Solženycinas – supuvęs fašisto palikimas
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-04 17:33:21, skaitė 1272, komentavo 1
2008 m. rugpjūčio 3 d. mirus antikomunizmo „patriarchui“, A. Solženycinui, jo raštai tapo vienu pagrindinių šaltinių antitarybinei isterijai ir ypatingiems šmeižtams prieš pirmąją socialistinę valstybę. Net ir dabar pagrindinis Solženycino veikalas, „Gulago archipelagas“, daugiau ar mažiau laikomas antikomunistine pasaulio kapitalizmo apologetų ir antitarybinių propagandininkų „biblija“.
Neva „sąžiningi“ Solženycinio liudijimai, kurių jis niekada nesugebėjo įrodyti, buvo panaudoti formuojant Vakarams taip reikalingą, ypač pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, anti-stalinistinę ir antikomunistinę psichozę.
Tačiau kas iš tikrųjų buvo šis Nobelio premijos laureatas iš Rusijos, koks jo antitarybinių pasakų patikimumas?
Pati Solženycino darbų šerdis – jo mirtinas priešiškumas komunizmui. Jis bandė kurti savo, kaip tariamo „herojaus“, įvaizdį, vaizduodamas save kaip Stalino epochoje persekiotą disidentą. Liaupsinantys Solženyciną linkę užmiršti, kad 1946 m. jam skirtas teismo nuosprendis buvo jo kontrrevoliucinės, pronacistinės veiklos pasekmė. A. Solženycinas niekada neslėpė savo simpatijų nacistams; iš tiesų jis kaltino Staliną, kad šis esą įtraukęs TSRS į karą, o ne susitaręs su Trečiuoju Reichu. Solženycino požiūriu ne imperialistinė, ekspansionistinė nacistinės Vokietijos politika, bet Stalinas kaltas dėl milijonų tarybinių aukų kare prieš fašizmą!
Metų metais jis aiškino, kad „vokiečių kariuomenė galėjo išlaisvinti Tarybų Sąjungą nuo komunizmo, bet Hitleris buvo kvailas ir šio ginklo nepanaudojo“. Tas „ginklas“, anot Solženycino, buvo įvairių kontrrevoliucinių, anti-stalinistinių grupių siekiai sunaikinti TSRS iš vidaus. Toks jis buvo „patriotas“ – išdavikas, pasirengęs parduoti savo šalį ir tautą nacistams.
Išėjęs iš kalėjimo Solženycinas pradėjo leisti knygas Tarybų Sąjungoje, palaikomas N. Chruščiovo valdžios. Iš tiesų Solženycinas, kaip ir jo antikomunistinės pasakos, tapo dar vienu naudingu įrankiu Chruščiovo pastangose stiprinti savo revizionistinę darbotvarkę ir vadinamąją „destalinizaciją“ po 1956 m. įvykusio XX TSKP suvažiavimo.
Pagrindinis Solženycino tikslas buvo apšmeižti Tarybų Sąjungą ir socializmą. Knygos „Diena Ivano Denisovičiaus gyvenime“ išleidimas pakėlė jo populiarumą Vakaruose ir 1970-aisiais – galbūt atsidėkojant už jo kontrrevoliucinę, antitarybinę laikyseną – jis buvo nominuotas Nobelio taikos premiją už literatūrą. Išpopuliarėjus Solženycinui, kaip rašytojui, kapitalistiniai Vakarai, ypač Jungtinės Valstijos, rado sau tinkamą antikomunistinį propagandininką, ypač Šaltojo karo laikotarpiui. 1974 m. rusų prozininkas atsisakė tarybinės pilietybės, emigruodamas į Šveicariją, o paskui, į pagrindinę imperialistinę metropoliją , Jungtines Valstijas. Ryšium su tuo verta paminėti, kad 1970-aisiais ir 1980-aisiais Solženycinas susiejo savo vardą su reakcingiausiomis globalinio imperializmo jėgomis. Eilės darbų, demaskuojančių melą apie Tarybų Sąjungos istoriją, autorius, Mario Sousa, rašo:
„Jo simpatijos nacizmui buvo pakastos po žemėmis, kad netrukdytų propagandiniam karui prieš socializmą. JAV Solženycinas buvo pastoviai kviečiamas kalbėti svarbiuose susirinkimuose. Pavyzdžiui, jis buvo pagrindiniu kalbėtoju ALF-CIO (American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations – Amerikos darbo federacijos ir pramoninių organizacijų kongreso) suvažiavime 1975 m.; o tų pačių metų liepos 15 d. dar buvo pakviestas skaityti paskaitos apie pasaulio situaciją JAV Senate! Jo paskaitose reiškėsi smurtinė, provokacinė agitacija už reakcingiausias pozicijas. Tarp kitų dalykų, jis agitavo už pakartotiną Vietnamo užpuolimą net po jo karinės pergalės prieš JAV. Juo labiau: po 40 metų fašizmo Portulgaijoje, kuomet valdžią paėmė kairieji karininkai 1974 m. liaudies revoliucijos metu, Solženycinas ėmė varyti propagandą už JAV karinę intervenciją Portugalijoje, kuri, anot jo, JAV nesikišant, būtų prisijungusi prie Varšuvos sutarties! Savo paskaitose Solženycinas pastoviai sielojosi dėl Portugalijos afrikinių kolonijų išsivadavimo.“
Solženycinas susiejo save ir su žiauraus fašistinio generolo Franko režimo Ispanijoje rėmimu. Šis tariamas „laisvės“ simbolis negalėjo nuslėpti fašistinės savo ideologijos: jis palaikė eilę diktatorių, tame tarpe Pinočetą Čilėjėje ir Suhartą Indonezijoje.
