Europa. Krikščionybės šermenys

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/europa-krik... 2017-02-07 08:56:44, skaitė 2038, komentavo 1

Kartais mirtis ištinka staigiai, tačiau daugumoje atvejų tai laipsniškas procesas. Kartais simptomus painioja su priežastimis. Būtent tai dabar vyksta Vakarų šalyse dėl musulmonų pabėgėlių srauto, – mano Bretas Stivensas, Wall Sreet Journal žurnalistas. Juk esmė visai ne migrantuose. Esmė tame, kad Europa jau seniai prarado savo krikščionišką identitetą, – rašo kitas amerikiečių žurnalistas.

Savo darbe „Visko, kas krikščioniška, gynimas“, jis rašo: „Mes stebime Europos žūtį. Kol kas tai miglota ir nėra neišvengiama, tačiau žūtis visgi pastebima, panašiai kaip planeta dirbtinio palydovo objektyve. Europai ateina galas, ir toli gražu ne dėl „sklerotinės“ ekonomikos ar demografijos problemų. Masinis migrantų antplūdis – irgi ne priežastis“.

Statistika liudija, kad 75% pabėgėlių – tai jauni ir stiprūs vyrai. Skirtingai nei priimta manyti, vos ketvirtadalis pabėgėlių atvyko iš Sirijos. Negana to, Jordanijos opozicijos lyderis Mudaras Zachranas pažymi, kad 75% Sirijos pabėgėlių iš tikrųjų ateina į tą šalį iš saugių zonų.

Tai ekonominiai migrantai, kurie pasinaudojo galimybe pabėgti į turtingas šalis su dosnia socialinės rūpybos sistema. Šie duomenys paaiškina Stivenso poziciją. Tai nereiškia, kad Europą apgaudinėja, tačiau, iš kitos pusės, tokios situacijos nebūtų, jeigu Europa nenorėtų būti apgauta. Stivensas taip pat rašo: „Europa žūsta, kadangi ji tapo morališkai nekompetetinga. Europa tiki žmogaus teisėmis, tolerancija, atvirumu, progresu, ekologija. Visos šios sąvokos, žinoma, svarbios, tačiau jos antraeilės. Vokietijos kanclerė Merkel tvirtina: „Kas mes tokie, kad gintume krikščionis visame pasaulyje, jeigu negalime priimti islamo kultūros nuosavoje šalyje?“ American Thinker žurnalistė Rael Džin Aizek atsakė jai taip: „Tai, apie ką mes kalbame – ne islamas ir ne mečetės, tai visiškas Vokietijos islamizavimas“. Ir, kaip pažymėjo Stivensas, kalbėdamas apie fundamentalius skirtumus: „Kas yra Europa? Tai Graikija, o ne Persija ir Roma, o ne Kartagina. Krikščionybė, o ne Kalifatas“. Šių faktų nesuvokia Europos lyderiai.

Merkel, žinoma, supranta, kad problema slypi ne islamo kultūroje, o nesustojančiame pabėgėlių sraute. Jos pareiškimas gali būti traktuojamas kaip išimtinai retoriškas. Ir vėlgi, tai ne skirtumo tarp kokybės ir kiekybės klausimas. Tokia pozicija – tai ne politinio elito siekis gauti jiems pritariančių rinkėjų balsus ir ne bandymas sunaikinti suverinitetą ar nacionalinį identitetą. Merkel žodžiai byloja apie tai, kad tas identitetas jau sunaikintas.

Statistika byloja, kad 63% vokiečių remia Merkel politiką. Stulbina tai, kad 37% vokiečių mano, kad ir toliau gali tęstis dabartinio lygio pabėgėlių antplūdis, o 22% įsitikinę, kad pabėgėlių srautą reikia didinti. Tokiu būdu viską, apie ką mus įspėja Stivensas, Zachranas ir Aizek, palaiko dauguma (59%) vokiečių. O tai ir byloja apie tai, kad krikščioniškas identitetas jau sunaikintas.

Pažvelkime į istoriją. Šeštame dešimtmetyje amerikiečiai tikėjo ekonomikos laisve, komunizmas jiems atrodė kaip košmaras ir jie aktyviai prieš jį pasisakė. O dabar įsivaizduokite amerikietį, kuris, gindamas politiką, kuri numato milijonų komunistų migraciją į Ameriką, pasakytų: „Kas mes tokie, kad gintume ekonomikos laisvę, jeigu negalime priimti komunizmo savo šalyje?“ Tai faktiškai tas pats, ką siūlo savo šaliai Merkel. Šitą klaidą pagimdė realiatyvistinis mąstymo modelis.

Savo ruožtu, dauguma musulmonų reikalauja, kad jų tikėjimas būtų pripažintas vieninteliu teisingu. Kitos religijos – melas, o kaip liepia islamas – melą reikia naikinti. Tai sugrąžina mus prie aukščiau pateikto Zachrano pastebėjimo: mes turime realią problemą su pabėgėliais Europoje, o jei turėsime galvoje, kad tarp pabėgėlių esama norinčių įvesti per artimiausius 30-50 metų Europoje islamą, tai prieš mus – gigantiška katastrofa.

Galima prisiminti dar vieną neseniai atliktą apklausą, kuri rodo, kad dauguma musulmonų Amerikoje pirmenybę teikia šariatui, o ne JAV civilinei teisei. Ir ką iš viso to galima būtų pavadinti asimiliacija? Beje, asimiliacija – tai viso labo mitas. Kai viena nacija įeina į kitą – pokyčiai neišvengiami. Galima ilgai ginčytis apie tai, kokio pobūdžio tie pokyčiai: teigiami, neigiami ar neutralūs, tačiau teigti, kad pokyčių nebūna – kvailystė.

Kartais asimiliaciją įtakoja ne atėjusi tauta, o priimančios tautos kultūra. Ir būtent tai šiuo metu yra pagrindinis diskusijos objektas. Savo darbą Stivensas baigia popiežiaus Benedikto XVI žodžiais apie tai, kad Vakarai prarado pagarbą savo kultūrai ir dabar jie mato joje tik tai, kas destruktyvu ir verta paniekos, pamiršdami tai, kas kultūroje yra gražaus ir svarbaus. Ir kaip žmogus, kuris iš neapykantos pačiam sau žudosi narkotikais ar alkoholiu, taip ir Vakarai litrais maukia visus savo „-izmus“, kadangi pažvelgę į veidrodį mato visaapimantį blogį – save.