Helmuto Kohlio prisiminimų knyga gali palaidoti Merkel karjerą

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/01/helm... 2015-01-28 12:33:56, skaitė 6304, komentavo 1

Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis išleido atsiminimų knygą, kuri gali sužlugdyti Angelos Merkel karjerą. Buvusio kanclerio H.Kohlio atsiminimų knyga „Testamentas. Pokalbių su Kohliu protokolai“ sukėlė didžiulį skandalą.

Tiesą sakant jokių sensacingų naujienų joje nėra. Visi besidomintys politika viską jau seniai girdėjo. Bet kadangi tuos dalykus išsakė ne kas kitas o Vokietiją suvienijęs aukščiausio lygio politikas, tai jo žodžiai turi didžiulį poveikį. Jo pasakytų teiginių niekas negali taip lengvai paneigti, kaip kokių nors žurnalistų plepalus.

Tą atsiminimų dalį, kurioje Kohlis kalba, kad Angela Merkel buvo blogai išauklėta ir nemokėjo naudotis šakute ir peiliu, bet viską nuo stalo griebdavo rankomis, ištiražavo visi Vokietijos laikraščiai; ir netgi už Vokietijos ribų. O apie svarbiausią dalyką, apie ką kalbėjo Kohlis spauda beveik visiškai neužsimena. O tasai dalykas yra tai, kad buvusi Kohlio auklėtinė tarnauja JAV spectarnyboms.

Po tokio demaskavimo daugelis politikų iš savo sargybinių skolinasi pistoletą ir nusišauna. Taip padarė buvęs Prancūzijos premjeras Pjeras Beregua (Pierre Bérégovoy). Tačiau niekas neabejoja, kad ponios Merkel nervai daug stipresni ir kad naivu ir juokinga tikėtis jos savižudybės.

Kaip komjaunuolė Angela spekuliavo mėlynėmis

Tai, kad būsimoji kanclerė jaunystėje būdama Laisvojo Vokiečių Jaunimo Sąjungos (komjaunimo) narė spekuliavo mėlynėmis,  labai daug pasako apie jos būdą. „Rytų Vokietijos vaisių ir uogų prekybos draugija“ mėlynes iš uogų rinkėjų supirkinėjo po 4 markes už kilogramą, o žmonėms pardavinėjo po 2 markes. Draugija taip daryti galėjo, nes kainų skirtumą mokėjo vyriausybė; kitaip sakant vyriausybė mokėjo dotacijas. Merkel anksti suprato spekuliacijos naudą. Ji draugijai mėlynes pardavinėjo po 4 markes, o po valandos iš tos pačios draugijos pirko po dvi. Po to veiksmą vis kartojo ir kartojo. Bet komjaunimo susirinkimuose ji karštai pliekė savo bendraamžius darančius tą patį ir taip kopė aukštyn.

Bet dar geriau jos būdą atskleidžia tai, kaip ji darė politinę karjerą. Būdama 35 metų 1989 metais ji įstojo į Rytų Vokietijos „Demokratinio atgimimo“ partiją ir beveik iki pat rinkimų iš visų jėgų koneveikė „Krikščionių Demokratų Sąjungą (KDS)“. Bet vos tik pakvipo KDS pergale, Angela tuoj pat persimetė į krikščionių gretas ir su jais spėjo patekti į suvienytos Vokietijos bundestagą.

Kalbama, jog Angelą Merkel iš „Demokratinio Atgimimo“ partijos į KDS pertempė specialiųjų pavedimų ministras Lotaras de Mezjeras. Jisai Angelą paskyrė savo spaudos atstove. Tuo metu ji dalyvavo 2+4 derybose (dvi Vokietijos ir keturi okupacinių zonų valdytojai. P.V. pastaba), kuriose buvo susitarta Berlyno miesto valdymą perduoti suvienytos Vokietijos vyriausybei. Taip pat Merkel aktyviai dalyvavo VDR ūkio pervedimo į rinkos ekonomiką procese.

