Kas yra proletariatas?
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-08 18:44:37, skaitė 2688, komentavo 2
Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.
KAS YRA PROLETARIATAS?
Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.
Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.
Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.
Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.
Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių patsai išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.
Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.
Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tęsėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.
Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.
Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.
O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.
Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.
Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.
Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.
Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.
Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.
Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.
Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.
Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.
Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.
Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į pilnutinįišsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.
Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.
Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?
Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.
Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.
Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.
Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.
Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose ir labiausiai apšmeižtų marksistų, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.
Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.
Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.
Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.
Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.
Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.
Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.
Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.
Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.
Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.
Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.
Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.
Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.
Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.
Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.
Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.
Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.
Parengė: K. Voiška
Šaltinis: Kūlgrinda
Rekomenduojamas video apie tai, kas yra proletariatas