią naudą saujelei ir pabloginusi padėtį daugumai. 2016 m. kovo mėn. „Visos Rusijos viešosios nuomonės centro“ atliktos apklausos duomenimis, daugiau kaip pusė rusų (64%) balsuotų už Tarybų Sąjungos išsaugojimą, jei dabar vyktų toks referendumas. Šis procentas išauga nuo 47% tarp 18-24 metų amžiaus atstovų iki 76% tarp 60 metų amžiaus ir vyresnių apklaustųjų.

Tuo pat metu (2016-ųjų kovą) „Levados centro“ Rusijoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau kaip pusė (56%) rusų apgailestauja dėl TSRS žlugimo ir 58% palaikytų socialistinės santvarkos atstatymą. Dar 2013 m. Rusijos „Viešosios nuomonės fondo“ atlikta apklausa parodė, kad 60% rusų gyvenimą Tarybų Sąjungoje vertino daugiau teigiamai, nei neigiamai.

Tokia pat nostalgija TSRS egzistuoja ir kitose buvusiose tarybinėse respublikose, antai Armėnijoje, Kirgizijoje, Tadžikistane ir kt., kuriose monopolinio kapitalo politika nušlavė visus socializme pasiektus darbo klasės iškovojimus.

ISTORIJA NESIBAIGĖ

90-ųjų pradžioje „Istorijos pabaigą“ skelbę įvairūs kapitalizmo apologetai jau seniausiai paneigti. Nepaisant to, jog kontrrevoliuciniai įvykiai TSRS ir rytų Europoje pakirto buvusią tarptautinę jėgų pusiausvyrą, aiškėja, jog socializmas – būtinas ir savalaikis dalykas. Supuvusio kapitalizmo aklavietės kuria krizes, skurdą, bedarbystę, vargą ir karus – tai pats tvirčiausias įrodymas, kad dar niekas nesibaigė.

Viso pasaulio darbo žmonės privalo organizuoti savąjį kontrpuolimą, stiprinti pasipriešinimo kapitalistiniam išnaudojimui ir imperialistinei barbarybei bastionus, kurti sąlygas galutinei socializmo pergalei. Raudonoji vėliava su kūju ir pjautuvu dar vėl pakils.

Nikos Motas
Vertė: Kibirkštis
Šaltinis: In Defence of Communism