Tuo pačiu metu jos sugyventinį Joachimą Zauerį (Joachim Sauer) pasamdė JAV firma „Biosym Technology“. Jis visus metus dirbo Pentagonui tarnaujančios firmos laboratorijoje San-Diege (Kalifornija). Tačiau Vokietija neturi galimybių patikrinti kokį darbą jis ten atliko ir ko tenai mokėsi. Vėliau Zaueris dirbo ekspertu kitoje Pentagono „Accelrys“ kompanijoje San-Diege…

Ir staiga kilo skandalas! De Mezjerą apkaltino dirbus Rytų Vokietijos žvalgybai „Štazi“ (Ministerium für Staatssicherheit). O kaip tai atsiliepė jo globotinei Angelai Merkel? Ji … viešai pasmerkė savo geradarį per kurį pateko į valdžią! Po tokio žygdarbio greitai gavo partijos pirmininko pavaduotojo vietą!

Merkel dėl politinės karjeros galėjo ir gali padaryti bet ką - pavyzdžiui,
dalyvauti marksistinės ideologijos Freie Koerper Kultur ("Laisvo kūno kultūra") - karingųjų plikarūrių veikloje

Kaip Merkel atsižadėdavo savo globėjų

Vietoj de Mezjero jos globėju tapo Helmutas Kohlis, kurio globojama ji gavo vieną po kito aukštus postus. Iš pradžių vadovavo „Moterų ir jaunimo reikalų federalinei valdybai“, po to „Aplinkosaugos valdybai“. Helmutas Kohlis ją švelniai vadino „mano viščiukas“ ar „mano mergaitė“.

O piktaliežuviai žurnalistai landžią moteriškę tuoj pat pavadino „Helmuto Kohlio mergaite“, savaime suprantama ką turėdami omenyje. Tuo metu visoje Vokietijoje sklido daugybė gandų apie kanclerio meilužę Merkel. Kažkas matė kaip „mergaitę“ į Kohlio vilą skraidino karinis sraigtasparnis, savaime suprantama už valdiškus pinigus, kažkas ją matė vieną važiuojančią kanclerio tarnybine mašina…

Kai apie pasiskraidymus sužinojo žurnalistai ir ėmė bręsti skandalas, Kohlis savo „mergaitę“ išgelbėjo visą kaltę prisiėmęs sau. Jis tvirtino, kad jis pats leidęs Angelai skristi. Tuo skandalas ir baigėsi.

Tačiau 1998 metais KDS pralaimėjo rinkimus. Ir netrukus laikraštis „Frankfurter Algemaine“ išspausdino Angelos Merkel straipsnį, kuriame buvo rašoma ne apie tai, kaip blogai vokiečiai pasielgė nebalsavę už šalies suvienytoją, o apie tai, koks jis yra „nesuprantąs laiko dvasios“, ir pareikalavo atstatydinti jį iš partijos vadovo posto.

Kohlis atsistatydino. O reikalaujanti teisingumo Merkel užėmė jo vietą. Kas buvo toliau visi žino – moteriškė lengvai atsižadanti savo globėjų pradėjo vadovauti Vokietijos vyriausybei. „Viščiukas“ apsiplunksnavo.

Po tokių Merkel žygdarbių ją ėmė remti dvi stambios žiniasklaidos korporacijos:

1) Koncerno Axel Springer paveldėtojos Fridos Špringer (Frida Springer) vadovaujama korporacija valdanti virš 180 laikraščių ir žurnalų, tarp kurių yra Bild, Die Welt. Šios žiniasklaidos korporacijos žurnalistai privalo pasirašyti sutartį, kuria jie įsipareigoja stiprinti transatlantinę integraciją ir ginti Izraelio nepriklausomybę;
2) draugės (meilužės?) Lizos Mon vadovaujamas stambiausias Europoje koncernas „Bertelsmann“, į kurį įeina holdingai RTL, Prisma, Random House ir kiti. Ponia Mon taip pat yra fondo „Bertelsmann“ viceprezidentė. Fondas yra euroatlantizmo intelektualinė atrama.