Kaip 1974 m. rašė Pietų Afrikos rašytojas Aleksas La Guma, Solženycinas pasižymėjo dar viena didelės nuostabos nekeliančia savybe: jis buvo „vienintelis rašytojas Tarybų Sąjungoje, praėjęs Pietų Amerikos rasistinės ir antikomunistinės cenzūros egzaminą“ (Alexander Solzhenytsyn – Life Through a Crooked Eye“, African Communist, 1974). Savo straipsnyje La Guma priėjo išvados, kad Solženycino antitarybinė ir antikomunistinė pozicija iš esmės atitiko Pietų Afrikos valdančiosios klasės ir jos pakalikų ideologinius pagrindus. Būdinga, kad Solženycinas – privilegijuotas M. Tečer svečias Dauningo gatvėje – nė žodžio neištarė prieš rasistinį Pietų Afrikos apartheidą.
Solženycinui vienintelis reikšmingas klausimas buvo jo galvoje susikurta propaganda: anot jo, buvę 110 mln. (!!!) „Stalino aukų“. Tikrosios aukos, imperializmo žiaurumo aukos pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje jam nieko nereiškė. Po 18 metų JAV, jis grįžo į Rusiją ir 1994 m., praėjus beveik trims metams nuo korumpuotų kontrrevoliucionierių įvykdyto visiško kapitalizmo restauravimo. Aišku, Solženycinas nieko nekalbėjo apie kruvinuosius 1993-ųjų įvykius Maskvoje, kai Jelcinas įsakė kariuomenei apšaudyti Tarybų rūmus.
1990-ųjų pradžioje TSRS ir rytų Europoje įsigalėjus kontrrevoliucijai, Solženycinas nustojo buvęs naudinga antikomunizmo propagandos marionete. Jo aiškiai fašistinės, reakcingos idėjos buvo nebereikšmingos interesams imperialistų, kuriems po 1989-1991 m. įvykių labiau reikėjo technokratiško, neoliberalaus požiūriu į naujai susidariusią kapitalistinę Rusijos sanklodą.
Mario Sousa savo straipsnyje „Melagystės dėl Tarybų Sąjungos istorijos“ pažymi štai ką:
„Kapitalistams galimybė savo purvinoje kovoje prieš socializmą pasinaudoti tokiu žmogumi, kaip Solženycinas, buvo tikra dangaus dovana, bet viskam yra ribos. Naujoje kapitalistinėje Rusijoje vakarų parama politinėms grupuotėms tiesiog priklauso nuo galimumo užsiimti pelningu bizniu su atitinkama protekcija. Fašizmas, kaip alternatyvus politinis režimas Rusijai, nelaikomas naudingu tokiam bizniui. Todėl ir Solženycino politiniai planai Rusijai Vakarų nedomina. Ko Solženycinas nori Rusijos politinei ateičiai – tai grįžimo prieš carinės patvaldystės, ranka rankoj su tradicine stačiatikių bažnyčia! Net arogantiškiausi imperialistai neturi intereso remti šitokio masto politinio idiotizmo.“
Istorija A. Solženycinui paliko vieną tamsiausiųjų savo puslapių. 2008-aisiais, praėjus vos keliems mėnesiams nuo jo mirties, Rusijos valdžia susidūrė su didžiuliu pasipiktinimu, kai paskelbė apie ketinimą jo garbei pavadinti Maskvoje esančią gatvę. Daugelio rusų širdyse Solženycinas „mirė“ prieš daugybę dešimtmečių, kai nusprendė dėtis su fašistais ir kontrrevoliucinėmis jėgomis.Solženycino palikimas, kurį taip šlovina kapitalizmo apologetai, visuomet plaukios fašizmo ir melo archipelage.
Šaltinis: In Defence of Communism
Vertė: Kibirkštis