Ištrauka iš "Mein Kampf"' Pirmo tomo, XI skyriaus
Autorius: Adolfas Hitleris Šaltinis: http://der-stuermer.org/lithua... 2017-01-29 12:38:39, skaitė 4677, komentavo 1
Rasinio grynumo etalonas - Austrijos žydas Adolfas Šikelgruberis (jud. Šekelio surinkėjas), sceninis pseudonimas vokiečių liumpenelektoratui - Adolfas Hitleris
Visos nesuskaičiuojamos gyvybės formos vadovaujasi gamtos įstatymu - geležiniu gamtos įstatymu, kuris sako, kad visos gyvybių formų rūšys, suinteresuotos savo rūšies įsaugojimu ir, kad tai pasiektu dauginasi tik savo rūšies rėmuose. Kiekvienas gyvūnas artimai bendrauja tik su savo rūšies partneriu. Zylė poruojasi tik su zyle, kikilis su kikiliu, gandras su gandre, lauko pelė su lauko pele, naminė pelė su naminę pele, Vilkas su Vilke ir t.t.
Kiekvienas dviejų skirtingų rūšių veislių susiliejimas, sukuria produktą stovinti per vidurį tarp savo Tėvų lygmens. Tai reiškia palikuonį stipresnį už silpnesnės rūšies Tėvą ar Motina, bet silpnesni už stipresnės rūšies Tėvą ar motiną. Dėl tos priežasties toks produktas neatsilaiko kovoje prieš aukštesnę rūšį.
Stiprus privalo dominuoti ir nesileisti į suartėjimus su silpnesniu.
Šis skirtingų rūšių nesimaišymo reiškinys, kuris dominuoja visoje Gamtoje,ne tik griežtai nustato ribas tarp skirtingų rūšių ir leidžia jų išorinę egzistenciją, bet ir laiduoja vidaus savito unikalumo išlikimą, kuri vis skirtingą turi kiekviena rūšis ar veislė. Jei gamta nenori, kad silpnesnis individas suartėtu su stipresniu, jei ji nori dar mažiau, kad pranašesnė rasė susimaišytu su menkesne, tai visos jos pastangos, per šimtus metų sukurti evoliucijos aukštesnio lygmens žmogų pasmerktos nesėkmei.
Jei išnagrinėtume visas Europos žmonių nuopuolio priežastys, iškart pastebėsim, kad didžiausią įtaką tam turėjo neįsigilinimas į Rasinę problemą.Pamiršdama rasinių pamatų problemą, senoji Europa panaikino išimtinę teisę, kuri suteikia teisę žmonėms gyventi šioje planetoje. Tautos savo palikuonys padarančios mišrūnus, arba leidžiančios savo žmonės būti paverstais mišrūnais, padaro nuodėmę prieš Amžinosios Apvaizdos valią.
Į tokių tautų žuvimą, nuo stipresnio rankos negalima žiūrėti, kaip į tragediją, bet priešingai, kaip į teisingumą, kuris atėjo iš motinos gamtos ir kurios šaknys rasiniame kraujyje. Tokia tauta (išniekinusi savo kraują) neturi teisės skustis, dėl savo egzistencijos praradimo. Viskas šioje žemėje yra tobulintina, iš visko galima padaryti kažką geresnio, tol kol kraujas lieka grynas.
Rasinio tyrumo praradimas, nustumia į amžiną skausmą. Tai kankins žmogų visą, jam likusi laiką. Moralinės ir fizinės pasekmės niekada, nebus išrautos. Jei šį unikali problema, bus išstudijuota ir palyginta su kitomis problemomis, bus labai aišku kokios kitos problemos smulkios lyginant su šią. Visos kitos problemos laikinos, tačiau kraujo tyrumo praradimo problema, tęsis iki tol, kol egzistuos tuo užsikrėtęs žmogus.