Kolhis savo knygoje kritikuoja Angelos Merkel politiką ir pabrėžia, kad „ji nieko nesupranta ir žiūrint į jos daromas kvailystes galima tik persižegnoti“. Tačiau ar tikrai tokia kvaila Merkel? Ir kieno interesus ji gina?

Reikalas tas, kad Bušų klanas prie Merkel pristatė Džefrį Gedminą (Jeffrey Gedmin) anksčiau dirbusį Amerikos Verslo Institute (American Enterprise Institute, AEI). Jo vadovai institute buvo Ričardas Perlas (Richard Perle) ir Diko Čeinio (JAV viceprezidentas Richard Bruce (Dick) Cheney) žmona.

Gedminas karštai palaikė euro sukūrimą. Euras buvo kuriamas kaip lygiavertis doleriui. AEI institute Gedminas vadovavo „Naujos atlantinės iniciatyvos“ projektui, kuris vienijo visus žymiausius Europos generolus ir politikus simpatizuojančius Amerikai. Vėliau jis dirbo „Amerikos Gerovės Šimtmečio Projekte“, kuriame jis parašė visą skyrių apie neokonservatorių europinę politiką. Tos politikos tikslas nurodomas toks – Europos Sąjunga privalo likti JAV ir NATO valdžioje, dėl ko reikia negailestingai slopinti „europiečių siekius išsilaisvinti“ (To siekia JAV, o Angela Merkel klusniai vykdo amerikiečių įsakymus. P.V.). Galiausiai jis tapo „Demokratijų Sandraugos Tarybos“ vadovu. Taip pat jis vadovauja Berlyne esančiam JAV-Vokietijos pramonininkų institutui „Aspen“. Dž.Gedminas atmetė savo draugo Džono Boltono (John Bolton) siūlymą tapti JAV atstovo JTO viršininko pavaduotoju motyvuodamas būtinybe susitelkti ties vadovavimu Angelos Merkel veiklai.

Tuo būtų galima baigti, nes Kolis daugiau amerikiečių vadovaujančių Merkel veiklai pavardžių neatskleidžia. Apie kitus asmenis kalba užuominomis.
Mes galima pridurti, kad 2003 metais JAV Valstybės Departamentas Dž.Gedminui davė pagalbininką Kreigą Kenedį (Craig Kennedy), kuris vykdo labai plačią „visuomeninės diplomatijos“ kampaniją, kitaip sakant varo propagandą, kurios tikslas kurti visuomenės nuomonę Vakarų Europoje. Taip pat Kenedžio užduotis yra papirkinėti žurnalistus. Toji „visuomeninė diplomatija“ prasidėjo kai kancleris Gerardas Šrioderis (Gerhard Fritz Kurt Schröder) pasmerkė JAV ir D.Britanijos karą prieš Iraką. Tuo metu Angela Merkel labai griežtai pasisakinėjo prieš Prancūzijos prezidento Širako (Jacques René Chirac) ir kanclerio Šrioderio siekius išsilaisvinti iš priklausomybės nuo JAV. Merkel tada taip pat agitavo už anglosaksų palaikymą Afganistano ir Irako karuose. Ameriką palaikančius Merkel straipsnius spausdino Washington Post.

2004 metais Merkel priverčia Vokietijos prezidentu išrinkti pagrindinį Mastrichto susitarimo stūmiką ir euro kūrėją bankininką Horstą Kiolerį (Horst Köhler). Kioleris yra buvęs Tarptautinio Valiutos Fondo direktoriumi ir taip pat vadovavęs kampanijai prieš islamą.

Per visą 2005 metų rinkimų kampaniją Merkel linksniavo socialdemokratų nesugebėjimą sustabdyti bedarbystės didėjimo. Tokia propaganda jos reitingą pakėlė iki 21 procento. Tuo metu jos patarėjas Dž.Gedminas į ją kreipėsi atviru laišku, kurį atspausdino „Die Welt“. Sukritikavęs vokiečių ekonomikos modelį jis rašė: „Prieš kurdami šalies ateitį jūs turite pasiekti intelektualinę pergalę prieš vokišką nostalgiją atkakliai prisirišusią prie praeities. Jei Sarkozis (Nicolas Sarkozy) pakeis Širaką, gal būt Prancūzijoje prasidės ekonomikos augimas. Bus gaila, jei Vokietijoje tesis nuosmukis“. Po to Merkel savo padėjėją Paulių Kirhofą (Paul Kirchhof) paskiria dirbti „Naujosios Socialinės Rinkos Ekonomikos Iniciatyvos“ projekto komandoje (Initiative Neue Soziale Markt-wirtschaft). Taip pat Merkel panaikina progresyvinius mokesčius; visi mokės tą patį mokestį – ir tie kas tenkinasi tik būtiniausiais dalykais, ir tie kas maudosi prabangoje.

Per rinkimus KDS gavo 35% balsų, o socialdemokratai 34%. Vokiečiai nenorėjo nei Merkel, nei Šrioderio. Po ilgų derybų susidarė „didžioji koalicija“: Merkel tapo kanclere, bet pusė ministrų vietų gavo socialdemokratai. Merkel pradėjo keisti Šrioderio politiką siekusią gerų ES ir Rusijos santykių ir mažinusią Londono ir Vašingtono įtaką Europoje. Merkel daro suartėjimą su proamerikietiškomis Vidurio Europos ir Pabaltijo valstybėmis, kurių vyriausybės nekenčia Rusijos.

Tačiau dauguma pramonininkų pasisako prieš tokią politiką. Be to Angelai Merkel rankas suriša Vokietijos konstitucijos pataisos, kurias padarė Šrioderis. Jos draudžia Vokietijos kariuomenę naudoti taikos palaikymo operacijose. Bet Merkel keičia Vokietijos pažiūras į kariuomenės naudojimą užsienio politikoje. Ji vokiečių kariuomenę atidavė NATO žinion, o pastaroji gali karius už Vokietijos ribų siųsti be jokių apribojimų ir JTO sankcijų. Ir siunčia į Afriką, Kosovą, Afganistaną, Libaną. Į Libaną vokiečių karius nusiuntė saugoti Izraelį nuo libaniečių. Dėl to tūkstančiai bundesvero karių rašo pareiškimus, kad jie į kariuomenę stojo ginti savo tėvynę, o ne Izraelį.

Jei jau pradėjome rašyti apie skandalingą ponios kanclerės karjerą, tai reikės parašyti ir apie jos asmeninį gyvenimą. Oficialiai jos vyras Joachimas Zaueris. Pirmoji jo žmona pabėgo užtikusi savo vyrą lovoje su kitu vyru. O ponia Merkel, jau būdama ištekėjusi už Zauerio, jo net nepakvietė į savo inauguraciją.

Buvusio kanclerio žmona Doris Šrioder Kiopf (Doris Schröder-Köpf) atvirai pasakė, kad „Angelos Merkel asmeninis gyvenimas yra kitoks nei didžiosios daugumos moterų“. Po to vokiečių spauda pradėjo šaipytis: atsieit homosekssualistas Zaueris ir lesbietė Merkel ideali pora. Ir kas įdomiausia niekas spaudos nepaduoda į teismą.

Tačiau ar reikia stebėtis, kad „kvazi-judėjiška Naujoji Pasaulio Tvarka“ remiasi tik išdavikais ir sodomitais — t.y. tais, kurie lengvai pamina krikščionišką dorovę ir per kompromatą yra lengvai valdomi?

(sodomitas — naujoviškas vakariečių žodis reiškiantis visų rūšių ištvirkėlius, t.y. pederastus, lesbietes, transseksualus, biseksualus, ekshibicionistus ir visokias jų kombinacijas; žodžiu sodomitas lietuviškai reiškia ištvirkėlis. P.V. pastaba)

Parengė: Pranas Valickas